Kita pareigūnų kar­ta

Prie­sai­ka ir pa­lai­mi­ni­mas

Penktadienį po prie­sai­kos iš­ti­ki­mai tar­nau­ti Lie­tu­vai ir jos žmo­nėms, nau­jo­kus ir jų ar­ti­muo­sius pa­svei­ki­no Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas To­mas Rei­nys. "Ar su­vo­kia­te, kad pa­si­rin­ko­te itin sun­kią pro­fe­si­ją?", – į jau­nuo­lius krei­pė­si jis.

Ku­ni­gas su­tei­kė pa­lai­mi­ni­mą. Jis pa­lin­kė­jo stip­ry­bės ko­vo­jant su ne­ge­ru­mais bei pa­de­dant žmo­nėms.

Ce­re­mo­ni­jo­je ty­los mi­nu­te pa­gerb­ta prieš ket­ve­rius me­tus, rug­sė­jo 4 die­ną, gir­to vai­ruo­to­jo par­blokš­ta ir mir­ti­nai su­ža­lo­ta Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­tru­lė Li­gi­ta Ba­niu­ly­tė. Ta­da jai, ne­se­niai pra­dė­ju­siai kar­je­rą, bu­vo tik 20 me­tų.

20 mer­gi­nų ir 12 vai­ki­nų – toks gau­sus bū­rys jau­ni­mo, bai­gu­sio M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­tą, Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą, įva­di­nio mo­ky­mo kur­sus, pa­pil­dė Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ją.

Dau­gu­mos nau­jo­kų tar­ny­ba pra­si­de­da Pat­ru­lių rink­ti­nė­je, dar va­di­na­mo­je po­li­ci­nin­kų kal­ve, ku­rio­je jie tie­sio­giai su­si­durs su sun­kia kas­die­ny­be.

Įgi­jęs pa­tir­ties, bū­rys iš­si­skirs­tys po ap­skri­ties ra­jo­nų – Pak­ruo­jo, Rad­vi­liš­kio, Jo­niš­kio ir kt. – po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tus.

Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti

Po iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos še­še­tas jau­nų pa­rei­gū­nų su­ti­ko pa­si­da­ly­ti min­ti­mis su "Šiau­lių kraš­tu". Tvir­ti­na, kad di­džiuo­ja­si sa­vo pa­si­rin­ki­mu dirb­ti po­li­ci­jo­je, ži­no, jog bus ir juo­dų die­nų, ir sun­kių už­duo­čių, ir grau­džių si­tua­ci­jų, ku­rios vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­rėš į at­min­tį. "Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti." – jiems nė­ra tuš­ti žo­džiai, jie reiš­kia tai, kad gin­ti, sau­go­ti, pa­dė­ti – tai įsi­pa­rei­go­ji­mas ir at­sa­ko­my­bė prieš kiek­vie­ną žmo­gų.

23 me­tų Dai­no­rą Pranc­ku­tę, ta­riant prie­sai­kos žo­džius, už­val­dė jau­di­nan­tis jaus­mas.

Šiau­lių "Sau­lė­te­kio" gim­na­zi­ją bai­gu­sios Dai­no­ros ma­ma – Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mo biu­ro IV sky­riaus vir­ši­nin­kė Au­re­li­ja Pranc­kie­nė – bu­vo tas žmo­gus, ku­ris pa­ro­dė Dai­no­rai ke­lią.

"Ma­ma man vi­sa­da bu­vo pa­vyz­dys. No­riu bū­ti to­kia, ko­kia yra ji, ir ban­dy­siu to siek­ti", – sa­ko pa­rei­gū­nė.

Anot jos, ma­ma, su­ži­no­ju­si apie duk­ros ke­ti­ni­mus stu­di­juo­ti My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te iš pra­džių ne­tryš­ko džiaugs­mu, bet pa­skui ap­si­pra­to.

"Da­bar ma­tau, kad ma­ma džiau­gia­si", – šyp­so­si mer­gi­na.

Pa­si­rink­ti po­li­ci­nin­kės ke­lią 22 me­tų Ka­ro­li­na Kas­pu­ty­tė ap­si­spren­dė li­kus maž­daug pus­me­čiui iki Šiau­lių J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos bai­gi­mo. Įs­to­ju­si į M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­tą ir stu­di­ja­vu­si ten ket­ve­rius me­tus, ji ti­ki­na, nie­ka­da ne­nu­si­vy­lu­si ir ne­tu­rė­jo net min­čių at­si­sa­ky­ti stu­di­jų.

"Jei pa­si­rin­ko­me to­kį dar­bą, tai tik­rai ne dėl at­ly­gi­ni­mo. Pir­miau­sia – idė­ja", – už­tik­ri­na mer­gi­na.

Ji ži­no, kad šia­me dar­be bus aki­mir­kų, kai gal sua­be­jos sa­vo pa­si­rin­ki­mu, gal pa­si­jus pa­var­gu­si, ta­čiau ti­ki­si, kad tos aki­mir­kos bus trum­pu­tės ir ne­tru­kus praeis.

23-ejų Go­da Luk­šai­tė Jo­niš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te po moks­lų taip pat M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­te dir­ba jau pus­me­tį. Mer­gi­na bu­vo pa­si­ra­šiu­si išanks­ti­nę su­tar­tį. Ta­čiau da­bar, da­vu­si prie­sai­ką, ji jau­čia­si dar la­biau įsi­pa­rei­go­ju­si žmo­nėms.

Mer­gi­na nuo ma­žų die­nų ži­no­jo, kad no­ri dirb­ti dar­bą, ku­ria­me ne­bū­tų mo­no­to­ni­jos, tad nie­ka­da ne­sva­jo­jo apie ra­mų sė­di­mą.

"Dirb­da­ma po­li­ci­jo­je, jau pa­ty­riau, kad kas­dien kas nors nau­jo įvyks­ta: bū­na sun­ku, bū­na leng­viau, žmo­nės vis nau­ji, pro­ble­mos skir­tin­gos", – ener­gi­ja trykš­ta jau­na pa­rei­gū­nė.

Go­da pa­se­kė sa­vo te­tos Jo­niš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos pa­rei­gū­nės pė­do­mis, ku­ri jai vi­sa­da bu­vo au­to­ri­te­tas.

25-erių Man­tas Gri­baus­kas taip pat pa­si­ry­žęs tar­nau­ti vi­suo­me­nei.

Pa­si­rink­da­mas to­kią pro­fe­si­ją, vai­ki­nas ne­sle­pia su­lau­kęs vi­so­kių reak­ci­jų – juk pa­rei­gū­nus va­di­na ir ne pa­čiais gra­žiau­siais epi­te­tais. Pa­na­šių reak­ci­jų bu­vo ir iš kai ku­rių Man­to drau­gų. Ta­čiau vai­ki­no ap­si­spren­di­mo jie ne­pa­kei­tė, tik at­si­rin­ko drau­gus ir pa­si­rin­ko bend­rau­ti su tais, ku­rie pa­lai­ko, su­pran­ta ir pri­ta­ria jo pa­si­rin­ki­mui.

"Mū­sų šū­kis "Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti", ir tai reiš­kia, kad mes tik­rai nie­kam blo­go ne­lin­ki­me ir vis­ką da­ro­me, kad bū­tų ge­riau", – sa­ko Man­tas.

Jo sva­jo­nė bū­ti po­li­ci­nin­ku gi­mė vai­kys­tė­je. La­bai mė­go žiū­rė­ti lai­dą "Fa­rai" ir ste­bė­ti pa­rei­gū­nų dar­bą.

27-erių Vai­das Pa­že­rec­kis įsi­ti­ki­nęs, kad to­kios po­li­ci­jos, ko­kia ji bu­vo Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je, da­bar ne­bė­ra. Pa­sak vai­ki­no, atė­jo nau­ja po­li­ci­nin­kų kar­ta, ku­ri iš­ties no­ri tar­nau­ti žmo­nėms.

"Ži­nau, kad mū­sų kar­ta ki­taip tar­naus – be ko­rup­ci­jos ir ki­tų ne­gra­žių da­ly­kų. Aš taip ma­nau, – sa­kė jis. – Jau­niems pa­rei­gū­nams dar­bas po­li­ci­jo­je – ne tik bū­das už­si­dirb­ti, kur kas svar­biau – mi­si­ja".

Dar­bą po­li­ci­jo­je nuo Pat­ru­lių rink­ti­nės, kaip ir vi­si jo ko­le­gos, pra­de­dan­tis Vai­das tu­ri am­bi­ci­jų pro­fe­si­nė­je kar­je­ro­je ne­sus­to­ti. Šmaikš­tau­ja, siek­siąs ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ro var­do. Vis dėl­to pra­dė­ti ke­ti­na nuo pra­džių, jei li­ki­mas duos mie­lai taps ko­mi­sa­ru. O kol kas V. Pa­že­rec­kį ten­ki­na ir ty­rė­jo dar­bas Pat­ru­lių rink­ti­nė­je – tai leis pa­tir­ti po­li­ci­nio dar­bo vir­tu­vės sko­nį.

Ži­vi­lė Dauk­šai­tė dar­bą pra­dė­jo su už­si­de­gi­mu: pir­mi įvy­kiai, ap­si­lan­ky­mai pro­ble­mi­nė­se šei­mo­se.

"Pui­kios emo­ci­jos. Sun­ku net ir nu­pa­sa­ko­ti. No­ri­si kuo dau­giau iš­mok­ti, pa­tir­ti", – sa­ko 22 me­tų mer­gi­na.

Vis dėlto ne­sle­pia, nei­gia­mų emo­ci­jų dar­be jau spė­jo pa­tir­ti, tik lai­ko­si nuo­sta­tos, kad, dir­bant to­kį dar­bą, jas bū­ti­na iš­mok­ti su­lai­ky­ti sa­vy­je ir ne­pa­ro­dy­ti su­sier­zi­ni­mo, ne­pa­si­ten­ki­ni­mo.

"Tu­rim bū­ti tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai pa­si­ruo­šę iš ar­ti pa­ma­ty­ti, koks yra gy­ve­ni­mas ir kaip kai ku­rie žmo­nės sun­kiai gy­ve­na", – sa­ko Ži­vi­lė. Jos žo­džiais, kar­tais žmo­gui už­ten­ka tik ran­ką ant pe­ties pa­dė­ti, žo­dį pa­sa­ky­ti. O su­ra­šy­ti pro­to­ko­lą, nu­baus­ti, pa­nau­do­ti fi­zi­nę prie­var­tą, anot jos, tik ta­da, kai ran­kos už­dė­ji­mas ne­de­da.

Ar su­vo­kia­te, kad pa­si­rin­ko­te itin sun­kią pro­fe­si­ją?