
Naujausios
105-erių sulaukusiam Kaziui Kazimieraičiui Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius linkėjo optimizmo ir stiprybės, o Pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus pirmininkė Stefanija Skirmantienė – fizinės ir dvasinės energijos.
Senolį sveikino ir Karo veteranų organizacijos, senelių namų "Santara", kuriuose pastaraisiais metais jis gyvena, atstovai. Jubiliejinį tortą iškepė ir jį dovanojo senelių namuose savanoriavusi ir bendravimu su garbaus amžiaus senoliu besidžiaugianti Danutė Žigulienė.
105-erių metų "Santaroje" gyvenantis ilgaamžis aplinkinius džiugina savo ramybe ir draugiškumu. Senelių namų direktoriaus pavaduotoja Liucija Parčiauskienė "Šiaulių kraštui" sakė, kad kas rytą jis, užsidėjęs ausines, nes neprigirdi, klausosi radijo. Vasarą senolis dažnai sėdi lauke prieš saulutę, tad rankos ir net kojos, nes kelnių klešnes atlenkia, įdegusios, "lyg iš Turkijos būtų grįžęs".
Paklaustas, kokį maistą mėgsta, senolis sakė, kad vertina riebius kopūstus. Pasak jo, jeigu būtų valgęs tik sausainius, tai nebūtų pajėgęs fiziškai dirbti, plūgo nulaikyti. Per šventes, gimtadienį, stikliuką stipresnio gėrimo pakelia.
Senolio gimtadienyje dalyvavo ir kitas veteranas Vincentas Vozbutas, tad abu jie rado bendros kalbos. O joniškietis Jonas Ivanauskas pastebėjo, kad Kazys Kazimieraitis gimęs tais pačiais metais, kaip ir kraštietis rašytojas Marius Katiliškis – 1914-asiais.
Kazys Kazimieraitis pirmųjų sunkių darbų ėmėsi būdamas dar visai vaikas. Tėvas mirė, kai jam suėjo 8-eri. Šeimoje jis buvo antras pagal amžių po vyresnės sesers, taigi, didžiausias vyras, kuriam teko imtis šeimininko pareigų.
1934–1935 metais jis tarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo išvarytas į sovietinius dalinius. Karo lauke K. Kazimieraitis du kartus buvo sužeistas. Pirmą kartą nė nejuto, draugai parodė per sprandą varvantį kraują. Antrą kartą, jau vaduojant Kaliningradą, skeveldra pataikė į kairiąją ranką.
"Eidavome per degančius sugriautus miestus. Matėme liepsnose skęstančius negyvų žmonių kūnus. Baisus vaizdas", – taip karą prisimena jo dalyvis.
Po karo joniškietis pradėjo dirbti Šiaulių geležinkelių ruože, kur plušėjo net iki 70 metų. Buvo ir darbininku, ir iešmininku, ir vagonų prižiūrėtoju. Tekdavo bėgius taisyti, vagonus remontuoti, iešmus kapoti. Beveik iki šimto metų dar gyveno atskirai savo name, laikė vištų.
Senolio tėvai nebuvo ilgaamžiai. Kiek jis pamena, tėvas sulaukė tik 60, mama – 80 metų.