Žymios moterys mokė bendrauti ir mylėti save

„Mes, kai­my­nai, vie­ni ki­tų ne­be­pa­žįs­ta­me“

Po­vi­lo Vi­šins­kio bib­lio­te­kos or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių tiks­las – su­vie­ny­ti mies­te gy­ve­nan­čius žmo­nes, ska­tin­ti bend­rau­ti su ša­lia gy­ve­nan­čiais mies­tie­čiais. To­dėl jau tre­čia­me „Kie­mų“ ren­gi­ny­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti kai­my­nų ne tik klau­san­čių pa­šne­ko­vų, ta­čiau taip pat ir be­si­šne­ku­čiuo­jan­čių tar­pu­sa­vy­je bei žai­džian­čių vai­kų.

Dau­gu­ma apie ren­gi­nį su­ži­no­jo iš skel­bi­mų, ta­čiau da­lis au­di­to­ri­jos at­vy­ko ve­da­mi smal­su­mo, kai pa­ma­tė jų kie­me be­si­ren­kan­čius žmo­nes.

„Aš da­ly­vau­ju jau ant­ra­me „Kie­mų“ ren­gi­ny­je, ma­ne la­bai ža­vi pa­ti idė­ja – su­vie­ny­ti bend­ruo­me­nes, ska­tin­ti bend­rau­ti, nes toks jaus­mas, jog mies­te mes, kai­my­nai, vie­ni ki­tų ne­be­pa­žįs­ta­me“, – da­li­jo­si su šei­ma į dis­ku­si­ją at­vy­ku­si Eg­lė.

Kal­bė­ti apie pro­ble­mas

Dis­ku­si­jos pa­va­di­ni­mą „D(r)amų pa­sau­ly­je“ su­fle­ra­vo pa­čių pa­šne­ko­vių veik­la. Ind­rė Ston­ku­vie­nė – te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, ini­cia­ty­vos "Mo­te­rų pa­sau­ly­je" įkū­rė­ja kar­tu su „MO“ mu­zie­jaus ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­te, kny­gos „Va­ka­ro is­to­ri­jos Lie­tu­vos mer­gai­tėms“ au­to­re Vik­to­ri­ja Ap­ri­mai­te da­li­no­si pa­tir­ti­mis apie dra­mas mo­te­rų bend­ruo­me­nė­se, kaip su­de­rin­ti šei­mą ir vers­lą bei įkvepian­čio­mis Lie­tu­vos mo­te­rų is­to­ri­jo­mis.

„Mes ly­gūs ir ga­lin­gi ne po vie­ną, o kai su­si­vie­ni­ja­me, to­dėl šis va­ka­ras yra iš­skir­ti­nis ir la­bai sma­gu, kad bend­ri tiks­lai ar­ba vien jau no­ras pa­dė­ti, bend­rau­ti yra drą­sa ir stip­ry­bė. Ir kar­tais kal­bė­ti rei­kia ne tik apie auk­si­nius ba­tus, ta­čiau ir apie mū­sų pro­ble­mas“, – kal­bė­jo I. Ston­ku­vie­nė.

„Mo­te­rų pa­sau­ly­je“ ini­cia­ty­vos pa­grin­das yra pa­dė­ti mo­te­rims, au­gi­nan­čioms neį­ga­lius vai­kus vie­noms, su­pras­ti, kad jos nė­ra vie­ni­šos ir tai nė­ra gė­din­ga.

„Kiek­vie­na mo­te­ris tu­rė­tų su­pras­ti, kad mes ne­sa­me vie­na ki­tai kon­ku­ren­tės. At­virkš­čiai, mes esa­me drau­gės, ku­rios iš­ki­lus pro­ble­mai tu­ri­me su­pras­ti, iš­klau­sy­ti bei pa­dė­ti“, – sa­kė V. Ap­ri­mai­tė

„Drą­sa ir stip­ry­bė yra pa­sa­ky­ti, kad tau kaž­kas ne­pa­vyks­ta, tau ir­gi liūd­na ir sun­ku. Tie­siog rei­kia kal­bė­tis“, – at­vi­ra­vo Ind­rė.

„Mes pa­žįs­ta­me tiek daug mo­te­rų sa­vo ap­lin­ko­je, ku­rios pe­rei­na per sun­ku­mus, per­plau­kia van­de­ny­nus. Ma­no iš­leis­to­je kny­go­je yra 100 is­to­ri­jų, 50 is­to­ri­nių mo­te­rų, ki­ta pu­sė – gy­ve­nan­čių da­bar, ku­rios pir­mos kaž­ką pa­da­rė, pir­mos įvei­kė kal­nus, pir­mos ne­bi­jo­jo kal­bė­ti. Ir tai įkve­pia ki­tas da­ry­ti ly­giai tą pa­tį“, – pir­mau­ti ska­ti­no Vik­to­ri­ja.

Mei­lė sau

Kal­bė­ta, kad žmo­nės, o ypač mo­te­rys, yra la­bai lin­kę nu­ver­tin­ti sa­ve, ly­gi­na sa­ve su te­le­vi­zi­jo­je, in­ter­ne­te ma­to­mo­mis įžy­my­bė­mis. Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja la­bai di­de­lis kū­no kul­tas, to­dėl daž­nas ne­si­jau­čia iš­vaiz­dus.

„Šią sa­vai­tę kar­tu su Mo­ni­ka Lin­ky­te iš­lei­do­me dai­ną pa­va­di­ni­mu „Aš my­liu sa­ve“, tur­būt tai yra dar vie­na ži­nu­tė, ku­ri pa­dės man kal­bė­ti, kad ta mei­lė sau nė­ra egois­tiš­ku­mas. Aš esu už tai, kad žmo­gus bū­tų pil­nas, o kad jis bū­tų pil­nas, jis tu­ri bū­ti lai­min­gas, o tą lai­mę mes ga­li­me su­si­kur­ti tik mes pa­tys“, – svars­tė I. Ston­ku­vie­nė.

Su­lau­kus klau­si­mo, ką kiek­vie­ną ry­tą pir­miau­siai pa­da­ro­te, kai at­si­ke­lia­te, V. Ap­ri­mai­tė at­vi­ra­vo, jog va­ka­re, ei­da­ma mie­go­ti, pa­dė­ko­ja už praė­ju­sią die­ną. At­si­kė­lu­si, pa­da­ro tą pa­tį.

„Aš vi­sa­da ry­te at­si­kė­lu­si pa­lin­kiu sau ge­ros die­nos, čia tur­būt vei­kia ta mo­te­rų sa­vi­tai­ga. La­bai svar­bu, kaip sa­ve nu­teik­si. Tur­būt čia ir bū­tų ke­lias į lai­mę“, – dis­ku­si­ją api­bend­ri­no I. Ston­ku­vie­nė.