Ar Lietuvoje jaučiatės saugūs?

APK­LAU­SA

Ar Lie­tu­vo­je jau­čia­tės sau­gūs?

Ma­rius, ESO De­fek­ta­vi­mo sky­riaus va­do­vas:

– Jau­čiuo­si sau­gus, ne­te­ko gy­ve­ni­me at­si­dur­ti si­tua­ci­jo­je, ka­da kas nors kė­sin­tų­si. Ži­no­ma, bai­su, kas įvy­ko pa­sta­ruo­ju me­tu, bet to­kia rea­ly­bė. Ge­rai, kad mū­sų po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ope­ra­ty­viai at­li­ko ty­ri­mą. Svar­biau­sia, kad į vi­sus žmo­nių din­gi­mus bū­tų rea­guo­ja­ma taip pat. Pa­sau­ly­je vis­ko vyks­ta, ne tik Lie­tu­vo­je. Mū­sų ša­ly­je sau­gu, nė­ra daž­na, kad įvyk­tų daug re­zo­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų. Mes re­čiau pa­ste­bi­me ge­rus da­ly­kus, re­čiau džiau­gia­mės, žmo­gus jaut­res­nis blo­giems da­ly­kams.

Juo­zas, pen­si­nin­kas, bu­vęs ko­lū­kio pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas:

– Kur čia sau­gus bū­si, fak­tas, kad ne­ra­mu. Ma­tot, kas vyks­ta – ra­miai va­žiuo­ji sa­vo ma­ši­na, su­stab­dy­ti ga­li. Varg­šė ne­lai­min­ga mer­gai­tė... Val­džia tu­rė­tų gal­vo­ti, kaip mus ap­sau­go­ti. Aš esu ne kar­tą įsi­ki­šęs, kai ma­čiau ga­li­mą nu­si­kal­ti­mą. Kar­tą prie sta­dio­no mo­te­ris ėmė šauk­ti, chu­li­ga­nas žie­dą jai mo­vė. Aš ėjau jai pa­dė­ti, o va­gis „da­vė fu­gą“ ir pa­bė­go. Tą aki­mir­ką ne­gal­vo­jau apie sa­ve, kad ga­liu nu­ken­tė­ti. So­viet­me­čiu kai­me gy­ve­nau, apie nu­si­kal­ti­mus, ava­ri­jas be­veik ne­gir­dė­da­vom. Kai ne­ži­no­jom, tai ne­bai­su.

Jus­ti­na, stu­den­tė, Sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riaus spe­cia­lis­tė:

– Ša­ly­je jau­čiuo­si ge­rai, bet sau­giai – ne­pa­sa­ky­čiau. Vi­sos vi­suo­me­nės gran­dys tu­rė­tų dirb­ti vie­no­dai in­ten­sy­viai, tik ta­da tu­rė­tu­mė­me ap­čiuo­pia­mą re­zul­ta­tą. Skau­dūs įvy­kiai vi­suo­me­nę su­kre­čia, bet kartu ir la­biau at­si­žvel­gia­me vie­ni į ki­tus.

Re­gi­na, bu­vu­si pe­da­go­gė, vers­li­nin­kė:

– Esu gi­mu­si, au­gu­si Šiau­liuo­se, čia gy­ve­nu – nie­ka­da nie­kas ma­nęs nė­ra už­ka­bi­nęs, už­puo­lęs, čia jau­čiuo­si sau­giai. Pas­kai­čius, kas da­ro­si, la­bai bai­su, la­bai gai­la mer­gai­tės, sun­ku pa­ti­kė­ti, kad Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti to­kie nu­si­kal­ti­mai. Gal aš per se­na, per nai­vi, ne­gal­vo­ju, kad ga­li bū­ti toks žiau­rus jau­ni­mas. Nie­kad ne­ty­liu pa­ma­čiu­si ne­ge­ro­ves, pra­ne­šu. Jei pa­ma­ty­čiau ko­kį vai­ką skriau­džiant, tik­rai rea­guo­čiau!

Vio­le­ta DAMS­KIE­NĖ, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­ja:

– Ko ge­ro, kol su ma­ni­mi ne­nu­ti­ko ko­kių ne­ge­rų da­ly­kų, jau­čiuo­si sau­giai. Ne­ma­nau, kad bai­sių įvy­kių Lie­tu­vo­je dau­gė­ja. Žmo­nės pa­tys tu­rė­tų bū­ti la­biau to­le­ran­tiš­ki vie­ni ki­tiems, pa­dė­ti. Pas­ta­rie­ji įvy­kiai ro­do, kad daug pa­da­ry­ta žmo­nių pa­gal­ba, ypač pa­de­dant su­ras­ti nu­si­kal­tė­lius. Esu pi­lie­tiš­ka, bet ne kar­tą dėl to pa­si­gai­lė­jau. Su­si­dū­riau su la­bai daug for­ma­lu­mų, ypač pra­ne­šus po­li­ci­jai ten­ka ei­ti aiš­kin­tis, pa­si­jau­ti, lyg pa­ts bū­tum kaž­ką pa­da­ręs. Ne­pai­sant to, sten­giuo­si pa­dė­ti ir in­for­muo­ti, jei ga­liu.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS