Naujausios
Lydėjo stebuklas
„Esu karo vaikas“, – sako 1941 metais Ukmergės rajone, Vidiškių miestelyje, gimęs A. Sėjūnas. 1944-aisiais, traukiantis vokiečiams, sudegė šeimos namai – patys buvo spėję pasitraukti. Grįžę neturėjo nieko – nei šaukšto, nei šakutės.
„Neturėjau tėviškės, jos net neprisimenu. Gyvenimas buvo labai sudėtingas, buvome ir benamiai, ir bedaliai. Kaimas, kaimynai sunešė daiktų, buvo kažkoks didesnis pastatas, gal trys šeimos įsikūrė – tą prisimenu. Kai jau kūrėsi kolūkis, reikėjo atiduoti arklį, vežimą, padargus – viską. Likome visiškai pliki. Buvo toks laikotarpis, kai kartais grįžti iš mokyklos ir duonos nėra“, – graudinasi A. Sėjūnas.
Atmintyje giliai įstrigo ir varganas tėvų uždarbis kolūkyje už visus metus – gal 10 kilogramų grūdų... Buvo labai sunku – tėtis susirgo astma, nebegalėjo dirbti. Mirė, kai sūnus buvo vienuoliktokas.
Mokslai A. Sėjūnui sekėsi labai gerai, ypač fizika, matematika, lietuvių kalba – mokytoja net skaitydavo rašinius klasei. Lietuvių kalbos mokytojai signataras iki šiol nuoširdžiai dėkingas už pamėgtus Maironio, V. Kudirkos, Vaižganto, M. Daukšos ir kitų klasikų kūrinius.
Prisimindamas pokarį, A. Sėjūnas paniūniuoja paupyje, miškeliuose su draugais trauktą dainelę: „Aš nekenčiu vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos...“.
Visgi į komjaunimą mokykloje teko įstoti – mokytoja, direktorė įkalbinėti pas tėvus važiavo du kartus, aiškino, kad geram mokiniui stoti būtina. Mokykloje, šypsosi A. Sėjūnas, net išrinko komjaunimo sekretoriumi – niekas neklausė, ar nori.
Studijoms A. Sėjūnas rinkosi fiziką Vilniaus universitete. Svajonei kelią kuriam laikui užstojo žinia – ima į kariuomenę.
„Galvoju, likau šeimoje vienintelė atrama. Jei mane paima į kariuomenę, kas lieka namuose? Kariniame komisariate Ukmergėje sako, eisi į kariuomenę, neleidžia laikyti egzaminų. Aš, toks iš vidurio kaimo, nuvažiuoju į Vilnių, užeinu pas rektorių J. Kubilių. Niekuo negali padėti. Einu Vilniuje į komisariatą, karinis komisaras buvo generolas majoras J. Macijauskas, 16-osios lietuviškos divizijos vadas: „Kaip drįsti, žmonės aukojosi, tiek kraujo liejo, o tu nenori tarnauti!“. Išeinu iš kabineto nusiminęs, staiga pasiveja nepažįstamas pulkininkas: „Žinai, tokiais klausimais kartais padeda Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Paleckis.“ Iki šio laiko nežinau nė jo pavardės ir kodėl jis rizikuodamas atėjo man padėti. Gal pagailo manęs.“
Parašęs raštą V. Paleckiui, A. Sėjūnas galiausiai sulaukė džiugios žinios: leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus, jei įstos, į kariuomenę neims.
Šią istoriją signataras iki šiol vadina beveik stebuklu.
„Supratau, kad žmogaus mintis kažkaip ištransliuojama ir sutinka reikiamus žmones. Gyvenimas parodė: kai turi mintį, vaizdą, norą, ištransliuoji į visatą ir kažkas įvyksta. Visą laiką tai patyriau – ir dėl Zoknių aerodromo, ir atominės elektrinės, bendruomenės namų. Negalima sakyti, kad aš padariau – bet susiklostė situacijos, kai labai gražiai atsirado tie, kurie turi galią ir padeda. Man, fizikui, atrodo, tai yra dėsnis.“
Sudomino ekologinės problemos
Po studijų A. Sėjūnas liko dirbti universitete, įstojo į aspirantūrą, bet studijas teko stabdyti dėl sveikatos problemų. Dirbo „Ventos“ mokslinių tyrimų instituto, Mokslų akademijos Fizikos instituto darbuotoju, o 1970 metais atvažiavo į Šiaulius ir pradėjo dirbti „Nuklone“ – Šiauliuose gyveno žmonos tėvai.
„Nuklone“, sako A. Sėjūnas, perėjo visus laiptelius: inžinierius, laboratorijos viršininkas, cecho viršininkas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas.
Pasidžiaugia pasiekimu: jo vadovaujamas skyrius suprojektavo televizorių distancinio valdymo mikroschemą (to TSRS dar nebuvo), viename kristale „tilpo“ 100 tūkstančių elementų.
Dirbdamas „Nuklone“, susidomėjo ekologijos problemomis, įsijungė į Žaliųjų judėjimą.
„Į „Nukloną“ ateidavo respublikinė spauda, „Literaturnaja gazeta“, joje atsirado daug straipsnių ekologinėmis temomis. M. Gorbačiovas tuo metu pasakė, kad žlunga Rusijos gamta, ežerai – labai griežtai kalbėjo. Kadangi M. Gorbačiovas aršiai pasisakė apie ekologiją, pirmas instinktas buvo, kad reikia kažkaip įsijungti“, – sako A. Sėjūnas, manantis, kad iš tikrųjų Sovietų Sąjungą galutinai pribaigė Černobylis.
Su bendraminčiais Rimantu Braziuliu, Rimvydu Tamulaičiu ir kitais 1988 metais įkūrė „Aukuro“ klubą. A. Sėjūnas pradėjo nagrinėti Šiaulių situaciją, faktai badė akis – užterštumas didelis, reikia daug lėšų, darbo. Pietiniame rajone vanduo bėgo visiškai rudas – nebuvo galima ne tik gerti.
Apie Šiaulių problemas parašė didžiulį straipsnį, su R. Ozolo pagalba išspausdintą „Tiesioje“.
„Pasirodo, tas straipsnis tapo vėliava, visi ministrai žinojo, kad Šiauliuose yra labai blogai su ekologija“, – prisimena.
A. Sėjūnas, 1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, dirbęs Gamtos apsaugos komitete, aktyviai dalyvavo rengiant ir finansuojant Šiaulių geriamojo vandens gerinimo projektą.
Geru žodžiu mini finansų ministrę Elvyrą Kunevičienę, užstojusią, kad nebūtų atimtas Šiauliams jau paskirtas finansavimas, šiauliečius Aplinkos skyriaus vedėją Romą Šemetą, aplinkosaugininką Kornelijų Čechavičių – pastarąjį laiko savo mokytoju.
Už gautas lėšas buvo atlikta Bubių vandenvietės rekonstrukcija, pastatyti nugeležinimo įrenginiai.
Didelis rūpestis buvo ir dėl itin užterštos Kulpės.
„Buvo tokia mano mintis – reikia sugrąžinti Kulpę, kad kaip anksčiau žmonės pasakodavo: „Mes Kulpėje skalbdavomės.“ Prieš keletą metų, važiuojant tilteliu per Kulpę, matau: karšta diena, Kulpėje maudosi! Pagalvojau: įvyko!“ – dar viena realizuota mintimi džiaugiasi A. Sėjūnas.
Deganti žemė ir kančia dėl Zoknių
„Kai pradėjo organizuotis Sąjūdis, tauta jau buvo subrendusi, pasiruošusi Nepriklausomybei“, – sako A. Sėjūnas, tapęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatu, o vėliau – ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.
Šis laikotarpis – kupinas įvykių.
Vienas iš jų – organizuotas mitingas Zokniuose. „Būkime vieningi“, – taip pavadintą straipsnį 1989 metais „Šiaulių naujienose“ publikavo A. Sėjūnas, tuomet „Aukuro“ gamtos ir paminklų apsaugos klubo narys, kviesdamas birželio 1-ąją, Vaikų gynimo dieną, apjuosti Zoknių aerodromą dviratininkų žygiu ir dalyvauti mitinge dėl aerodromo iškeldinimo.
„Mūsų tikslas buvo parodyti, ką sovietinė kariuomenė, aerodromas daro su mūsų žeme. Žemė persmelkta žibalu, brūkšteli degtuku – dega. Tai buvo Žaliųjų iniciatyva, bet prisijungė ir Sąjūdis – kartu. Pakviečiau dviratininkus rinktis prie Lieporių prekybos centro: važiuojame į Zoknius, apvažiuojame visą aerodromą ir važiuojame ten, kur bus mitingas. Kariškiai žinojo, kas vyks, viliuke sėdėjo su automatais, gal galvojo, kad šturmuosime. Mes važiuojame aplink aerodromą, o viliukas lydi visą laiką. Prisimenu: į Šiaulius tuo metu buvo atvažiavęs poetas Bernardas Brazdžionis, buvo aukojamos Mišios. Ir visa ta minia pėsčiomis atėjo į Zoknius! Didžiulė minia!“
A. Sėjūnas mitinge sakė kalbą, parodė žmonėms degančią žemę. Buvo priimta rezoliucija, kad per penkerius metus aerodromas būtų iškeltas. Sovietinė kariuomenė išėjo anksčiau, po ketverių metų – 1993-iaisiais.
Tolesnius įvykius, susijusius su Zokniais, A. Sėjūnas vadina kančia. Epopėja prasidėjo 1993 metais ir tęsėsi iki pat 2004-ųjų.
1993–1994 metais A. Sėjūnas kūrė Tėvynės sąjungos Šiaulių skyrių, 1995 metais laimėjo rinkimus – 14 vietų Taryboje, bet meru netapo – naktiniame pasitarime Vilniuje išgirdo, kad mero postas turėtų atitekti A. Lankauskui, o A. Sėjūnui – vicemero. Šiaulių vicemeru dirbo 1995–1996 metais, 1996–2000 metų kadencijai buvo išrinktas į Seimą.
„Daug ko nežinojau, dabar pradeda ryškėti. Kalbėkime apie tuometinį pasaulį – Europa, NATO, Amerika žino, kad aerodromą paliko sovietinė kariuomenė, žino, kad aerodromas didžiausias šioje Europos dalyje. Ką su juo daryti? Amerikiečių specialistai planavo įsteigti Laisvąją ekonominę zoną.“
A. Sėjūnas sako, kad šios istorijos pirmame etape dalyvavo ir Rusijos žvalgyba.
Reikia milijardų – iš kur gauti? Valstybė garantavo, o Šiaulių savivaldybė paėmė šimtamilijoninę paskolą litais.
A. Sėjūnas, buvęs Zoknių plėtros komiteto pirmininku, sako jau tada įsivaizdavęs, kad kažkada Zokniuose įsikurs NATO bazė. Bet iki to dar buvo ilgas ir sunkus kelias, kirtosi daugybė interesų, žlugo tuščios viltys.
„Mūsų oro uostą įtraukė į Laisvąją ekonominę zoną (LEZ), pagal projektą laisvoji ekonominė zona būtų užtverta tvora, pasidaro uždara sistema. Mano žodis buvo labai aiškus: oro uostas negali priklausyti Laisvajai ekonominei zonai. Ir čia įvyko didžiausias konfliktas. Nuvažiavau pas mūsų vyrus konservatorius, jie man nepritarė. Ir vėl neįtikėtinas dalykas. Kaip dabar atsimenu: einu Aukščiausiojoje Taryboje, leidžiuosi laiptais ir sutinku Česlovą Stankevičių, jis buvo V. Landsbergio pirmasis pavaduotojas. Sakau, jau viskas, paima. O jis sako: „Mes dabar G. Vagnoriui laišką rašysime, kad negalima atiduoti Zoknių oro uosto Laisvajai ekonominei zonai.“ Man iš tikrųjų nieko nebereikėjo daryti. Tas žmogus viską padarė, surinko visas šešias partijas. Visi pasirašė, matyt, visi suprato, kad pavojinga atiduoti.“
A. Sėjūnas džiaugiasi gražiu sutarimu su ne tik su Č. Stankevičiumi, 1996–2000 metų kadencijoje tapusiu krašto apsaugos ministru, bet ir generolu J. Kronkaičiu, kariuomenės vadu. Kariuomenė po truputį plėtė teritoriją, kad Zokniuose galėtų įsikurti NATO bazė.
Įvykių, susijusių su peripetijomis dėl LEZ, buvo ir daugiau – 1997 metais A. Sėjūnas buvo viešai vadintas kenkėju dėl atskirosios nuomonės Vyriausybei.
„Man reikia iš antro karto viską išgyventi, viskas atgyja, sunku. Manęs dalis partijos dėl Zoknių atsisakė, mane užsipuolė, kad mafija Šiauliuose susikūrusi“, – sudėtingiausius momentus prisimena A. Sėjūnas. Buvo apskųstas ir Specialiųjų tyrimų tarnybai.
Devintajame dešimtmetyje buvo ir daugiau peripetijų, žlugusių planų: lėktuvų remonto gamyklos statyba, anekdotu virtęs tikėjimas, kad Zokniuose įsikurs NASA, kosmoso programa, kad gamyklą pastatys „Philips“ kompanija, svajota apie 10 tūkstančių darbo vietų.
Galiausiai 2004 metų kovo 29 dieną Zokniuose nusileido pirmieji NATO oro policijos naikintuvai – belgų F-16.
„Darbas buvo užbaigtas. Tokia Zoknių istorija, labai sunki, – sako A. Sėjūnas. – O man maloniausia buvo, kai Seime dėkodamas ranką paspaudė J. Kronkaitis, didžiausia laimė, įvertinimas.“
Dar „baisesne kova“ A. Sėjūnas vadina pasipriešinimą Visagino atominės elektrinės statybai. Galiausiai pavyko pasiekti tikslą – Seimas balsavo, kad bus skelbiamas referendumas. 2012 metais vykusiame referendume žmonės pasakė „Ne“.
„Aš tapau niekur nepageidaujamas“, – apie kovos pasekmes sako A. Sėjūnas, šiandienos elektros ūkyje pasigendantis reikiamą išsilavinimą turinčių specialistų.
Trys Lietuvos
– Kokią matote šiandienos Lietuvą?
– Mes turime tris Lietuvas. Vilniaus Lietuvą, Kauno ir Klaipėdos Lietuvą bei visą likusią. Mes esame trečioji Lietuva.
Skaičiai žiaurūs: Šiauliai keturiolika kartų turi mažiau investicijų negu Vilnius. Su investicijomis ateina darbo vietos, Vilnius plečiasi – visi bėga į Vilnių.
O jei pažiūri į miestelius, paklausi Pašvitinio žmogaus, atsako, kad mokyklos nėra, sveikatos apsaugos nėra, praktiškai nieko nėra.
2008–2012 metais buvo sunaikintos apskritys, nuo tada prasidėjo Vilniaus klestėjimas. Jeigu dabar pažiūrėtume, Sąjūdžio Seimo taryba, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo vilniečiai, Seimas – beveik vieni vilniečiai, jie pasirūpino Vilniumi.
Pagal investicijas, BVP Vilnius yra kita valstybė. Vilnius dabar yra 25 procentai Lietuvos gyventojų, tas ketvirtadalis viską paima.
O kas bus su Lietuva? Nežinau. Dabar dar gal leidžiamės į dugną, paskui kilsime, sinusoidė, svyravimai visur yra, jei žiūrėsime į istoriją.
Dievas suteikia žmogui laisvę. Yra vienas sakinys Evangelijoje, kuris mane pribloškė. Kristus sakė: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar didesnius už juos darys...“
– Daug metų dirbote Gegužių kaimo bendruomenėje, aktyviai reaguojate ir į įvykius mieste. Kaip vertinate Šiaulių miesto situaciją?
– Liūdnokai. Dauguma investicijų sueina į asfaltą, trinkeles, betoną. Iškirsta daug medžių – o bulvaras galėjo būti kaip simbolis. Bandėme dėl medžių kariauti, ėjome per visas instancijas.
Merui trūksta suvokimo.
Smarkiai atsiliekame nuo Kauno, Klaipėdos. Nepražūsime, Šiauliai yra miestas, labai patogus gyventi, nedideli atstumai, plečiasi aplink. Atgimsta Kaunas ir Klaipėda, gal toliau – Šiauliai?
– Kalbantis daugiausia priekaištų išsakėte konservatorių partijai. Arba, kaip jūs vadinate, „mano gimtoji partija“ – buvote jos steigėjas Šiauliuose.
– Aš išėjau iš jos. Man buvo lengviau kalbėtis su A. Brazausku nei su V. Landsbergiu. A. Brazauskas – gamybininkas, aš irgi atėjęs iš gamybos, kitoks požiūris, kitoks supratimas. Dabar – vieni politikai, kurie neturi jokios patirties.
– Dar viena jūsų veiklos stotelė – Šiaulių rajono Gegužių kaimo bendruomenė. Iki šiol aktyviai dalyvaujate bendruomenės gyvenime?
– Daug metų buvau seniūnaičiu, dalyvaudavau posėdžiuose, buvome labai draugiški, seniūnas pasako, kiek yra pinigų, bendruomenės gražiai pasidalija.
Pati pradžia – mūsų pirmininkės, čia jos šaknys. Ji domėjosi, parašė knygą, užčiuopė, kad buvo slepiama spauda, į kaimą buvo atvykę dvarininkų palikuonys iš Lenkijos. Pastatytame paminkle iškaltos nusipelniusių kaimo žmonių pavardės. Galime pasigirti, kad kaimas turi šaligatvį.
– Kuo dabar gyvenate?
– Galbūt pradėsiu rašyti prisiminimus.
