Ar aukojate labdarai, ar prisijungiate prie paramos akcijų?

APK­LAU­SA

Ar au­ko­ja­te lab­da­rai, ar pri­si­jun­gia­te prie pa­ra­mos ak­ci­jų?

Rim­vy­das SRUO­GIS, Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas

– Vi­sus me­tus au­ko­ju vai­kams, se­ne­liams, neį­ga­lie­siems. Ne­bū­ti­nai prieš Ka­lė­das. No­ri­si pa­dė­ti. Ma­nau, vi­suo­me­nė kei­čia­si – anks­čiau ne­bū­da­vo to­kie ak­ty­vūs au­ko­to­jai. Vi­sa­da ma­lo­niau, ka­da pa­ts duo­di ir ga­li duo­ti. Jei pa­ma­tau, kad kaž­koks žmo­gus sė­di iš­gė­ręs ir pra­šo, tuo­met ne­duo­du – su­pran­tu, ko­kiam tiks­lui pa­nau­dos tuos pi­ni­gus. Jei kaž­kas iš pa­žįs­ta­mų ne­tu­ri ko nors šven­tėms, sten­giuo­si pa­do­va­no­ti, taip pa­kel­ti jiems nuo­tai­ką.

Vio­le­ta, che­mi­kė

– Nie­ko ne­re­miu, nes nė­ra iš ko rem­ti. Ne­ma­tau po­rei­kio rem­ti – tuo tu­rė­tų rū­pin­tis val­džia, o ne žmo­nės šelp­ti sa­vo už­dirb­tais pi­ni­gais. Nė vie­nam ne­kren­ta iš dan­gaus. Ne­rei­kia uba­gau­ti pa­si­dė­jus ke­pu­rę – val­džia tu­rė­tų pa­skai­čiuo­ti kiek­vie­nam in­di­vi­dua­liai ko trūks­ta, ar ne­pra­ge­ria, ar ne­gu­li ir lau­kia, kol kas duos. Li­go­niais me­di­kai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai tu­ri rū­pin­tis. Nie­ka­da nie­ko ne­rė­miau. Net pyk­da­vau ant tų, ku­rie pri­sto­ję ka­pei­kų pra­šo.

Do­vi­lė, va­dy­bi­nin­kė, šiuo me­tu mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se

– Vi­suo­ti­nė­se ak­ci­jo­se au­ko­ju la­bai re­tai. At­ro­do ne­la­bai pa­ti­ki­ma, kur tie pa­ra­mos pi­ni­gai nu­ke­liau­ja tar­pi­nin­kau­jant tre­tie­siems as­me­nims. Man ma­lo­niau pa­dė­ti žmo­gui tie­sio­giai. Jau esu ati­dė­ju­si at­lie­ka­mų dra­bu­žių, vai­ko žais­lų, prieš Ka­lė­das pla­nuo­ju nu­vež­ti į vai­kų na­mus. La­biau­siai re­miu vai­kus ir se­ny­vus žmo­nes. Tai da­rau ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu, kuo­met ap­link bū­na dau­giau­siai so­cia­li­nių rek­la­mų. Gat­vės iš­mal­dos pra­šy­to­jams nie­ko ne­duo­du – daž­niau­siai jie bū­na dar­bin­go am­žiaus žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų už­si­dirb­ti ir pa­tys.

Ma­rius, dir­ba sta­ty­bų sek­to­riu­je

– Au­ko­ju re­tai, tai daž­niau­siai nu­le­mia jaus­mų ant­plū­dis pa­ma­čius pa­dė­ti kvie­čian­čią te­le­vi­zi­jos lai­dą, re­por­ta­žą. Tuo­met siun­čiu SMS su tam tik­ra pi­ni­gų su­ma. Ma­nau, kiek­vie­nas pa­gal ga­li­my­bes tu­rė­tų šiek tiek pri­si­dė­ti ir paau­ko­ti sun­kiau gy­ve­nan­tiems žmo­nėms.

Sa­mue­lis, Šiau­lių uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tas

– Duo­du pi­ni­gų žmo­nėms gat­vė­je, pro ku­riuos abe­jin­gai praei­na ki­ti – be­na­miams, val­ka­toms, nar­ko­ma­nams. Man ne­svar­bu, kad jie al­ko­ho­li­kai – dau­ge­lis žmo­nių var­to­ja al­ko­ho­lį, bet no­ri pa­si­ro­dy­ti ge­res­niais už ki­tus. Gat­vės val­ka­toms taip pat rei­kia pi­ni­gų, kaž­kas tu­ri jiems pa­dė­ti. Ge­riau pa­re­miu juos, nei duo­du pi­ni­gų lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jo­ms – jo­mis ne­pa­si­ti­kiu, ne­ži­nau, kur pi­ni­gai nu­ke­liaus.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS