
Naujausios
Liko tik Saulės mūšis
Leidinyje „Baltų kelias. Kuršiai I Žiemgaliai I Sėliai“, kurio autoriais nurodomi Kuržemės planavimo regionas, Žiemgalos planavimo regionas, Nacionalinė regioninė plėtros agentūra Lietuvoje ir Šiaulių turizmo informacijos centras, trumpai pristatomas minėtų trijų genčių istorinis palikimas, apgyvendinta teritorija ir pateikiami tuos laikus bei vietoves primenantys lankomi objektai.
Turistiniame vadove informacija pateikta ir iš latviškųjų regionų pusių, ir iš Lietuvos rajonų, kur kadaise gyveno sėliai, kuršiai ir žiemgaliai.
Leidinys iliustruotas lankytinų objektų fotografijomis, vaizdžiai pristatomi atkurti XII–XIII amžiaus rūbai, papuošalai, karybos įrankiai, amatai.
Kartu platinamas lankstinukas – žemėlapis tokiu pat pavadinimu, kuriame skirtingomis spalvomis sužymėti turistiniai maršrutai po minėtų genčių žemes, nurodyti piliakalniai, senųjų kovų vietos, gamtos šventvietės, kulinarinį paveldą siūlantys tradicinės kultūros puoselėtojai, amatų centrai, muziejai ir kita. Būtų gražu, bet...
Pristatant Žiemgalą daugiausia dėmesio skiriama Šiaulių, Pasvalio rajonams, nors mokslininko archeologo dr. Ernesto Vasiliausko teigimu, būtent Joniškio rajonas išsiskiria žiemgališka praeitimi: čia stovėjo vienas iš žiemgalių bastionų – Sidabrės pilis Kalnelio kaime, nuo šios gyvenvietės prasidėjo ir Joniškio miesto kūrimasis; taip pat du piliakalniai Žagarėje – Raktuvės ir Žvelgaičio, yra pilkapiai, puiki regioninio parko įrengta infrastruktūra – poilsiavietės sustoti, nuorodos, stendai su aprašymais, kas turbūt aktualu turistams (o leidinys juk būtent jiems skirtas). Tad kyla klausimas, kodėl Joniškio rajonui beveik neskiriama dėmesio, tik paminimas Saulės mūšio laukas?
Žiemgališko Joniškio tarsi nėra
Žiemgalos-Aukštaičių draugijos Joniškio skyriaus pirmininkė Ilona Osipova apgailestauja: „Skaudžiausia, kad Joniškis, prisistatęs tarptautinėse turizmo mugėse („Adventur –2019“ Vilniuje – aut. past.) kaip žiemgališkas – visiškai eliminuotas iš konteksto, mūsų tarsi nėra“.
Maža to, ji pastebi klaidų: prie skyriaus apie sėlius spausdinamoje nuotraukoje mergina vilki ne sėlės, bet žiemgalės rūbais. I. Osipova remiasi Lietuvos nacionalinio centro kalendoriumi, kuriame įdėta ta pati fotografija su prierašu „Žiemgalė“. Toje pačioje brošiūroje nėra vieningumo: žiemgalių kunigaikštis vienur vadinamas Nameisiu, kitur Nemeisiu, trečioje vietoje – Namėjumi.
Klaidų – korektūros ir faktinių – yra ir daugiau. Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas net loštelėjo iš nuostabos pamatęs leidinuke teiginį apie Žagarės žirgyne auginamus „kovinius žirgus žemaitukus“, kai jų ten nė kvapo ir vargu, ar kada nors gyvenime buvo.
„Taip klaidinami turistai, atvykę jie prašys parodyti žemaitukus, galbūt tik dėl jų važiuos ilgą kelią, kaip turės pasiaiškinti regioninio parko direkcijos darbuotojai, vedantys ekskursijas?“ – klausia M. Balčiūnas.
Rėmėsi profesoriaus parengta galimybių studija
Šiaulių turizmo informacijos centras (TIC) – vienas leidinio rengėjų. Tad teiraujamės direktorės Rūtos Stankuvienės: kas šiems leidiniams – knygelei ir bukletui-žemėlapiui – pateikė informaciją ir kokiais kriterijais vadovaujantis ji atrinkta spausdinti? Ar buvo prašoma informacijos iš Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro arba Istorijos ir kultūros muziejaus? Jei ne, kodėl?
Pasak R. Stankuvienės, Lietuvoje galimybių studiją rengė vienas žinomiausių baltų kultūros tyrinėtojų šalyje prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
" V.Vaitkevičius yra parengęs monografiją „Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas“ (2016), ją išleido Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Tai įrodo, kad šio mokslininko kompetencija neabejoja ir Joniškio krašto paveldo puoselėtojai“, – argumentuoja R. Stankuvienė.
Taip, joniškiečiai profesoriumi neabejoja, bet vadovaujantis minėta studija objektai leidiniui, pasirodo, atrinkti pagal kriterijus (pvz. vietos geografinė padėtis gyvenviečių ir kelių atžvilgiu; kompleksiškumo; turizmo infrastruktūros; vietos svarbos tarptautiniu požiūriu; ryšiu su „Baltų kelio“ koncepcija) surinkę daugiausia taškų 10 balų sistemoje.
R. Stankuvienė sako, kad už leidinių parengimą ir jų leidybą buvo atsakingi projekto partneriai iš Latvijos. Be to, ji priduria, kad žemėlapyje yra daugiau nuorodų apie Joniškio krašto objektus: Žvelgaičio kalnas, Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, Mūšos tyrelis, Mato Slančiausko gimtosios sodybos vieta.
Dėl žemaitukų siūlo pasitelkti išmonę
Nacionalinės regionų plėtros agentūros atstovė Akvilė Jagučanskytė priduria, kad galimybių studijoje buvo panaudota tai, ką skelbia Joniškio TIC ir muziejus oficialiai ir apie vykdomą projektą jie tikrai gavę informaciją.
Tačiau Joniškio TIC vadovė Jurgita Bučinskienė ir Istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė sako leidiniui informacijos nerengusios.
„Tas projektas vykdomas daug metų. Rūtos (R. Stankuvienės – aut. past.) sumanymas apjungti istorinius regionus buvo labai šiltai sutiktas. Mes dalyvavome seminaruose, susitikimuose, paruoštas internetinis puslapis, kur pateikta informacija apie Lietuvos ir Latvijos regionų amatininkus, aš teikiau mūsų rajono amatininkų kontaktus. Bet leidiniui apie istorinius objektus informacijos neruošėme. Nesmagu tokią brošiūrą vartyti, kai aišku, kad išleisti nemaži pinigai“, – nusivylimo neslėpė R. Ališauskienė.
Brošiūros „Baltų kelias“ ir žemėlapio trimis kalbomis leidyba kainavo 38 900 eurų, ledinys parengtas projektinėmis ES paramos lėšomis.
M. Balčiūno pastabą apie „mistinius“ žemaitukus Nacionalinės regionų plėtros agentūros atstovė Akvilė Jagučanskytė bando paversti privalumu: „Žagarės RP tik turėtų džiaugtis, kad turistai atvažiuos... O iš padėties išsisukti ir papasakoti intriguojančią istoriją, kaip vėl iš Žagarės dingo žemaitukai, gido išmonė turėtų būti!“
Ji taip pat tikina, kad „galimybių studijų rengėjai tikrai sutikrino informaciją ir rado, kad privatus žirgynas turi ar turėjo žemaitukų“.
„Šiaulių kraštas“ irgi patikrino. Labai paprastai – paskambino keturių (ne vieno) Žagarės žirgynų savininkams arba darbuotojams: nė viename jų tikrų žemaitukų nėra ir niekada nebuvo. „Žagarės kentaurų“ žirgyne yra tik negrynakraujų mišrūnų – žemaitukų, maišytų su arabų žirgais. Savininko Vidmanto Staškevičiaus teigimu, jie puikūs jodinėjimui tinkami žirgai, labai ištvermingi, bet pastačius šalia žemaituko – tikrai skiriasi.