Naujausios
50 metų ant šokio sparnų
Penktadienį į Šiaulių kultūros centrą pakvietė pirmos profesionalių choreografų laidos solidžiai darbo sukakčiai skirtas koncertas „50 metų su šokiu kaip su sparnais“. Renginio sumanytoja “Želmenėlių“ meno vadovė Aldona Masėnienė šį koncertą skyrė dviems kurso draugėms, kurios kaip ir ji iki šiol dirba choreografėmis. Tai — Klaipėdos “Jungos“ meno vadovė Margarita Finkel ir Joniškio ansamblio “Jievaras“ meno vadovė Danguolė Žalakienė.
Irena BUDRIENĖ
Iškeltų rankų kalba
Pirmasis koncerto numeris žiūrovui leido išgyventi muzikos, balso ir šokio harmonijos jausmą, kuriuo choregrafės jau 50 metų dalijasi su savo ansamblių šokėjais.
Scenoje Šiaulių kultūros centro vaikų vokalo studijai „Ro— ko— ko“ ir jaunimo kameriniam mišriam chorui “Atžalynas“ atliekant psalmę “Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią“, salėje pakilo gyvas rankų miškas. “Žmogaus rankos, rodos, paprastas dalykas, bet kai jos pakyla, sukuriamas gražus ir prasmingas vaizdas“,— sakė Aldona Masėnienė.
Anot „Želmenėlių“ meno vadovės, šiuo numeriu ji akivaizdžiai norėjo atskleisti, kas yra šokis — prisodrintas minties, judesiu išreiškiantis tai, ką norime pasakyti.
Renginio sumanytoja sakė, kad jai buvo svarbu atkreipti žiūrovų dėmesį į choreografo profesiją.
1961 metais Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą baigė pirmoji profesionalių choreografų laida. Tarp baigusiųjų be pačios A. Masėnienės buvo ir dvi jos kurso draugės — Margarita Finkel ir Danguolė Žalakienė. Visos trys choreografės mėgstamai profesijai paskyrė 50 gyvenimo metų ir dirba iki šiol. A. Masėnienė Šiauliuose ugdo „Želmenėlius“, M. Finkel — Klaipėdoje “Jungą“, o D. Žalakienė — Joniškyje “Jievarą“.
A. Masėnienės žodžiais, troškimą šokti ji pajautė anksti. „Kai buvau 11 klasėje susapnavau tokį sapną: einu, staiga atsispiriu ir pakylu virš namų. Dar šuolis, kitas — skrendu. Šokis taip pat yra ir dvasinis, širdies nusiteikimas, kai norisi skristi, ir tas kūno lengvumas, kai lengvai atsispyręs gali pakilti virš namo“,— šypsojosi choreografė.
Daug buvo, daug dar bus
Atėjusius į koncertą žiūrovus pasitiko fotografijų stendai, iliustruojantys „Želmenėlių“ veiklą. Ansambliečiai nufotografuoti Palendriuose ir Šiluvoje — rodos, tokiose neįprastose šokiui vietose. Užfiksuoti pripažinimą atnešę koncertai Šveicarijoje ir Italijoje, šokių pamokos su prima balerina Loreta Bartusevičiūtė, Lietuvos dainų ir šokių šventės.
A. Masėnienė džiaugėsi, kad per 50 darbo metų išugdė labai daug šokį pamilusių vaikų, kurie vėliau patys tapo šokių vadovais, dramos ar vokalo meistrais. Todėl choreografė nežada apsiriboti tik vienu darbo 50— mečiui skirtu koncertu. Iš viso šiai progai ji numatė surengti keturis koncertus. Pirmasis buvo kartu su kurso draugėmis.
Kitą savaitgalį Šiaulių kultūros centre vyks draugams skirtas koncertas, į kurį atvyks visas būrys buvusių „Želmenėlio“ ansambliečių, dabar šokančių Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblyje. O kur dar draugai iš Mažeikių — “Kauškutis“, iš Klaipėdos — “Inkarėlis“, iš Rygos — “Dzintarinš“.
Gegužės pradžioje vyks „Želmenėlio“ šokėjų, tapusių šokių vadovais bei vokalo ir dramos meistrais, koncertas.
ŠYPSENA: 50 metų mėgstamai choreografės profesijai paskyrusi Aldona Masėnienė šypsojosi prisimindama jaunystėje patirtą jausmą.„Šokis yra ir dvasinis, širdies nusiteikimas, ir tas kūno lengvumas, kai norisi skristi“.
RANKOS: Žiūrovų ir šokėjų pakeltos rankos sukūrė prasmingą vaizdą.
CHOREOGRAFĖ: Aldona Masėnienė pilna naujų sumanymų ir rankų nuleisti dar nežada.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
