Anželika Rudak: \"Bendravimas taip pat yra manipuliacija\"

An­že­li­ka Ru­dak: „Bend­ra­vi­mas taip pat yra ma­ni­pu­lia­ci­ja“

Jau­nius ČIU­LA­DA

Išs­kir­ti­nį in­ter­viu „Lais­va­lai­kiui“ duo­dan­ti An­že­li­ka Ru­dak (35) ke­tu­rio­li­ka me­tų dir­ba tie­sio­gi­nių par­da­vi­mų gi­gan­tė­je „Stu­dio Mo­der­na“, ku­ri iš­si­plė­tu­si dvi­de­šimt vie­no­je Cent­ri­nės ir Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­je. Po re­gio­ni­nės skam­bu­čių cent­ro ir te­le­rin­ko­da­ros va­do­vės A.Ru­dak spar­nu – tūks­tan­tis Bal­ti­jos ša­lių, Uk­rai­nos, Ru­si­jos ir Ka­zachs­ta­no rin­kai dir­ban­čių žmo­nių. Po­kal­bio su žur­na­lis­tu me­tu ši šar­min­ga mo­te­ris pa­sa­ko­ja apie tai, ko­dėl pa­val­di­nių bu­vo va­di­na­ma fu­ri­ja. Par­da­vi­mų tech­ni­kas pa­šne­ko­vė va­di­na tam tik­ra ma­ni­pu­lia­ci­ja. Ir dar. Ji vi­sa­da duo­da iš­mal­dos, jei el­ge­tau­jan­tis sa­ko tie­są.

- Ga­jus ste­reo­ti­pas, kad di­de­liam skai­čiui žmo­nių va­do­vau­jan­čios mo­te­rys yra fu­ri­jos. Tu va­do­vau­ji tūks­tan­čiui. Gal ir esi fu­ri­ja?

- Grei­čiau jau aš – sa­vo dar­buo­to­jų ma­ma ir tė­tis vie­na­me as­me­ny­je. Mo­ti­na su­tei­kia ši­lu­mą ir rū­pes­tį; tė­vas pa­ba­ra, paauk­lė­ja.

Fu­ri­ja ir ra­ga­na už akių ma­ne va­di­no pir­mai­siais va­do­va­vi­mo me­tais, kai bu­vau dvi­de­šimt pen­ke­rių. Ma­no už­duo­tis bu­vo ap­mo­ky­ti tris­de­šimt ką tik ati­da­ry­to Uk­rai­nos skam­bu­čių cent­ro žmo­nių. To­kių epi­te­tų nu­si­pel­niau, nes per pir­mą­sias dar­bo die­nas at­lei­dau ke­le­tą dar­buo­to­jų, ku­rie pra­stai at­li­ko sa­vo pa­rei­gas. Prieš de­šimt­me­tį į pa­val­di­nius žiū­rė­jau kaip į sta­tis­ti­nius vie­ne­tus. Da­bar žiū­riu per žmo­giš­ką­ją pri­zmę. Sup­ran­tu, kad dar­buo­to­jai – as­me­ny­bės, tu­rin­čios žmo­giš­kų pro­ble­mų ir ydų ly­giai taip kaip ir sle­pian­tys sa­vy­je daug pui­kių sa­vy­bių. Atsk­leis­ti jas įma­no­ma tik my­lint žmo­nes. Jei­gu dir­bi be mei­lės, esi pa­pras­čiau­sias ro­bo­tas.

- „Stu­dio Mo­der­na“ spin­du­liuo­ja mei­lę žmo­nėms?

- (Mąs­to.) Pa­sa­ky­čiau ki­taip. Mei­lę spin­du­liuo­ja kai ku­rie įmo­nės va­do­vai. Kai ku­rie.

- Ko­dėl te­be­dir­ba ir ki­ta va­do­vų ka­te­go­ri­ja?

- Šį klau­si­mą tu­rė­tum už­duo­ti ki­tam „Stu­dio Mo­der­na“ žmo­gui. (Juo­kia­si.) Kal­bant apie man pa­val­džius vadovus... Jei ma­tau, kad par­da­vi­mų skai­čiai ge­ri, ta­čiau at­mos­fe­ra dar­be blo­ga, ke­liai su to­kiu žmo­gus iš­si­ski­ria. Pri­si­me­nu va­do­vus, ku­rie bu­vo at­leis­ti dėl to, kad tu­rė­jo per ma­žai emo­ci­nių kom­pe­ten­ci­jų ir em­pa­ti­jos.

- Ar kas­dien niurz­gan­tis te­le­rin­ko­da­ros par­da­vė­jas ga­li bū­ti per­spek­ty­vus dar­buo­to­jas?

- Bū­tent niurz­ga grei­čiau­siai ir yra ge­ras par­da­vė­jas. (Juo­kia­si.) To­kiam at­ro­do, kad jei jis gir­sis, jam pra­sčiau sek­sis. Svar­bu, kaip niurz­ga bend­rau­ja su klien­tais.

Nusp­ręs­ti, ar žmo­gus tin­ka į ma­no ko­man­dą, man už­ten­ka po­ros mi­nu­čių. Par­da­vė­jo ta­len­tas įgim­tas, bet dau­gu­ma gims­ta be jo. Jei žmo­gus at­vi­ras, po­zi­ty­vus ir ži­nan­tis, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo, jis ga­li bū­ti ge­ras par­da­vė­jas. Net­gi tas, ku­ris ty­lus ir su­si­gū­žęs, bend­rau­da­mas te­le­fo­nu ga­li iš­lais­vė­ti, su­kur­ti tam tik­rą sa­vęs ver­si­ją ir daug par­duo­ti. Tie ra­mie­ji stul­bi­nan­čiai pa­si­kei­čia, kai kal­ba su klien­tais, ir at­virkš­čiai – at­ro­do, kad itin kal­bus žmo­gus pui­kiai par­duos, ta­čiau lū­kes­čiai daž­nai nuei­na per­niek.

- Šį in­ter­viu iliust­ruo­jan­čias nuo­trau­kas da­rė ma­no su­rink­ta ko­man­da: fo­tog­ra­fas Vy­tau­tas Bud­re­vi­čius, vi­za­žis­tė Lau­ra Ži­lio­ny­tė, plau­kų sti­lis­tė El­mi­ra Sa­di­go­va ir dra­bu­žių gu­ru Lau­ra Riau­bai­tė. Šie šil­ti, „fai­ni“ žmo­nės su­ge­bė­tų pa­siek­ti par­da­vi­mo aukš­tu­mų?

- Apie tai kal­bė­jo­mės su El­mi­ra. Ji su­ge­bė­tų par­duo­ti ir ne­tgi tu­rė­jo bū­tent to­kį dar­bo pa­siū­ly­mą. Ar ver­ta ban­dy­ti? Taip. Ta­čiau pa­ta­riau jai da­ry­ti tai, kas mie­la šir­džiai. Me­no žmo­nės ga­li bū­ti ge­ri par­da­vė­jai, bet tik­ra­sis jų pa­šau­ki­mas ki­toks. In­ten­sy­vus bend­ra­vi­mas par­duo­dant var­gi­na ir ga­li slo­pin­ti kū­ry­bin­gu­mą, o tai ve­da link blo­ges­nės gy­ve­ni­mo ko­ky­bės.

- Kaip ver­ti­ni „stu­dio mo­der­nie­čius“, ku­rie me­ta dar­bą, o po to no­ri su­grįž­ti?

- Ma­no ir įmo­nės po­zi­ci­ja ga­li skir­tis, ta­čiau as­me­niš­kai rea­guo­ju la­bai po­zi­ty­viai. Ko­dėl? Džiau­giuo­si, kai žmo­gus da­ro bet ko­kį spren­di­mą. Jei jis ren­ka­si iš­ban­dy­ti sa­ve ki­ta­me dar­be, wel­co­me: eik, ban­dyk, da­ryk. Kiek­vie­nas tu­ri bū­ti lai­min­gas. Man tai svar­bu. Jei bu­vęs dar­buo­to­jas su­pran­ta, kad jo lai­mė bu­vo „Stu­dio Mo­der­na“, o ta­da grįž­ta, man tai – ženk­las, kad tu­rė­siu lo­ja­lų žmo­gų.

Įmo­nė, ku­rio­je dir­bu, man su­tei­kė lais­vę klys­ti ir mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų. Tes­tuok, ban­dyk, eik į prie­kį ir to­bu­lėk. Tai – vie­nas di­džiau­sių šios dar­bo­vie­tės pra­na­šu­mų.

- Trum­pai dir­bau „Stu­dio Mo­der­na“. Pap­ras­tai pa­skam­bi­nus klien­tui jis at­me­ta vi­sus įma­no­mus pa­siū­ly­mus. Po­kal­bio tiks­las – va­do­vau­jan­tis įvai­rio­mis me­to­di­ko­mis ir tech­ni­ko­mis pri­sta­ty­ti pro­duk­tus taip vaiz­džiai, kad žmo­gus per­si­gal­vo­tų. Juk tai – pa­pras­čiau­sia ma­ni­pu­lia­ci­ja!

- Taip. Tai – ma­ni­pu­lia­ci­ja. Da­bar pa­klausk ma­nęs, kas yra ma­ni­pu­lia­ci­ja.

- Kas tai yra?

- Ma­ni­pu­lia­ci­ja yra bet koks po­kal­bis ir bet koks po­vei­kis ki­tam žmo­gui. Šią aki­mir­ką ma­ni­pu­liuo­ju ta­vi­mi ar­ba tu ma­ni­mi. Jei da­bar nu­si­šyp­so­siu, ar tai – ma­ni­pu­lia­ci­ja? Taip, nes tu taip pat šyp­so­sie­si. Par­da­vi­mas yra tam tik­ra ma­ni­pu­lia­ci­ja, ku­ria mes sie­kia­me su­teik­ti klien­tui ge­rą nuo­tai­ką ir pa­lik­ti ją po po­kal­bio.

- Kur ri­ba tarp me­lo ir tie­sos par­duo­dant?

- (Mąs­to.) Oho... Man daug žmo­nių tei­gė: „Par­duo­ti sa­kant tik tie­są? Be šan­sų!“ Aš už tai, kad par­duo­dant bū­tų sa­ko­ma tie­sa. Kiek­vie­na pre­kė ar pa­slau­ga tu­ri pliu­sų ir mi­nu­sų. Par­da­vi­mas yra pa­sa­ko­ji­mas apie pliu­sus. Ar tai – me­las? Abe­jo­ju. Me­las bū­tų mi­nu­są pa­teik­ti kaip pliu­są.

- Bet jei par­da­vė­jas kaž­ką nu­ty­li, tai taip pat yra me­las. Juk jis nu­ty­li iš­kreip­da­mas ob­jek­ty­vią rea­ly­bę.

- Jei sek­čiau ta­vo lo­gi­kos gran­di­ne, tu­rė­čiau sa­ky­ti, kad tai – me­las. At­si­sa­kau ja sek­ti, nes to­kiu at­ve­ju išei­tų, kad bet koks bend­ra­vi­mas grįs­tas me­lu. Jei at­sa­ky­da­ma į ta­vo klau­si­mus iš­ven­giu ke­lių smulk­me­nų, teo­riš­kai tai reiš­kia, kad aš me­luo­ju. Bet iš tik­rų­jų vis­kas ki­taip.

- Ar ga­li šim­tu pro­cen­tų pa­sa­ky­ti, kad „Stu­dio Mo­der­na“ par­duo­da­mi „Dor­meo“ čiu­ži­niai pa­tys pa­to­giau­si?

- Vie­na­reikš­miš­kai taip. Esu lai­min­ga dirb­da­ma įmo­nė­je, ku­rios pre­kė­mis ir pa­slau­go­mis ti­kiu. Re­ko­men­duo­ju jas vi­siems, o aš ir ma­no ar­ti­mie­ji jau daug me­tų sal­džiai mie­ga ant „Dor­meo“.

Kal­bant apie šiuos čiužinius... Bū­tų nuo­sta­bu tu­rė­ti ga­li­my­bę čiu­ži­nių pir­kė­jams pa­siū­ly­ti už nu­lį eu­rų ant jų iš­si­mie­go­ti ge­riau­siuo­se pa­sau­lio vieš­bu­čiuo­se, pvz., Mal­dy­vuo­se. (Šyp­so­si.) Apie to­kią ga­li­my­bę esu kal­bė­ju­si su lie­tu­viš­ko pre­kės ženk­lo „Olia­lia“, ku­ris pa­ma­žu įsi­tvir­ti­na In­di­jos rin­ko­je, bend­ra­tur­čiu Jus­ti­nu Tom­ku­mi. Ti­kiuo­si, kad ši be­pro­tiš­ka idė­ja bus įgy­ven­din­ta.

- Gal dar­be tau į gal­vą šo­vė dar ko­kia nors be­pro­tiš­ka idė­ja?

- Jų daug! Man pa­tin­ka kur­ti. Prieš dau­giau nei pen­ke­rius me­tus sva­jo­jau apie „Stu­dio Mo­der­na“ rea­ly­bės šou, ku­ris ro­dy­tų mū­sų skam­bu­čių cent­ro kas­die­ny­bės už­ku­li­sius. Vy­rau­ja ste­reo­ti­pas, kad toks dar­bas ru­ti­niš­kas ir ny­kus. Aš ži­nau, kad yra ki­taip, ir no­rė­jau pa­ro­dy­ti tai iš ar­ti, kad žmo­nės ma­ty­tų, no­rė­tų ir bū­tų įkvėp­ti pa­ban­dy­ti. Be to, man svar­bu, kad ki­ti su­vok­tų, jog „Stu­dio Mo­der­na“ skam­bu­čių cent­ras – tai dar­bas ir jau­ni­mui, ir tiems, ku­rie jau se­niai bai­gė moks­lus, bet no­ri dau­giau lais­vės, dau­giau lai­ko sa­vo šei­mai ir my­li­miems žmo­nėms. Tai ga­li­ma pui­kiai de­rin­ti dir­bant pas mus. Džiau­giuo­si, kad vi­du­ti­nis mū­sų dar­buo­to­jų am­žius – dau­giau nei tris­de­šimt, ta­čiau sva­jo­ju pa­ro­dy­ti tai pla­čiai au­di­to­ri­jai. Ban­dy­da­ma rea­li­zuo­ti rea­ly­bės šou pro­jek­tą su­si­dū­riau su daug biu­rok­ra­ti­jos ir tuo me­tu ma­no idė­ja mi­rė.

- Ta­vo at­sto­vau­ja­ma bend­ro­vė įsi­tvir­ti­nu­si dvi­de­šimt vie­no­je Cent­ri­nės ir Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­je. Po dvi­de­šim­ties me­tų tu­rė­si­te sa­vo pa­da­li­nių Mar­se?

- (Juo­kia­si.) Te­gu da­lis įmo­nės pla­nų lie­ka pa­slap­tis, bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad Že­mė­je tik­rai pla­nuo­ja­ma geog­ra­fi­nė eks­pan­si­ja. Ko­kie plėt­ros pla­nai ki­to­se pla­ne­to­se? Su­ži­no­si atei­ty­je. (Juo­kia­si.)

- Bend­rau­ji su vie­nu „Stu­dio Mo­der­na“ įkū­rė­jų slo­vė­nu San­di Češ­ko. Koks jis iš ar­ti?

- La­bai rim­tas, di­rek­ty­vus ir ži­nan­tis, ko no­ri. San­di la­bai at­vi­ras. Ga­li lais­vai priei­ti prie jo pa­bend­rau­ti. Kal­bė­da­ma­si su juo jau­čiuo­si la­bai ge­rai.

- Tarp­tau­ti­nes kor­po­ra­ci­jas su­ku­rian­čius žmo­nes ga­li­ma va­din­ti šiuo­lai­ki­niais ge­ni­jais?

- Be abe­jo, taip. To­kie žmo­nės ma­to ga­li­my­bes ten, kur bai­gia­si ki­tų sva­jo­nių ho­ri­zon­tas. Ma­tan­tie­ji taip ti­ki sa­vo idė­jo­mis, kad vi­sa­da ei­na to­liau.

- Kas yra di­džiau­si ta­vo mo­ky­to­jai ir įkvė­pė­jai?

- Jų tiek daug... (Šyp­so­si.) Vi­so­se gy­ve­ni­miš­ko­se si­tua­ci­jo­se mo­ku ras­ti įkvė­pi­mą ir pa­mo­kas. Jei kal­bė­tu­me apie konk­re­čius žmo­nes, pir­ma­sis yra ma­no tė­tis Vla­dis­la­vas Ru­dak (61). Jis – pui­kus mei­lės ir pa­gar­bos kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui pa­vyz­dys, sa­vo ver­ty­bes skie­pi­jęs ir man su bro­liu Vla­dis­la­vu Ru­da­ku (34). Tė­tis iš­mo­kė ma­ne iš pra­džių duo­ti, o tik pa­skui gau­ti. Jis – po­zi­ty­viau­sias ma­no pa­žįs­ta­mas žmo­gus, ku­rį ar­ti­mi ma­no drau­gai, kaip ir aš, va­di­na pa­poč­ka (liet. „tė­ve­lis“ – aut. pa­st.).

Ant­ra­sis – emo­ci­nio in­te­lek­to ma­ne mo­kęs Sty­vas Ny­las (Ste­ve Nea­le, 47), ku­ris pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mą. Fi­zio­lo­gas, psi­cho­lo­gas, hip­no­te­ra­peu­tas, są­mo­nin­gu­mo inst­ruk­to­rius ir emo­ci­nio in­te­lek­to pra­kti­kas bei tre­ne­ris S. Ny­las su­tei­kė man drą­sos su ki­tais da­ly­tis tuo, kas iš tie­sų esu. Jis pa­dė­jo man su­pras­ti, kad mū­sų skir­tu­mai yra mū­sų stip­ry­bės ir kad kiek­vie­nas su­tik­tas žmo­gus ga­li bū­ti ma­no mo­ky­to­ju. Kal­bė­da­ma apie Sty­vą vi­sa­da šyp­sau­si. Jau­čiuo­si pa­lai­min­ta dėl to, kad jį su­ti­kau.

Šian­dien di­džiau­sią įta­ką man da­ran­ti mo­ky­to­ja ir įkvė­pė­ja yra ge­ne­ra­li­nė UAB „Stu­dio Mo­der­na“ di­rek­to­rė Ri­ta Ja­nu­šaus­kai­tė (38). Man su ja leng­va ir įdo­mu pir­miau­sia to­dėl, kad su­tam­pa mū­sų ver­ty­bės. Ši mo­te­ris už skaid­rų ir są­ži­nin­gą vers­lą, orien­tuo­tą į dar­buo­to­ją ir klien­tą. R.Ja­nu­šaus­kai­tė yra pir­ma­sis žmo­gus, į ku­rį krei­piuo­si pri­rei­kus pro­fe­si­nio ar as­me­ni­nio pa­ta­ri­mo. Ji – pui­ki klau­sy­to­ja, mo­kan­ti už­duo­ti tei­sin­gus klau­si­mus, į ku­riuos sau at­sa­kiu­si vi­sa­da ran­du bent vie­ną spren­di­mą.

- As­me­ni­nis ir pro­fe­si­nis ta­vo gy­ve­ni­mas po pen­ke­rių me­tų. Koks jis?

- Po ket­ve­rių me­tų esu lai­min­ga ma­žiau­siai tri­jų vai­ku­čių ma­ma. No­riu vai­kų, nes ma­nau esan­ti pui­ki mo­ky­to­ja. Ma­no tiks­las – as­me­ni­niu sa­vo pa­vyz­džiu da­ry­ti pa­sau­lį lai­min­ges­nį. At­ža­los – pa­pil­do­mas re­sur­sas sie­kiant šio tiks­lo. Ti­kiu, kad kei­čia­me pa­sau­lį ma­žais veiks­mais, pvz., my­lė­da­mi ar­ti­mus žmo­nes ir rū­pin­da­mie­si jais. Leng­va my­lė­ti vi­sus žmo­nes. Daug sun­kiau – ar­ti­mus, ku­rie tu­ri ir pliu­sų, ir mi­nu­sų, ku­riuos su mu­mis įsu­ku­si ru­ti­na ar pro­ble­mos.

Man pa­tin­ka tu­rė­ti ga­li­my­bę da­ry­ti po­zi­ty­vią įta­ką dau­ge­lio žmo­nių gy­ve­ni­mams ir su­teik­ti ga­li­my­bę jiems to­bu­lė­ti. Tai da­rau bū­da­ma va­do­ve. Pla­nuo­ju ja lik­ti ir po pen­ke­rių me­tų. Pa­pil­do­mai sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi no­riu da­lin­tis su di­des­niu žmo­nių ra­tu, ku­riam tap­čiau įkvė­pė­ja ir mo­ky­to­ja. Sie­kiu, kad ma­no var­dą su­ži­no­tų ir už Lie­tu­vos bei ma­no įmo­nės ri­bų.

- Be­veik prieš me­tus iš li­cen­ci­juo­to neu­ro­ling­vis­ti­nio pro­gra­ma­vi­mo (NLP) tre­ne­rio Vi­do Jan­kaus­ko (48) ran­kų ga­vai „The So­cie­ty Of NLP“ iš­duo­da­mą „Li­cen­sed Mas­ter Prac­ti­tio­ner Of Neu­ro-Lin­guis­tic Prog­ram­ming“ ser­ti­fi­ka­tą. Tai­gi esi NLP meist­rė. Nau­do­ji šias ži­nias kas­die­ny­bė­je?

- NLP nau­do­ja kiek­vie­nas, ta­čiau ma­žai kas da­ro tai są­mo­nin­gai. Aš da­rau są­mo­nin­gai.

Pap­ras­tai žmo­nės NLP įsi­vaiz­duo­ja kaip me­to­dą pri­vers­ti ki­tus da­ry­ti tai, ko no­ri neu­ro­ling­vis­ti­nis pro­gra­muo­to­jas. Man neu­ro­ling­vis­ti­nis pro­gra­ma­vi­mas yra sa­vi­gy­na. Man svar­bu ži­no­ti, kai ma­ni­mi ban­do ma­ni­pu­liuo­ti. Šis me­to­das glau­džiai su­si­jęs su kou­čin­gu ir emo­ci­niu in­te­lek­tu, ku­riuos nau­do­ju tiek dar­be, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me – mo­kau to, ko pa­ti mo­kiau­si daug me­tų. Be to, NLP pa­de­da bū­ti ge­res­niu ko­mu­ni­ka­to­riu­mi ir kur­ti gra­žes­nius san­ty­kius.

- Prik­lau­sai 2015-ai­siais įkur­tai Lie­tu­vos so­cia­li­nio emo­ci­nio ug­dy­mo aso­cia­ci­jai (LSEU). Sa­va­no­riš­ko­mis pa­ska­to­mis su ki­tais lek­to­riais Lie­tu­vos mo­ky­to­jams ve­di pa­skai­tas apie emo­ci­nį in­te­lek­tą. Ko­dėl tuo už­sii­mi?

- Ma­no vai­kys­tės sva­jo­nė bu­vo tap­ti mo­ky­to­ja. Aš ja ir ta­pau – tik kiek ki­to­kia pra­sme. Su­vo­kiu, ko­kią ver­tę ku­ria at­si­da­vęs mo­kyk­los mo­ky­to­jas ar­ba kiek ža­los jis ga­li pri­da­ry­ti, jei dirb­da­mas jau­čia­si pra­stai.

Man rū­pi mū­sų ša­lies atei­tis. Man rū­pi ma­no vai­kų atei­tis. No­riu, kad ma­žie­ji, sto­ko­jan­tys emo­ci­nio pa­lai­ky­mo na­muo­se, gau­tų jį mo­kyk­lo­je, kad mo­ky­to­jai jaus­tų­si esan­tys rei­ka­lin­gi ir ver­tin­gi.

Ves­da­ma pa­skai­tas apie emo­ci­nį in­te­lek­tą su­si­pa­ži­nau su nuo­sta­biais, sa­vo pro­fe­si­jai at­si­da­vu­siais žmo­nė­mis, ku­rie tiek daug ener­gi­jos ati­duo­da mū­sų vai­kams. No­riu bū­ti lai­min­gos Lie­tu­vos da­li­mi. Skam­bės ba­na­liai, bet vai­kai – mū­sų atei­tis. Ma­no at­ža­los – ma­no atei­tis ir ma­no tęs­ti­nu­mas. Per juos aš gy­ven­siu am­ži­nai.

- Nuo­lat duo­di iš­mal­dos, ne­s...

- (Mąs­to.) Nes jau­čiu, kad no­riu. Bet vi­sa­da pa­gal­vo­ju: „Kur bus iš­leis­ti ma­no pi­ni­gai?“ Jei ma­nau, kad šel­pia­mas žmo­gus nu­si­pirks mais­to, paau­ko­ju ar­ba pa­siū­lau dar­bo. At­si­sa­kau duo­ti pi­ni­gų tuo at­ve­ju, kai ma­ne ban­do su­grau­din­ti me­lu: „Rei­kia trau­ki­nio bi­lie­tui.“ Aš prieš me­lą. Gy­ven­ti są­ži­nin­gai ir kal­bė­ti tie­są yra tei­sin­ga.

- Įsi­vaiz­duok, kad esi ak­muo. Koks tu ak­muo?

- (Šyp­so­si.) Ža­lias sa­fy­ras. Man jis aso­ci­juo­ja­si su ra­my­be.

Dos­jė

* A. Ru­dak gi­mė 1981 m. lie­pos 4 d. Vil­niu­je.

* Ji – pa­ty­ru­si ke­lio­li­ka me­tų pro­fe­si­nės pa­tir­ties tu­rin­ti par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė ir va­do­vė, dir­bu­si itin įvai­rio­se rin­ko­se – pra­de­dant Bal­ti­jos ša­li­mis ir Mol­do­va, bai­giant Če­ki­ja, Ru­si­ja ir Slo­va­ki­ja. An­že­li­ka – pro­fe­sio­na­li kri­zių val­dy­mo, vers­lo pla­na­vi­mo, tie­sio­gi­nių par­da­vi­mų ir mo­ky­mų spe­cia­lis­tė.

* 2000-2004 m. Vil­niu­je ji stu­di­ja­vo Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te ir įgi­jo fi­lo­lo­gės bei pe­da­go­go dip­lo­mą.

* 2005-ai­siais in­ter­viu he­ro­jė įsi­dar­bi­no UAB „Stu­dio Mo­der­na“, ku­rio­je nuo par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kės te­le­fo­nu pa­ki­lo iki re­gio­ni­nės skam­bu­čių cent­rų ir te­le­rin­ko­da­ros va­do­vės. Šian­dien ji va­do­vau­ja tūks­tan­čiui žmo­nių Bal­ti­jos ša­ly­se, Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je ir Ka­zachs­ta­ne. A. Ru­dak funk­ci­jos: vi­sų re­gio­no skam­bu­čių cent­rų fi­nan­si­nių ir veik­los tiks­lų kont­ro­lė, cent­rų stra­te­gi­jų įgy­ven­di­ni­mas, dar­buo­to­jų mo­ty­va­ci­jos ir mo­ky­mo sis­te­mos ren­gi­mas ir įgy­ven­di­ni­mas, bend­ra­dar­bia­vi­mas su re­gio­ni­niais de­par­ta­men­tais ir tarp­tau­ti­ne „Stu­dio Mo­der­na“ ko­man­da.

Pa­reng­ta pa­gal prie­dą „Lais­va­lai­kis“

An­že­li­ka Ru­dak.

Vytauto BUDREVIČIAUS nuotr..