Naujausios
„Pirmiausia esu žmogus, tik po to — pareigūnas“
Antra savaitė, kai Šiaulių apskrities viešajai policijai vadovauja buvęs Patrulių rinktinės vadas Vincas Urbonavičius. Paklaustas, ar nebuvo gaila palikti „savo vyrus“, 46 metų pareigūnas prisipažįsta — gaila. Ir tai liudija neslepiamos jo emocijos.
Apie išėjimą iš Patrulių rinktinės, karjerą ir žmogiškus jausmus — pokalbis su naujuoju Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotoju.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Atsisveikinimas
— Išėjote į šiltesnę vietą?
— Apie šilumą negalvoju. Esu karjeros žmogus, jutau, kad atėjo laikas kažką keisti. Atidaviau rinktinei vienuolika metų ir, jaučiu, atbukau. Supratau, kad padariau beveik viską, ką galėjau.
Dabar naujose pareigose vyksta pažintinis procesas. Viską noriu pačiupinėti savomis rankomis ir objektyviai įvertinti situaciją. Minčių yra gausybė. Daug mano darbo metų susiję su viešąja policija, jos virtuvė man gerai žinoma.
— Palikdamas Patrulių rinktinės vado kėdę nepajutote nostalgijos?
— Ji ir dabar, praėjus keletui savaičių, tebėra. Ta rinktinė užaugo su manimi. Ir aš su ja subrendau. Patrulių rinktinei atidaviau nemenką dalį savo gyvenimo ir tai dariau nuoširdžiai.
— Kaip pavaldiniai jus palydėjo?
— Nepameluosiu, buvau išlydėtas su ašaromis akyse. Atsisveikinimas buvo šiltas. Manau, tarp manęs ir mano pavaldinių buvo pakankamai žmogiški santykiai. Tiesa, buvo ir rimtų pokalbių dėl tam tikrų poelgių, darbo drausmės, tvarkingumo. Tačiau pusiausvyra, reikalinga normaliam darbui, buvo išlaikyta. Mes dirbome kaip komanda.
Betgi ir išsiskyrėme ne visam — bendradarbiavimas tęsis.
— Kokius didžiausius sopulius palikote?
— Galiu pasidžiaugti, kad palikau sukomplektuotą komandą. Šiaulių mieste dirba 106 patruliai ir stinga penkių. Ką jie reiškia palyginti su komisariatais, kuriuose trūksta iki 40 procentų patrulių?
Ką palikau? Kai kuriems pareigūnams vis dar trūksta taktiškumo, mandagumo, normalaus bendravimo su gyventojais ir jautresnio požiūrio. Tam ketinu skirti daugiau dėmesio dabar.
Karjera
— Per savo policininko karjerą esate keliasdešimt kartų skatintas ir nėsyk oficialiai nedrausmintas. Ar neoficialių karčių piliulių taip pat neteko nuryti?
— Ne kartą ir ne po vieną — jų suvalgyta kibirais. Kiekviena mano patrulio klaida — pirmiausia akmuo į mane. Kiek tų akmenų išmesta! Kiek pokalbių būta su konkrečiais pareigūnais! Būta ir atleidimų iš darbo, ir papeikimų, ir žodinių paauklėjimų. Esu vadovas, išnaudojęs visus metodus. Tačiau galiu drąsiai pasakyti — niekada nepuldavau į kraštutinumus, kol neišstudijuodavau konkrečios situacijos. Visuomet vertinau žmones.
— Užėmėte dabar jau nuteisto Šiaulių apskrities policijos viršininko pavaduotojo kėdę. Ar nebaugu, kad įvaizdis apie jus bus suformuotas pagal jūsų pirmtaką?
— Baugu ir nejauku. Šiuos nesmagius jausmus išgyvenu pirmiausia ne kaip pareigūnas, o kaip žmogus. Prieš užimant šį postą teko girdėti kalbų, kad buvęs komisaras susikompromitavo policijoje išdirbęs 22 metus, todėl svarstyta, kiek laiko dar turiu aš, atitarnavęs du dešimtmečius.
Kita vertus, ekskomisaro atvejis — pamoka, kaip nereikia daryti. Savo patruliams ne kartą esu sakęs: vyrai, mokykitės ne iš savo, o iš svetimų klaidų. Dabar pasimokyti iš svetimos klaidos atėjo laikas ir man.
— Ar galėtumėte pasakyti, kad per dvi dešimtis savo karjeros teisėtvarkos sistemoje metų jūs jaučiatės esantis švarus?
— Visi klaidų padarę. Ne šventi. Aš — ne išimtis. Negalėčiau užtikrinti, kad šiuo metu nesu kad ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų taikinyje. Kas žino. Paslysti nėra sunku. Baisiausia tai, kad slystant vienu mostu nubraukiama viskas, kas gero nuveikta.
— Už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą sausio 16 dieną prie Šiaulių miesto savivaldybės vykusioje protesto akcijoje esate apdovanotas I-ojo laipsnio Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklu „Tėvynės labui“. Už pasikalbėjimą sulaukėte ir visuomenės pagarbos. Ką tądien kalbėjote su minia?
— Net ir negalėčiau pakartoti. Buvau susijaudinęs ne mažiau kaip jie. Bet tas pokalbis tikrai buvo nuoširdus. Kalbėjau pirmiausia kaip žmogus, ne kaip policininkas. Ar galėjau kalbėti kitaip, jei kaip žmogus buvau tikras: minios protestas prieš naujosios valdžios kai kuriuos sprendimus yra pateisinamas.
Jei būčiau kalbėjęs tik kaip pareigūnas, tos dienos įvykiai greičiausiai būtų susiklostę kitaip ir pasekmės būtų buvusios kitokios. Svarbiausia, kad buvo rastas kompromisas — man ir mano patruliams tiesiog pasisekė.
Elgėmės visi išvien. Vienas aš su savo nuoširdumu nieko nebūčiau padaręs.
Žmogus
— Vienuolika metų jūs — patrulių šefas. Ar teko pačiam kada nors gintis?
— Ne vieną sykį buvau persekiotas kai kurių nusikalstamo pasaulio personų. Buvo bandoma jėga sustabdyti mano automobilį, įbauginti. Ne sykį teko išsitraukti ir ginklą. Laimei, jį panaudoti neprireikė.
— Vade, ar tebeegzistuoja kyšininkavimas policijoje?
— Deja, negaliu užtikrinti, kad jo nėra.
— Ar pačiam kada teko duoti kyšį, gal buvote provokuojamas?
— Kyšio davęs tikrai nesu, tačiau provokacijų, manau, būta. Tai susiję ne tiesiogiai su manimi, o su mano artimaisiais.
— Kiek kartų gyvenime pasinaudojote tarnybine padėtimi?
— Nepamenu atvejo, jog mėginau pabrėžti, jog esu policijos komisaras. Visuomet buvau linkęs padėti kitiems ir nebūtinai kaip pareigūnas, bet ir kaip žmogus. Buvau atviras visuomenei.
Manau, kad atviru išliksiu ir dirbdamas apskrities policijos viršininko pavaduotoju. Mano kabineto durys žmonėms visuomet atviros.
— Kas jums yra policija?
— Tai yra mano gyvenimas. Bemiegės naktys specialiųjų operacijų, sprogdinimų metu, nervai, įtampa, rizika, pervargimas. Tai daugiau valandų darbe nei namuose. Nepaisant visko, niekad nesuabejojau savo pasirinkimu.
ATVIRUMAS: Vincas Urbonavičius neslepia tebejaučiantis nostalgiją buvusiai darbovietei — Patrulių rinktinei. Kalba apie atsisveikinimą, o akyse — ašaros.
VERTYBĖS: Anot naujojo Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojo Vinco Urbonavičiaus, didžiausios žmogaus vertybės — atvirumas ir paprastumas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„“