Per 105 metus optimizmas neišseko

105-erių su­lau­ku­siam Ka­ziui Ka­zi­mie­rai­čiui Jo­niš­kio ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius lin­kė­jo op­ti­miz­mo ir stip­ry­bės, o Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos Jo­niš­kio sky­riaus pir­mi­nin­kė Ste­fa­ni­ja Skir­man­tie­nė – fi­zi­nės ir dva­si­nės ener­gi­jos.

Se­no­lį svei­ki­no ir Ka­ro ve­te­ra­nų or­ga­ni­za­ci­jos, se­ne­lių na­mų "San­ta­ra", ku­riuo­se pa­sta­rai­siais me­tais jis gy­ve­na, at­sto­vai. Ju­bi­lie­ji­nį tor­tą iš­ke­pė ir jį do­va­no­jo se­ne­lių na­muo­se sa­va­no­ria­vu­si ir bend­ra­vi­mu su gar­baus am­žiaus se­no­liu be­si­džiau­gian­ti Da­nu­tė Ži­gu­lie­nė.

105-erių me­tų "San­ta­ro­je" gy­ve­nan­tis il­gaam­žis ap­lin­ki­nius džiu­gi­na sa­vo ra­my­be ir drau­giš­ku­mu. Se­ne­lių na­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Liu­ci­ja Par­čiaus­kie­nė "Šiau­lių kraš­tui" sa­kė, kad kas ry­tą jis, už­si­dė­jęs au­si­nes, nes ne­pri­gir­di, klau­so­si ra­di­jo. Va­sa­rą se­no­lis daž­nai sė­di lau­ke prieš sau­lu­tę, tad ran­kos ir net ko­jos, nes kel­nių kleš­nes at­len­kia, įde­gu­sios, "lyg iš Tur­ki­jos bū­tų grį­žęs".

Pak­laus­tas, ko­kį mais­tą mėgs­ta, se­no­lis sa­kė, kad ver­ti­na rie­bius ko­pūs­tus. Pa­sak jo, jei­gu bū­tų val­gęs tik sau­sai­nius, tai ne­bū­tų pa­jė­gęs fi­ziš­kai dirb­ti, plū­go nu­lai­ky­ti. Per šven­tes, gim­ta­die­nį, stik­liu­ką stip­res­nio gė­ri­mo pa­ke­lia.

Se­no­lio gim­ta­die­ny­je da­ly­va­vo ir ki­tas ve­te­ra­nas Vin­cen­tas Voz­bu­tas, tad abu jie ra­do bend­ros kal­bos. O jo­niš­kie­tis Jo­nas Iva­naus­kas pa­ste­bė­jo, kad Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis gi­męs tais pa­čiais me­tais, kaip ir kraš­tie­tis ra­šy­to­jas Ma­rius Ka­ti­liš­kis – 1914-asiais.

Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis pir­mų­jų sun­kių dar­bų ėmė­si bū­da­mas dar vi­sai vai­kas. Tė­vas mi­rė, kai jam suė­jo 8-eri. Šei­mo­je jis bu­vo ant­ras pa­gal am­žių po vy­res­nės se­sers, tai­gi, di­džiau­sias vy­ras, ku­riam te­ko im­tis šei­mi­nin­ko pa­rei­gų.

1934–1935 me­tais jis tar­na­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, o pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui bu­vo iš­va­ry­tas į so­vie­ti­nius da­li­nius. Ka­ro lau­ke K. Ka­zi­mie­rai­tis du kar­tus bu­vo su­žeis­tas. Pir­mą kar­tą nė ne­ju­to, drau­gai pa­ro­dė per spran­dą var­van­tį krau­ją. Ant­rą kar­tą, jau va­duo­jant Ka­li­ning­ra­dą, ske­veld­ra pa­tai­kė į kai­rią­ją ran­ką.

"Ei­da­vo­me per de­gan­čius su­griau­tus mies­tus. Ma­tė­me lieps­no­se skęs­tan­čius ne­gy­vų žmo­nių kū­nus. Bai­sus vaiz­das", – taip ka­rą pri­si­me­na jo da­ly­vis.

Po ka­ro jo­niš­kie­tis pra­dė­jo dirb­ti Šiau­lių ge­le­žin­ke­lių ruo­že, kur plu­šė­jo net iki 70 me­tų. Bu­vo ir dar­bi­nin­ku, ir ieš­mi­nin­ku, ir va­go­nų pri­žiū­rė­to­ju. Tek­da­vo bė­gius tai­sy­ti, va­go­nus re­mon­tuo­ti, ieš­mus ka­po­ti. Be­veik iki šim­to me­tų dar gy­ve­no at­ski­rai sa­vo na­me, lai­kė viš­tų.

Se­no­lio tė­vai ne­bu­vo il­gaam­žiai. Kiek jis pa­me­na, tė­vas su­lau­kė tik 60, ma­ma – 80 me­tų.