Altajuje – už ribos

Al­ta­ju­je – už ri­bos

Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Al­ma­nis nau­jau­sią kny­gą – „Už Ri­bos“ pri­sta­tys Šiau­lių kny­gų mu­gė­je. Prieš 30 me­tų su­kur­tą kū­ri­nį ra­šy­to­jas ati­dė­lio­jo spaus­din­ti. Vis dar bu­vo anks­ti.

Apie vaiz­duo­ja­mą mįs­lin­gą Al­ta­jaus kraš­tą ir au­to­riaus po­žiū­rį – in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te kū­ri­nį jo ne­skai­čiu­siam žmo­gui?

– „Už Ri­bos“ – tai kaž­kas mis­tiš­ko, ste­buk­lin­go. Kaž­kas už mū­sų. Ski­ria­ma ne vien at­ra­dė­jui. Juk vi­si no­ri­me kaž­ką at­ras­ti. Ir ne­bū­ti­nai Al­ta­ju­je. Ga­li­ma čia pat. Pa­ma­ty­ti už ri­bos. Taip ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti, kas yra už mū­sų su­pra­ti­mo.

Nors iš pra­džių bu­vau pa­si­da­vęs po­pu­lia­riam po­žiū­riui – iš­klo­ti gir­dė­tas mis­ti­nes is­to­ri­jas. Ga­liau­siai pa­ban­džiau pa­sa­ko­ti apie rea­lų gy­ve­ni­mą, ja­me ieš­kant at­sa­ky­mo, kas dar yra už mū­sų.

– Ieš­ko­jo­te, kas yra ana­pus ri­bos, ko­kia ji, kur ji bai­gia­si?

– Vi­so­kių ga­li bū­ti įsi­vaiz­da­vi­mų. Vie­ni ieš­ko­to­jai Al­ta­ju­je no­rė­jo ras­ti Ri­bą kaip geog­ra­fi­nę vie­tą. Kur bai­gia­si rea­ly­bė ir pra­si­de­da ne­ži­nia, kas už mū­sų su­pra­ti­mo.

– Ir bū­tent tai ga­li­ma su­vok­ti.

– Ga­li­ma. Kny­go­je yra epi­zo­das, kaip Al­ta­ju­je pa­si­me­čiau su ma­ža­me­čiu sū­nu­mi And­riu­mi. Bū­da­mi vie­nu­du. Jo ieš­ko­da­mas pa­ty­riau neap­sa­ko­mą įtam­pą. Ga­liau­siai pa­su­kau tei­sin­ga kryp­ti­mi, kai pa­ma­čiau vai­ko pė­das ak­me­ny­je. Nors rea­ly­bė­je neį­ma­no­ma, juk nė dramb­lys neįs­paus­tų ak­mens. Įvy­kis ta­po ma­no as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, po to ėmiau bū­ti pa­sta­bes­nis pa­na­šiems reiš­ki­niams.

Tai vie­ti­niams yra įpras­ta. Jie nu­ma­to, kas bus prie­ky­je. Ir ne­bū­ti­nai ko­kie gud­rūs tai­gie­čiai, pa­vyz­džiui, fi­lo­so­fuo­jan­tys, pra­na­šys­tes dės­tan­tys. Iš tik­ro – ir pa­keiks­no­ja, ir pa­ge­ria. Pap­ras­ti, bet tu­rin­tys su­vo­ki­mą ki­to­kį ne­gu mū­sų, at­vy­kė­lių, – lai­ko ir erd­vės su­vo­ki­mą.

Tai įma­no­ma ir ne vie­ti­niams. Gy­ve­ni čia, kur lai­kas spau­džia: kur nors vė­luo­ji, ko nors ne­spė­ji pa­da­ry­ti. Ten vis­kas dings­ta. Ki­taip bū­ni – tik pa­ts su sa­vi­mi. At­ro­do, taip ga­lė­tų ir me­tai praei­ti.

Ga­li­ma net su­tik­ti žmo­gų, ku­rio ne­bė­ra. Pa­si­mes­ti lai­ke. Praei­na sa­vai­tės, o at­ro­do, išė­jai va­kar ir jau grįž­ti. Kur dings­ta lai­kas – jei mo­kė­čiau paaiš­kin­ti, gal ap­gin­čiau ko­kį moks­li­nį dar­bą. Ne­ga­liu paaiš­kin­ti.

Yra po­pu­lia­rus su­vo­ki­mas, kad rei­kia skai­ty­ti ypa­tin­gas kny­gas, il­gai me­di­tuo­ti, kaip Hi­ma­la­jų iš­min­čiai da­ro, kad sa­vo­tiš­kai ke­liau­tum lai­ku. Iš tik­rų­jų – ne. Pa­si­tai­ko iš nie­ko.

Kny­go­je yra sky­re­lis „Kai rei­kės – pa­šauks“. Ne­rei­ka­lin­ga nei ži­no­ji­mas ar pa­žin­tys. Ne­bū­ti­nas ir gud­ru­mas.

Ga­li­ma tu­rė­ti ir pla­ną pa­tek­ti už tos Ri­bos. Bet ne­pa­siek­si. Tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me.

Ne­ra­šiau ir ne­ra­šy­siu, bet paat­vi­rau­siu. Yra vie­tų, kur ga­li net su­tik­ti...

– Ar taip su­pras­ti: už ri­bos kas­die­nio pra­kti­nio gy­ve­ni­mo, už ri­bos žmo­gaus su­vo­ki­mo, už ri­bos ele­men­ta­raus pa­ži­ni­mo?

– Taip. Bui­ti­nia­me gy­ve­ni­me sle­gia rū­pes­čiai – kad kaž­kas ne­pa­da­ry­ta, kad tu­ri pi­ni­gi­nių pro­ble­mų. O kai Al­ta­ju­je ky­li į kal­nus, vis ma­žiau vis­ko. Vis nu­me­ti. Pas­kui net mais­tą nu­me­ti – ne­be­rei­ka­lin­gas. Ga­liau­siai ži­no­da­vo­me taip bū­siant. Aps­kai­čiuo­ji, kiek mė­ne­sio ke­lio­nei rei­kės val­gio, kiek su­val­gai įpras­tai, su­si­krau­ni į kup­ri­nes. O pa­sku­ti­nę aki­mir­ką pu­sę ga­liau­siai iši­mi. Nes jau ži­nai, kad ne­rei­kės. Ga­liau­siai iš tos pu­sės dar pu­sę iš­do­va­no­ji, ar pa­pras­čiau­siai pa­lie­ki tuo me­tu ne­gy­ve­na­mo­se tuš­čio­se kal­nų tro­be­lė­se.

– Ar už ri­bos pra­si­de­da ant­gam­tiš­kas pa­sau­lis, į ku­rį ga­li­ma pa­tek­ti dva­siš­kai ty­ram. Tad ne kiek­vie­nas ga­li at­si­dur­ti.

– Taip, be­dva­sis nie­kad ne­pa­si­jus. Bet jei ty­ras, ga­li neieš­ko­ti kaž­ko už ri­bos, bet ten pa­ten­ki to ne­ži­no­da­mas. Juk kai rei­kės – pa­šauks.

Al­ta­ju­je dė­kin­gos są­ly­gos dva­si­nei lais­vei. Ten kiek be­dirb­tum už­dirb­tum, už tą pi­ni­gą nie­ko ne­pri­si­pirk­si. To­dėl vie­ti­niai sa­vai­me at­si­lais­vi­na nuo val­diš­kų dar­bų, nuo bui­ties. Ne taip, kaip mū­sų pa­sau­ly­je žmo­gus no­ri vis kaup­ti, tu­rė­ti dau­giau.

– Ap­gin­kit ar­ba pa­tvir­tin­kit – gal už tos ri­bos yra vien iliu­zi­jos?

– Kaip čia pa­sa­kius, kad neat­ro­dy­tų bai­siai... Iliu­zi­ja – ir­gi tam tik­ra ma­te­ri­ja. Pa­sau­ly­je ar vi­sa­to­je nė­ra tuš­čios erd­vės. Beo­rės. Va­kuu­mo.

Daug kas pri­klau­so nuo su­vo­ki­mo.

Kal­bė­jo­si Vy­tau­tas RUŠ­KYS

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Al­ma­nis pri­mi­nė kny­gos „Už Ri­bos“ iš­trau­ką: „Žmo­nės ieš­ko nuo se­niau­sių lai­kų: ro­jaus, pres­bi­te­rio Joa­no ka­ra­lys­tės [...} Kaip žmo­ni­jos is­to­ri­jos ar mū­sų pa­čių vai­kys­tės pa­sa­ka ir tik­ro­vė bu­vo neats­ki­ria­mos. Ar la­bai ryš­ki ta ri­ba tarp pa­sa­kos ir tik­ro­vės? O gal jos iš vi­so nė­ra? Ant Be­lu­chos le­dy­nų (Al­ta­ju­je – re­dak­ci­jos pa­sta­ba) su­tik­tas žmo­gus išė­jo į Šam­ba­lą. Jis tuo ti­ki, tai ir mes ti­kė­ki­me, kad jis ją ra­do“.

Vy­tau­to Al­ma­nio kny­gos „Už Ri­bos“ vir­še­lio au­to­rė – duk­ra Ri­ta Al­ma­nis.

Kny­gos ra­šy­to­jas pa­ts ją iliust­ra­vo.