Naujausios
70 metų jubiliejų sutinkantis režisierius J.Vaitkus: Visas blogis eina iš valstybės
Šiandien vienam garsiausių teatro ir kino režisierių Rusų dramos teatro vadovui Jonui Vaitkui sueina septyniasdešimt. Neskaičiuosim jo filmų nei spektaklių – jų per daug, kad užtektų jiems ir dar interviu vietos, pasakysime tik, kad jis yra tas kūrėjas, kuris keičia patį teatrą, laužydamas nusistovėjusias taisykles, kuris savo kūryboje yra tiesos ir teisingumo žadintojas. Vienas iš teatralų, atvirai išreiškęs savo poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu, ir greičiausiai vienintelis Lietuvoje teatro vadovas, rinkęs piliečių parašus dėl žemės referendumo.
Jonas Vaitkus: „Tiek daug aplinkui neteisybės, kad negali žmogus ramiai miegot“. Stasio Žumbio nuotr.
- Privalau dalyvauti referendume, man įdomu, ar žmonės neprarado suvokimo, kas yra žemė Lietuvai, – sako režisierius J.Vaitkus. – Gimęs 1944-aisiais, atsimenu, kaip mūsų šeimai, tėvams ir man su broliais reikėjo bėgti nuo savos žemės (tėvas turėjo 30 ha) ir slapstytis (tėvo brolis buvo nušautas kaip pasipriešinęs sovietiniam režimui). Mus norėjo išvežt į Sibirą ir mes buvome priversti lakstyt iš vienos vietos į kitą. Atsimenu, eilėse kiek stovėjom prie duonos, atsimenu, kai prašydavom, kad runkelį numestų koks važiuojantis iš kolchozo: būdavo, pasikepini jo ritinėlį arba kavą išsiverdi padeginęs... Visąlaik mūsų šeima buvo stebima, tai vienur, tai kitur kviečiama į miliciją; mama gyveno apimta nuolatinės baimės, kad mes, jos keturi vaikai, kokio politinio anekdoto nepasakytume, kad mokykloje neišsišoktume, raudoną skudurą pasirištume. Gyvenome apimti nuolatinės įtampos.
- Tad, galima sakyti, vaikystės atšlaimo kaip ir neprisimenate?
- Turiu vaikystės kiemą, savo motinėlės, mamos sesers Apolonijos Kasakauskienės, netoli Šiluvos: aš visas vasaras ten praleisdavau, kur tėvas su dviračiu iš Kėdainių ar Kalnaberžės, kur tuo metu gyvenome, nuveždavo, arba nuvykdavau ir pats, kai jau galėjau vienas keliaut.
- Bet jūs ir šiandien nepriklausomoje Lietuvoje sakote: „Nežinau, kokios valstybės pilietis esu“.
- Aš nežinau. Valstybė apskritai man yra įtartinas darinys, skirtas suvaldyti, pavergti žmogų; ji yra pats baisiausias žmogaus valdymo instrumentas, nieko bendra neturintis su žmogaus vidiniu gyvenimu.
- Dėl to jūs visąlaik esate opozicijoje?
- Visas blogis eina iš jos, iš valstybės. Kai pagalvoji iš esmės, sumeti, kad tais atvejais, kai žmogus bėga iš vienos valstybės į kitą, tai ne jo bėda. Reikėtų steigt tribunolą ir teist tos valstybės, iš kurios bėga žmonės ir dėl kurios problemų iškyla kitoms valstybėms, vadovus. Dar daugiau, aš manau, kad turėtų būti priimtas įstatymas, pagal kurį jėgos struktūrose tarnaujantis žmogus galėtų atsisakyti vykdyti valdžią atstovaujančio vado įsakymus, tarkime, žudyt vaikus ar daužyt moteris.
- Jūsų kuriami spektakliai paprastai atliepia opiausias visuomenės žaizdas. V.Šekspyro „Karalius Lyras“, kurį nūnai repetuojate, randasi iš vertybių griūties, iš katastrofos nuojautos?
- Karalius Lyras man yra toks žmogus, kuris, užliūliuotas veidmainiškų pagyrų, užsimiršo, pervertino save ir pagalvojo, kad yra labai arti dievybės. Jis prarado žemės įstatymo, gamtos dėsnių suvoktį, manydamas, kad yra išimtis. Kornelijos žodis, kad ji mylinti karalių nei daugiau, nei mažiau, tik kaip dukrai dera mylėt tėvą, išvedė Lyrą iš pusiausvyros: praradęs sau pačiam priskirtą vietą, jis neteko proto. Savęs pervertinimas labai pavojingas kiekvienam, ir visos tironijos, visi valstybiniai iškrypimai, yra būtent šito fenomeno padarinys.
- Manote, teatras yra vienas iš instrumentų, galinčių padėti atsipeikėti?
- Man – taip, bet yra ir kitas kelias: gali ir tapydamas, ir rašydamas, ir žemę ardamas, arba tiesiog sąžiningai dirbdamas ieškoti atsakymų ir veikti kitą žmogų, – labai daug yra kelių. Taip ir teatras: skirtingose visuomenėse skirtingi jo ir priėjimai, ir instrumentai, ir temos, ir reikšmė žmogaus gyvenime, bet tai gyvas buvimas... Mes supaprastinam, subažnytinam arba sureikšminam teatrą, įvilkdami į vieną rūbą, – čia yra teatras, o iš tikrųjų visas gyvenimas turi daug simptomų teatrališkumo. Kokia prasme? Žaismės.
- Kaip ir šiuolaikinio meno atstovai, galintys menu paversti viską?
- Iš daug ko galima provokaciją padaryt, kad kitaip į daiktą ar reiškinį pažiūrėtum, tačiau iš tikrųjų menas yra visai kas kita. Tikrų menininkų pasaulyje labai nedaug, o bandančių meną perprast, bandančių jį kurti labai daug. Tai gerai, nes šitokia veikla ir padeda save susirast, ir yra kaip fonas, kuriame išryškėja tų vienetų – šokėjo ar muzikanto, ar dailininko, ar sportininko ar motinos – didybė ar dieviškumas. Kai susiduri su tikru menininku, supranti, kad yra dalykų, kurių negalima išmokt, jie yra duoti, ir nežinia kodėl...
- Sakot, „subažnytinam teatrą“. Negi toji mistiškoji teatro aura yra vien romantikų išmonė?
- Teatras savaime kaip reiškinys turi tam tikrą paslaptį, kurios tu neįspėsi ir nelabai paaiškinsi, kas tai yra. Joks genijus neduos atsakymo į šitą klausimą, nes visąlaik jį lydi abejonė. Klausimus, manau, tam tikru momentu reikia tarsi pridaryt ir atsiduot jutimui, kaip laikas teka tavimi ir kaip tu teki laike, laukdamas tam tikros mįslės išrišimo, nors ir žinai, kad tol, kol esi įkalintas savo kūne, atsakymų nesulauksi. Kodėl žmonės tiek daug rašo, tapo? Todėl, kad neranda savo baimei, savo primityvumui pateisinimo.
- Todėl ir manote, kad pavojinga aktoriui perkelt savo gyvenimą į sceną?
- Manau, kad aktorius neturi demonstruot savo ligų ar savo biografijos, nors ši ir yra pagrindinis instrumentas, skverbiantis į kito gyvenimo kažkokią paslaptį arba analizę. Save demonstruot nesveika, o būti advokatu už kitą žmogų – tai jau kas kita. Aktorius advokatauja, nes jis bando pagal savo supratimą, intelektą, širdį, pasaulėjautą sukurti personažo iliuziją arba fantomą, kuris su juo galbūt nieko bendra neturi. Aktorius turi save naudoti kaip medžiagą, kaip instrumentą, galimybę ir todėl privalo daug skaityt, mokytis, įvaldyt kūną, dikciją, balso materiją, jam reikia daug žinot, daug jaust. Juo stipriau, subtiliau jis pasiruošęs, juo stipresnį, įtaigesnį fantomą jis sukurti gali. Jei blogas instrumentas, išderintas, neturi klavišų, neturi subtilybių, be šuns valso, nieko nepagrosi.
- Kai kalbi su vienu kitu aktoriumi, kuris gal jaunesnis už jus, jie sako: nebenoriu vaidinti, pavargau, tingiu. Jūsų energija, intensyvi veikla verčia klausti: gal metams bėgant aktoriui vis mažiau norisi paklusti, o režisieriui, atvirkščiai, vis labiau norisi valdyti?
- Ne valdyti, ne, bet kažką pasakyti dar norisi. Aktorių aš suprantu: gal jis nori būt laisvesnis, nepriklausomas nuo dramaturgijos, nuo užduočių, įsipareigojimų, gal jis mano pats vienas esąs vertybė, galintis bendraut su žmonėmis...
- Ką dar maga jums pasakyti?
- Jei gyveni, vis tiek knieti sužinot, kaip čia atsitiko, kad, pavyzdžiui, nė viena iš trylikos žūčių Garliavos atveju nebuvo įrodyta ir paaiškinta. Kur tos dvi mergaitės yra? Kas su jomis? Kaip Pociūnas žuvo, ar nesvarbu sužinot? Kodėl viskas tarsi užglostoma ir tarsi paliekama istorijai, archyvams, kur po kiek laiko galbūt kas nors atkas, kaip buvo iš tikrųjų, o gal ir nebeatkas? Tiek daug aplinkui neteisybės, kad negali žmogus ramiai miegot. Reik nuolat tą tiesos ir teisingumo jausmą žadint, neleist užmigt, neleist būti abejingam, nes būtent abejingumas ir naikina gyvą žmonių ryšį, tolina juos vienus nuo kitų. Teatre tos temos man pačios svarbiausios. Kartu tie valstybės paklydimai, ir ta Lietuvos istorija, kuri tokia skaudi ir prie kurios tarsi bijoma prisiliest: ir prie pokario temos, ir prie lietuvšaudžių...
- Įdomu, kodėl teatrui turi vadovaut režisierius?
- Neturiu galvoj, kad būtent režisierius, bet iš dalies jis ir pedagogas turi būti. Žmogus, kuris gerai pažįsta savo kolektyvą ir galvoja apie jo individualybių skleidimąsi, apie aktoriaus tobulėjimą platesnio diapozono, kitų rakursų, kitų savybių įgijimo atžvilgiu. Aš manau, kad prodiuseris ar žmogus, kuris šito nesuvokia, teatro galimybes naudos paprastai, paskirstydamas darbus pagal tai, ką kas moka daryti, ir eliminuos kūrybinę žaismę, kuri praplečia kiekvieno iš mūsų galimybes dievybės ir primityvumo sūpuoklėse. Gyvendamas arba tu eini priekin, ar smunki žemyn, – stovėti vietoj negali, vadinasi, tiesiog privalai imtis to, kas reikalauja pastangų ir tave praplečia, pagilina; jei to nedarai, tavo kiemas apžels, man taip atrodo. Primityvumas uždaro akis, uždaro klausą, uždaro patirtį, priėmimą ir verčia žmogų zoologine būtybe be aukštesnių, net ne aukštesnių, bet be uždavinių sau kėlimo. Jei tik imi pataikaut savo kūniškiems norams, geismams, prarandi aiškų pojūtį, kurį, manau, kiekvienas turime nuo vaikystės – kad mūsų gyvenime yra kažkas nepaaiškinamai didelio ir svarbaus.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
