Ar pastebite kylančias kainas?

APK­LAU­SA

Ar pa­ste­bi­te ky­lan­čias kai­nas?

Ste­fa­ni­ja, pen­si­nin­kė, bu­vu­si eks­kur­si­jų va­do­vė, vieš­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­rė:

– Oi, dar kaip! Nei juok­tis, nei liū­dė­ti. Ypač pa­bran­go tai, kas man, pen­si­nin­kei, ak­tua­liau­sia: vais­tai, mais­to pro­duk­tai. Pro­duk­tų kai­nos ky­la ne die­nom, bet va­lan­dom. Gy­dy­to­jai re­ko­men­duo­ja, o ir pa­ti la­bai no­rė­čiau, daž­niau pirk­ti ir val­gy­ti vai­sius, bet jie neį­per­ka­mi. Vais­tų kai­nos ver­čia už gal­vos su­siim­ti. Ka­dan­gi man dau­giau nei 60 me­tų, ma­ne jau nu­ra­šę, tik­riau­siai į Gin­kū­nus pa­ruo­šę – ne­bė­ra jo­kių ne­mo­ka­mų svei­ka­tos pa­tik­rų pro­gra­mų. Ma­nau, dėl ky­lan­čių kai­nų kal­tas vals­ty­bės kai­nų ne­re­gu­lia­vi­mas, ri­bų ne­be­li­ko. Al­ko­ho­lį dėl ma­nęs tai ga­lė­tų vi­są išim­ti, bet vers­li­nin­kai su­bank­ru­tuos, to­dėl pa­kė­lė ki­tų pro­duk­tų kai­nas.

Al­gir­das, me­ta­lo ap­dir­bė­jas:

– La­bai pa­ki­lo vais­tų kai­nos, pa­ver­tus į li­tus – dvi­gu­bai di­des­nės nei anks­čiau. Vie­na­reikš­miš­kai dėl to kal­ti go­dūs vers­li­nin­kai. Ka­dan­gi esu pa­pras­tas dar­bi­nin­kas, daug neuž­dir­bu, tau­pau, var­to­ji­mo įpro­čiai ne­pa­si­kei­tė, lai­mei, ne­te­ko nie­ko at­si­sa­ky­ti. Ka­dan­gi vi­si kal­bė­jo, kad įve­dus eu­rą vis­kas stip­riai brangs, prieš du me­tus spe­cia­liai su­si­ra­šiau 10 pro­duk­tų kai­nas. Pa­ma­čiau, kad po me­tų pa­bran­go tik deg­ti­nė, at­pi­go pie­nas, mė­sa. Da­bar su­si­ra­siu tą są­ra­šą ir vėl pa­ly­gin­siu.

Gab­rie­lius RA­ČYS, res­to­ra­no „Cask 215“ vyr. vir­tu­vės še­fas:

– Tik­rai pa­ste­biu, nes pa­gal anks­tes­nį už­dar­bį ga­lė­da­vau sau leis­ti žy­miai dau­giau ne­gu da­bar. Jei pro­tin­gai dė­lio­ji pi­ni­gus, ga­li nor­ma­liai gy­ven­ti. Ka­dan­gi dir­bu ka­vi­nė­je su mais­tu, la­biau­siai at­krei­piau dė­me­sį į pa­ki­lu­sias mais­to pro­duk­tų, ka­vi­nių kai­nas. Gal­būt kai­nos už­lenk­tos dirb­ti­nai, nes vers­li­nin­kai iš­nau­do­ja tai, kad žmo­nės ne­be­ver­čia eu­rų į li­tus. Tai jų są­ži­nės rei­ka­las. Dėl ky­lan­čių kai­nų pra­dė­jau dau­giau dirb­ti, kad tu­rė­čiau dau­giau pa­ja­mų. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus – kiek įde­di, tiek ir pa­siim­si.

Ei­mis PRIŠ­MAN­TAS, me­ni­nin­kas:

– Nie­ko ne­pas­te­biu – man žmo­na pa­sa­ko, ką rei­kia nu­pirk­ti, tą pa­da­rau. Kai­no­se vi­siš­kai ne­sio­rien­tuo­ju. Rei­kia kaip ga­li­ma grei­čiau prie na­tū­ri­nio ūkio grįž­ti, tai bus vi­sai ša­kės. Žmo­nės ne­be­de­juo­ja, o krau­na­si la­ga­mi­nus ir va­žiuo­ja į už­sie­nio ša­lis. Ma­no sū­nus už­sie­ny­je gy­ve­na, ne­si­skun­džia, ga­li sau leis­ti dau­giau nei mes. Sū­naus drau­gas gy­ve­na Ku­vei­te, jam ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ir di­des­nes nei vi­du­ti­nes pa­ja­mas gau­nan­tys žmo­nės. Aš jau se­nas, nie­kur nee­mig­ruo­siu.

Lau­ra RE­MEI­KIE­NĖ, mu­zi­kan­tė, „Lau­ros stu­di­jos“ va­do­vė, pe­da­go­gė:

– Vis­kas pa­ki­lo, nie­kas ne­li­ko taip pat. Sa­vo var­to­ji­mo įpro­čių ne­pa­kei­čiau, tik sten­giuo­si dau­giau dirb­ti, kom­pen­suo­ti skir­tu­mą, ku­ris bu­vo. Ne­ma­nau, kad dėl to ver­ta ieš­ko­ti kal­tų. Rei­kė­tų dau­giau šyp­so­tis, steng­tis ne­žiū­rė­ti į kai­nas, kas­kart ne­skai­čiuo­ti ir tie­siog gy­ven­ti.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS