
Naujausios
Apdovanojimas džiugina
"Turiu ne vieną literatūrinį apdovanojimą, bet šis man ypač svarbus – Aleksandras Puškinas yra mano mylimiausias poetas", – pabrėžia O. Štelmanas, su kuriuo kalbamės apie kūrybą ir apie dvasinę tarnystę.
Rusijos rašytojų sąjunga A. Puškino jubiliejinį medalį skiria literatūrinių konkursų laureatams už indėlį į rusų kultūros ir literatūros plėtrą.
Porą metų iš eilės jis buvo apdovanotas literatūrine premija "Nasledija" ("palikimas"). 2016 metais – už eiles, o 2017 metais – už eiles ir prozą.
Premijos žvaigždę yra gavęs iš kunigaikštienės Marijos Vladimirovnos Romanovos rankų, nes šios premijos fundatoriai yra imperatoriškieji Romanovų namai ir Rusijos rašytojų sąjunga.
Jo eilės ir proza pateko į konkurso finalininkų ir laureatų kūrybos rinktines. Poezijos antologija jau išleista, o prozos antologijos dar laukia pasirodant.
Ne kartą yra tapęs ir rusų literatūrinių leidinių, tarp jų – "Literaturnaja gazeta", konkursų laureatu. Savo eilėraščius deda ir į portalą, skirtą rusiškai rašantiems eiles ir prozą. Septynias dešimtis eilėraščių yra paskelbęs ir sulaukė per 8 tūkstančių skaitytojų. Portale pradėjo skelbti ir savo apsakymus.

Šiauliuose – kūrybingiausias dešimtmetis
Olegas Štelmanas dešimt metų gyvena Šiauliuose. Nuo 2009 metų vasario, kai Lietuvos stačiatikių metropolito Chrizostomo buvo paskirtas į Šiaulius Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo parapijos kunigu.
"Tas dešimtmetis Šiauliuose man buvo pats kūrybingiausias, – sako dvasininkas. – Daug rašiau poezijos, pradėjau rašyti ir prozą, pirmąjį apsakymą parašiau parapijos vaikams. Turime parapijos sekmadieninę mokyklą, kurią keletas vaikų lanko, norėjau juos pradžiuginti Velykų proga."
Šypsosi, jog apsakymą įkvėpė paprastas nutikimas: "Rudenį cerkvės palubyje nutūpė drugelis, įsitaisė žiemos miegui. Mes buvome tik ką įsirengę naują krosnį. Tik ją užkuriame – dūmų pilna. Maniau, drugelis per žiemą bus nugaravęs, o atėjo pavasaris ir jis atsigavo, išskrido. Gležnas, o koks gyvybingas."
Šiauliečių, ne tik stačiatikių, bendruomenėje O. Štelmanas žinomas ir kaip gitara grojantis bei dainuojantis kunigas. Gražaus tembro jo tenoras skamba parapijos ir tautinių mažumų susibūrimuose, koncertuose.
Iš Baltarusijos kilęs ir baltarusiu save įvardijantis O. Štelmanas prisimena, jog dainos ir giesmės jį lydėjo nuo vaikystės.
"Mano močiutės labai gražiai dainuodavo, – pasakoja. – Mano seneliai buvo stačiatikiai, jų troboje rinkdavosi parapijos žmonės, bendraudavo, giedodavo giesmes ir dainuodavo liaudies dainas."
"Šiaulius labai pamilau, – teigia dvasininkas. – Čia daug įdomių žmonių, aktyvi bendruomenė, daug tautinių mažumų draugijų, kūrybinių kolektyvų, orkestrų, chorų."
Pats rengia du misionieriškus koncertus per metus: vieną – po Visų Šventųjų, o kitą – po Švenčiausiosios Trejybės, kuri šiais metais bus birželio 26 dieną. Pasidžiaugia, jog koncerte pasirodys vaikai, lankantys parapijos sekmadieninę mokyklėlę, pats gitara gros ir dainuos.
"Šiemet tai bus jubiliejinis koncertas, – pabrėžia dvasininkas. – Šiauliuose visus dešimt metų juos rengiu, o man padeda bendruomenės nariai. Norisi žmones jungti, vienyti, pritraukti dvasiniais dalykais."
Kviečia į renginius ne tik rusakalbės bendruomenės ir savo parapijos žmones – ir kitus krikščionis, ir musulmonus.
"Manau, jog turime bendrauti, draugauti, tik melstis turime kiekvienas savo bažnyčioje, – sako O. Štelmanas. – Ir kaip Evangelijoje parašyta, su kitais elgtis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi."

Sąsajos su Lietuva
Lietuvoje yra stačiatikių dvasininko giminės atšakos. Netoli Vilniaus, Michnovo kaime, gyveno jo senelio brolis ir dvi seserys. Prisimena, jog dažnai pas juos nuvažiuodavo.
"Mano tėvai, nors gyveno Baltarusijoje, tuokėsi Lietuvoje, Michnove, nes ten buvo labai stipri baltarusių stačiatikių bendruomenė, – pasidalija šeimos istorija. – Esu susigiminiavęs ir su lietuviška Sapiegų gimine. Teta, mamos sesuo, buvo ištekėjusi už Sapiegų giminės atstovo."
Lietuvoje ir į vienuolyną įstojo, ir dvasininku tapo. Tik pabrėžia, jog link Dievo ėjo ne vieną dieną.
"Augau Minske, o tais laikais mokykloje protus "apdirbinėjo", jog Dievo nėra, – prisimena. – Vaikystėje senelis vis vesdavosi mane į cerkvę, o kai paaugau, atitolau. Bet visą laiką kirbėjo klausimas: "Yra Dievas, ar nėra?"
"Kai po armijos nuvykau kartu su mama į Michnovą aplankyti dėdės, jis paklausė: "Tai ką toliau darysi?" Atsakiau, kad nežinau, – ir pasidalija, jog tada dar svarstė būti dainininku ar aktoriumi. – Dainavau, grojau gitara ir svajojau apie teatrą. Vėliau ir vaidinau Minsko jaunimo teatre. O mano mama netikėtai dėdei atsako: "Eis mokytis dvasiškuoju tėveliu". Matau, kad nejuokauja, rimtai kalba. Taip ir atsitiko. Tik Dievas man atsivėrė ne iš karto."
Lemtingą ženklą pajutęs per išgyventą ligą.
"Kartą labai susirgau, taip blogai buvo, kad tiesiog jaučiau, jog numirsiu, – pasakoja. – Mama nebežinojo nė ką daryti. Po pagalve man buvo padėjusi Evangeliją, senovinę, priešrevoliucinę, iš dėdės Michnove parsivežtą, pasiėmiau ją, prispaudžiau prie krūtinės ir meldžiau: "Dieve, jeigu manęs neišgelbėsi, niekas neišgelbės." Pradėjau maldą "Tėve mūsų". Jos nė nebaigiau, kai krūtinę atleido, ėmiau lengviau kvėpuoti. Tiesiog fiziškai pajutau atsitraukusią ligą. Džiaugsmas apėmė, sušukau: "Mama, Dievas mane išgydė!" Nuo tada tikiu, kad Dievas yra."
Lietuvoje Olegas Štelmanas gyvena nuo 1991 metų, kai įstojo į Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyną.
Pats stebisi, jog pirmą kartą atvažiavęs į Vilnių, o ir vėliau, eidamas nuo stoties link miesto centro vis kažkodėl atsidurdavo prie stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno.
"Tik tada nė nežinojau, kad tai vienuolynas. Vieną kartą iš vienos pusės priėjau, kitą kartą – iš kitos pusės. O kai kažkieno paklausiau, kur Vilniuje yra Šv. Dvasios vienuolynas, tai pasirodė, kad prie jo jau buvau."
Įkvėpimo šaltiniai
"Mano kūryba religinio turinio – semiuosi temų iš Evangelijos, iš šventųjų gyvenimo, – sako O. Štelmanas. – Dar mokykloje bandžiau rašyti eiles. Kai įstojau į vienuolyną ir ruošiausi tapti vienuoliu, maniau, jog reikia mesti tuos poetinius bandymus. Bet atsitiko taip, kad būtent vienuolyne parašiau savo pirmąją baladę."
Įkvėpimas atėjęs, rengiantis minėti ortodoksų bažnyčios šventųjų Vilniaus kankinių 650-ąsias metines.
"Turėjo atvažiuoti patriarchas Aleksejus, kilo idėja Vilniuje rasti rusiškai rašantį poetą, kad parašytų eiles apie tris šventuosius Vilniaus kankinius Antonijų, Joną ir Eustachijų, kurių relikvijos ilsisi Šv. Dvasios katedroje, – pasakoja. – Kad poetui būtų lengviau šventųjų istoriją paaiškinti, sėdau rašyti planelį ir savaime ėmė lietis eilės – taip išėjo pirmoji baladė. Jai ir muziką parašiau."
Vienuolyne muzikos nepamiršo, giedojo chore, kuriam tuomet vadovavo garsus Lietuvos operos artistas Leonidas Muraška.
"Pats L. Muraška mokė mane vokalo, – pasidžiaugia O. Štelmanas. – Iš visos širdies traukdavau giesmes, kai apeidavau cerkvę vakarais uždarinėdamas duris, nes vienuolyne buvau paskirtas raktininku. Sienos storos, niekas negirdi. Tik chore vienuoliai vis paburbėdavo, kad "nereikia čia taip gražiai giedoti."
Kas jungia, kas skiria
"Geriausius santykius galima sugadinti, jeigu pradedi juos aiškintis, – juokiasi pašnekovas. – Todėl verčiau ieškokime, kas mus jungia, o ne kas skiria. Konfliktai kyla, kai tarpusavyje nebendraujame. Kai bendrauji, pamatai, kaip daug kas mus jungia."
Ta tema paporina ir šmaikštų anekdotą: "Atvažiavo baltasis misionierius į Afriką, žmonės žiūri į jį su nepasitikėjimu, o vietinis kunigas ir sako: "Nežiūrėkite, kad jis baltasis, jo siela tokia pat juoda, kaip jūsų."
Kaimyninių valstybių santykių dvasininkas nesiima vertinti. Bet prisimena atvejį, kai pačiam teko pasitarnauti Baltarusijos ir Lietuvos ryšiams.
Vienas iš jo pomėgių – fotografija. Prieš devynerius metus Lietuvos ambasada Minske rengė jo fotografijų parodą "Lietuvos stačiatikių bažnyčios". Sužinojo, kad parodos atidaryme trimitu ketina groti Vytautas Grubliauskas, tuomet buvęs Seimo nariu.
"Aš pasiėmiau gitarą, parepetavome ir kartu sugrojome, – pasakoja. – Atidaryme bendravo Baltarusijos ir Lietuvos parlamentarai. Po renginio Vaclovas Stankevičius, buvęs Seimo narys, o tuomet dirbęs diplomatinėje tarnyboje, man sako: "Ar žinai, dvasiškasis tėve, kad politiku tapai?" Pasirodo, Baltarusijos parlamentarai vengė Lietuvos ambasados, ir ryžosi ateiti tik tada, kai išgirdo, kad dalyvaus baltarusis dvasininkas iš Lietuvos. Atėjo net tuometinis Baltarusijos kultūros ministras."
"Aš savo tarnyste ir kūryba stengiuosi žmones jungti, skatinu ieškoti Dievo ir atrasti, kaip aš atradau", – sako O. Štelmanas.