Naujausios
105 metų jubiliatė prabilo eilėmis
Šiaulių globos namuose gyvenanti radviliškietė Ona Andrijauskienė antradienį gėlių ir palinkėjimų gausa negalėjo atsistebėti – sveikintojai linkėjo sveikatos 105 metų proga. „Kad visiems ateitų tokie jubiliejai“, – šypsodamasi visiems linkėjo pati senolė.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Šiaulių globos namuose iš ryto sujudimas – šių namų gyventoja Ona Andrijauskienė ruošėsi švęsti 105 metų jubiliejų. Vyriausiajai šių namų gyventojai pasipuošti padėjo kasdien pas mamą ateinanti šiaulietė duktė Teresė Urbietienė.
Jubiliatė vežimėliu buvo atvežta į didžiąją salę, kur jos sveikinti susirinko šių namų gyventojai, personalas, giminės, iškilmingą nuotaiką kūrė, „Ilgiausių metų“ giedojo bei kitas dainas dainavo šiauliečių folkloro ansamblis „Dainoriai“.
Šiaulių vicemeras Stasys Tumėnas, teikdamas rožių puokštę ir perrišdamas juostą, padėkojo O. Andrijauskienei už sukurtą šventę: „Jūsų metai – jūsų turtas. Jūs esate čia turtingiausia: savo išmintimi, patirtimi. Galite pamokyti bet kurį.“
Nuo birželio dėl pablogėjusios sveikatos globos namuose apsigyvenusi jubiliatė garsėja savo gera nuotaika, šviesia atmintimi, pomėgiu skaityti ir domėjimusi pasaulio naujienomis. Po sveikinimo kalbų senolė į visus prabilo eilėmis: raiškiai, su intonacija. Kai kuriuos pamena dar iš mokyklos laikų.
„Mama iki 104 metų Radviliškyje gyveno savarankiškai, viena bute. Susitvarkydavo su daugeliu dalykų pati. 15 metų talkindavo netoliese gyvenanti jos marti Irena, aš atvažiuodavau“, – pasakojo duktė Teresė.
Kai O. Andrijauskienei ėmė kartotis sveikatos problemos, ilgą laiką teko gydytis ligoninėse, parvažiavus namo, garbaus amžiaus moteris nebegalėjo vaikščioti. Visų sutarimu buvo nuspręsta pagalbos ieškoti Globos namuose.
„Čia labai gerai jaučiuosi. Džiaugiuosi rūpestingais ir kultūringais šių namų darbuotojais“, – gerų žodžių personalui negailėjo 105-erių moteris.
O. Andrijauskienės gyvenimo vingius perpasakojo duktė.
„Jos tėveliai uždarbiauti buvo išvykę į Latviją, kur ir susipažino, susituokė, gyveno. Senelis susižalojo ranką, nebegalėjo dirbti, teko sugrįžti į Lietuvą“, – pasakojo ponia Teresė.
Vienas po kito pasaulį išvydo keturi sūnūs. Vienas susirgęs ir miręs Latvijoje, ten buvo palaidotas. Į Radviliškio rajoną persikrausčiusią šeimą užklupo neganda: per savaitę užsikrėtė difteritu ir vienas po kito mirė visi trys sūnūs. Tuo metu ponios Teresės močiutė laukėsi jos mamos Onos.
„Po mamos gimė dar trys vaikai, tačiau ir jie dėl įvairių ligų mirė. Iš aštuonių vaikų vienintelė užaugo mano mama“, – pasakojo T. Urbietienė.
Ponios Onos tėvai neturėjo dirbamos žemės, tad paaugusią dukterį išleido tarnauti pas ūkininkus. Kai baigė keturias klases, išvažiavo mokytis į Kauną slaugytojos darbo. Po mokslų įsidarbino vienoje Kauno ligoninių.
„Iš Kauno išsikraustė 1939 metais į Šakius, kur buvo pastatyta nauja ligoninė. Tačiau netrukus prasidėjo karas. Šakiai buvo beveik sugriauti, fronte žuvo pirmasis mamos vyras“, – pasakojo T. Urbietienė.
Išvažiavusi iš Šakių į Radviliškio rajoną ponia Ona susirado darbą, sukūrė antrąją šeimą. Susilaukė dviejų vaikų. Iš pirmos santuokos šeimoje gyveno pirmojo vyro duktė. Po pusantrų metų bendro gyvenimo po ligos mirė ir antrasis jos vyras.
„Liko trys vaikai, kuriais reikėjo pasirūpinti. Mama visą gyvenimą buvo viską apgalvojanti, suskaičiuojanti, mums griežta, mokė nebijoti darbo. Ir dabar savo pensiją iki paskutinio cento suskaičiuoja. Viską nori žinoti, visame kame dalyvauti“, – pasakojo duktė.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
LINKĖJIMAI: „Kad visi sulauktumėte tokio amžiaus, kaip mano“, – palinkėjo 105 metų sulaukusi Ona Andrijauskienė.
