Naujausios
Uždumblėjusių smegenų zonos (5)
„Šiaulių kraštas“ tęsia publikacijų apie apleistus Šiaulių miesto žaliuosiu plotus. Šįkart su architektu Algimantu Černiausku keliaujame į Salduvės piliakalnį.
Apleistas karoliukas miesto vėrinyje
Architektas Algimantas Černiauskas įsitikinęs — Salduvės kalnas vertas mažiausiai architektūrinės idėjos konkurso. Toks svarbus šis objektas.
Šią savaitę medžio drožėjų plenere septyni Latvijos ir Lietuvos meistrai Šiauliuose kūrė devynis stulpus baltų gentims, kurie bus pastatyti Salduvės prieigose rugsėjo 24 dieną — Baltų vienybės dienos progai paminėti.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„O ką čia veikti?“
Šiokiadienio popietę, nors diena saulėta ir šilta, prie Salduvės kalno — nė gyvos dvasios.
„O ką čia veikti?“, — retoriškai klausia architektas A. Černiauskas.
Žvyrkeliu, vedančiu kalno link, nepastumsi nei vaikiško vežimėlio, juo nepatogu nei dviračiu važiuoti, nei su lengvais bateliais prasieiti. Tarsi ši vieta iš viso nepritaikyta žmonėms. Užtat pastebime ryškias keturračių vėžes, giliai išmaurojusias ne tik pievą, bet ir patį kalną ligi pat jo viršūnės.
Anksčiau į Salduvę vedė brukas, atvežtas iš išardytos Vilniaus gatvės. Tačiau prieš aštuoneris metus grindinio akmenys buvo išlupti ir išvežti. Dalis akmenų panaudota rekonstruojant bulvarą, dalis tebesaugoma „Šiaulių energijos“ teritorijoje.
„Idealu būtų tais akmenimis išgrįsti dar vieną užmirštą Šiaulių erdvę — centrinę miesto aikštę“, — sako architektas.
Į kalną vedantys mediniai laiptai jau reikalauja remonto, pati kalno viršūnė apaugusi kiečiais, nors nuo jos atsiveria nuostabi apylinkių panorama. Žinoma, jei nežiūrėsime į tą pusę, kurioje tebestūkso sovietmečio palikimas — betono luitai dirbtinai supiltose kalvose, kur kadaise stovėjo paminklas tarybiniams kariams.
„Čia puiki vieta apžvalgos aikštelei“, — sako A. Černiauskas. Tačiau perspėja, kad tai tik viena iš daugybės Salduvės kalno galimybių — ir nebūtinai geriausia.
Salduvės galimybės
2008-taisiais miesto Savivaldybės iniciatyva Šiaulių regioninė plėtros agentūra (ŠRPA) su ekspertų grupe parengė galimybių studiją, numatančią trimis etapais sutvarkyti Salduvės parką su piliakalniu ir įkurti Baltų kultūros parką. Ketinta atlikti archeologinius ir biologinius piliakalnio tyrimus, atstatyti Salduvės piliakalnio gynybinį pylimą, nukasti sovietiniais laikais suformuotas kalvas, įrengti poilsio aikštelės ir laužavietės. Vėliau planuota kartu su latviais steigti Baltų kultūros parką.
Tačiau projektas negavo finansavimo, o jo pagrindu ŠRPA parengė kitą „minkštąjį“ projektą pagal Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą abipus sienos programą medžio drožėjų plenerui surengti.
Šią savaitę septyni kaimyninių šalių drožėjai įmonės „Venta LT“ teritorijoje kūrė stulpus devynioms baltų gentims įprasminti.
Kalnas vertas daugiau
„Bet kurią iniciatyvą reikia sveikinti, tos skulptūros gali atsirasti, bet būtų gerai, kad jų neįcementuotų centrinėse erdvėse, kur paskui sudėtinga pajudinti“, — mano A. Černiauskas.
Jo manymu, miestui nieko neveikiant, netrukus gali atsirasti ir daugiau privačių, bendruomenių projektų ar iniciatyvų. Tai ir gerai, ir blogai.
Miestui, anot architekto, reikalingas vienas režisierius ar kompetetinga komanda, kuri turėtų platesnį požiūrį ir matytų ne pavienes miesto zonas, o visumą. „Visi karoliukai turi vertis į visumą — tada išeina fantastinis vėrinys“, — įsitikinęs architektas.
„Salduvės kalnas vertas mažiausiai kūrybinio konkurso. Neužtenka vienam, net ir genialiam žmogui, pasakyti: štai kokia gera idėja“, — mano architektas.
Svarbūs miestui ženklai ir objektai, A. Černiausko įsitikinimu, turėtų susilaukti rimtesnio dėmesio, negu šou, „vorkšopai“ ar plenerai.
Užmiršta studija apie miestą
Apie platesnį miesto matymą A. Černiauskas, buvęs savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ vadovas, kalba jau ne pirmą dešimtmetį.
Kai nusileidžiame nuo Salduvės kalno, jis ant suolelio išdėlioja mokslinį darbą, kurį vadina miesto Konstitucija.
Prieš dešimt metų, kai dar egzistavo „Šiaulių planas“, pasakoja A. Černiauskas, buvo padaryta sisteminė Šiaulių gamtinio karkaso esamos būklės studija, apėmusi įvairias sritis: tarp jų tikrąją miesto vandenų būklę, relfejo ir dirvožemio, oro kokybės, akustinės taršos, miesto želdynų ir miškų bei kita.
2002-metais baigta studija, sunaikinus „Šiaulių planą“, buvo pamiršta. “Miestui šio darbo nereikia“, — sako architektas, kartais jį panaudojantis dirbdamas su studentais.
„Turtas yra čia, — beda pirštu į detalią miesto studiją A. Černiauskas, — bet įdomiausia, kad tų klausimų niekas nekelia, visi draskosi: tai posto negavo, tai nespėjo nupjauti žolės... Mes prapuolame buityje, pamiršdami esmę“.
Plenere gimsta Baltų parkas
Rugpjūčio 22— 26 dienomis Šiauliuose vyko medžio drožėjų pleneras, kurio metu Lietuvos ir Latvijos medžio meistrai iš ąžuolo drožė devynias skulptūras-stulpus, skirtas vienai baltų genčiai. Pasirinktos gentys: jotvingiai, skalviai, lietuviai, žemaičiai, aukštaičiai, sėliai, žiemgaliai, latgaliai, kuršiai.
Latvis Peteris Graudulis iš buvusios Sėlijos vietovės, pro kurią teka Dauguva, drožė sėlių genčiai skirtą stulpą. Iš Jaunjelgavos miesto atvykęs meistras, Latvijoje vadinamas medžio juvelyru, čia atvyko mokytis iš lietuvių monumentalių darbų kūrimo.
Baltų parko idėja meistrui iš Latvijos atrodanti labai graži. Pats jis atvykęs iš Jaunjelgavos miesto, kuris irgi turi parką. Peteris prisipažįsta šešerius metus galvojęs apie panašų projektą savo mieste. „Bet aš meistras — ne biurokratas, man sunku tokį projektą suorganizuoti“, — sako.
Šiaulietis menininkas Kęstutis Samalionis drožia skalvių genčiai skirtą stulpą. Apie šią idėją menininkas galvoja jau trejus metus, anksčiau kūrė kunigaikščių eskizus, kitas baltų parko versijas, kol apsistota ties baltų genčių stulpais.
Šiemet K. Samalionis prisipažino dalyvaujantis jau septintame plenere. Naisiuose pavasarį drožė pagonybės dievų skulptūras, kurių iš viso per tris plenerus ketinama pastatysi 30.
„Kuršėnai, Pakruojis, Radviliškis, Kelmė — visi daro plenerus, tik Šiauliai tyli“, — sako menininkas. Anot jo, paskutinis pleneras buvo kuriant “Beržynėlio“ parką.
Apie Salduvės kalną
Ant Salduvės kalno yra buvusi medinė pilis. Istorinių duomenų apieją neišliko.
Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. Ir po karo apmokymų metu čia rausdavosi kareiviai.
Užrašyta legenda, kad Šiaulių kunigaikštis su savo mylimąja mergaite ant šio kalno pradėjęs gyventi be vedybų. Už tai dievas Perkūnas juos abu nutrenkęs. Ta meilė buvusi labai saldi, dėl to ir kalnas Salduve pavadintas.
Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus. O gal į pilį buvo suvežamas medus? Mokslinėje literatūroje piliakalnis nuo XX amžiaus vidurio vadinamas Žuvininkų vardu, tačiau senieji vietiniai gyventojai taip vadino piliakalnį — senkapį tarp Žuvininkų kaimo ir dabartinio Švedės tvenkinio.
DARBAS: Beveik prieš dešimtmetį mokslininkų parengta išsami Šiaulių miesto būklės studija dūla lentynose. „Miestui šio didžiulio darbo nereikia“, — apgailestauja architektas.
TAKAS: Į Salduvės kalną vedantis žvyrkelis tarsi ne žmonėms skirtas.
ŽALA: Į pačią kalno viršūnę veda keturračių išmaurotos vėžios.
RELIKTAS: Piliakalnio prieigose likę betono luitai primena čia stovėjus paminklą kariams išvaduotojams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DROŽĖJAS: Latvis Peteris Graudulis drožia sėlių genties stulpą.
ŠRPA nuotr.
