Ar „slaptos pažymos“ herojumi norėtumėte tapti Jūs?

Ar „slap­tos pa­žy­mos“ he­ro­ju­mi no­rė­tu­mė­te tap­ti Jūs?

Va­le­ri­jus Si­mu­lik

Sei­mo na­rys

Apie no­rą Sei­me su­kur­ti lai­ki­ną­ją ko­mi­si­ją, ku­ri aiš­kin­tų­si, kas vie­šo­jo­je erd­vė­je sklei­džia gan­dus – o gal­būt ir tei­sin­gą in­for­ma­ci­ją – apie kan­di­da­tus ei­ti tam tik­ras pa­rei­gas ir ki­tus as­me­nis, jau pri­kur­ta daug spe­ku­lia­ci­jų ir ne­tgi pa­sa­kų.

Vie­na iš po­pu­lia­riau­sių – jog taip blo­gie­ji par­la­men­ta­rai sie­kia „at­ker­šy­ti“. Ant­ro­ji – kad taip smal­sie­ji Sei­mo na­riai no­ri su­si­pa­žin­ti su kri­mi­na­li­nės žval­gy­bos su­bjek­tų su­rink­tais duo­me­ni­mis ir juos pa­nau­do­ti sa­viems tiks­lams. Aiš­ku, ne­šva­riems ir ne­do­riems, kaip­gi ki­taip.

Yra ir tre­čio­ji, ne ma­žiau po­pu­lia­ri: čia Sei­mas, užuo­t dir­bęs rim­tus dar­bus, už­sii­ma nie­kais, imi­tuo­ja veik­lą, no­ri nu­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį nuo kur kas svar­bes­nių ir ak­tua­les­nių da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, to­kių, kaip ky­lan­čios mais­to pro­duk­tų kai­nos.

Aš as­me­niš­kai pa­lai­kau ke­ti­ni­mus su­kur­ti lai­ki­ną­ją ko­mi­si­ją. To­dėl jau­čiu pa­rei­gą paaiš­kin­ti, kam ji iš tie­sų yra rei­ka­lin­ga.

Sku­bu nu­ra­min­ti: nie­kas ne­sie­kia kerš­to. Ne­no­ri kiš­tis į tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų veik­lą. Ne­ke­ti­na skai­ty­ti slap­tų pa­žy­mų ir nau­do­tis jo­se esan­čia in­for­ma­ci­ja. Ne. Vis­kas yra kur kas pa­pras­čiau.

Ti­kė­si­te ar ne, ta­čiau lai­ki­no­ji ko­mi­si­ja vi­sų pir­ma rei­ka­lin­ga ne po­li­ti­kams, o vi­suo­me­nei. Bent jau aš taip ma­nau. To­kių ke­ti­ni­mų ve­damas pa­si­ra­šiau ir bal­sa­vau už jos su­da­ry­mą. Nes tai, kas pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­ta su slap­to­mis pa­žy­momis ir jų pla­ti­ni­mu vie­šu­mo­je, su gan­dais ir jų sklei­di­mu, jau per­žen­gia vi­sas ri­bas. Svei­ko pro­to – taip pat.

Tie, kas pa­me­na so­viet­me­tį, ži­no po­sa­kį „jest m­ne­ni­je“ (yra nuo­mo­nė). Yra nuo­mo­nė – ir šven­ta. Nes­var­bu, ką pa­ts ma­nai ar esi su­ma­nęs. Tu­ri elg­tis ir/ar dirb­ti pa­gal tą­ją nuo­mo­nę. Ne ki­taip. To­kia bu­vo rea­ly­bė. Įp­ras­ta ir nie­kam ne­ke­lian­ti nuo­sta­bos.

Nuo ta­da praė­jo daug lai­ko. Da­bar mes ne­prik­lau­so­mi, ES ir NA­TO na­riai, vi­sa ki­ta. Ta­čiau, re­gis, tam tik­ro­se sri­ty­se pa­žen­gė­me ne­daug. Taip, gal­būt šian­dien el­gia­ma­si su­bti­liau, ra­fi­nuo­čiau, dip­lo­ma­tiš­kiau – bet es­mė nuo to ne­si­kei­čia.

Šian­dien vis daž­niau sa­ko­ma „yra pa­žy­ma“. Yra pa­žy­ma – va­di­na­si, žmo­gus jau pa­smerk­tas. Pa­žy­ma už­ker­ta jam ke­lią į pa­rei­gas, kar­je­rą, o blo­giau­sia – už­de­da žy­mę, ku­rios pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma nu­si­plau­ti.

Ko­dėl? Ogi to­dėl, kad mo­juo­jant slap­to­mis pa­žy­mo­mis pa­žei­džia­mas pa­grin­di­nis aukš­čiau­sio ša­lies įsta­ty­mo – Kons­ti­tu­ci­jos – prin­ci­pas: kiek­vie­no žmo­gaus tei­sė į gy­ny­bą. Yra pa­žy­ma – sa­ko­ma žmo­gui. Kas ne­ge­rai, kas jo­je ra­šo­ma, ką blo­go pa­da­riau? Ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti, nes pa­žy­ma slap­ta. Ne­pyk.

Vis­kas. Taš­kas. Žmo­gus ap­kal­tin­tas (daž­nai ir vie­šai) – bet pa­ts ne­ži­no, kuo. Ne­tu­ri tei­sės su­ži­no­ti. Ga­li kreip­tis kur tik no­ri – nie­ko ne­pe­ši. Bu­vu­sio Sei­mo Pir­mi­nin­ko, da­bar­ti­nio vi­ce­pir­mi­nin­ko Vy­do Ged­vi­lo is­to­ri­ja – be­ne ge­riau­sias to pa­vyz­dys.

Žmo­gus, ėjęs Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas, ne­ga­lė­jo tap­ti švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ru. Nes at­si­ra­do pa­žy­ma. Jo­je – kaž­kas blo­go, bet kas – nie­kas ne­pa­sa­kė. Nei pa­čiam V. Ged­vi­lui, nei vi­suo­me­nei. Žmo­gus krei­pė­si į ins­ti­tu­ci­jas, bet at­sa­ky­mų ne­ga­vo. Da­bar ke­ti­na kreip­tis į teis­mą, ta­čiau iki šiol pa­ts net ne­ži­no, kas tu­rė­tų bū­ti at­sa­ko­vas. Įta­riu, kad net ir teis­me jis ga­liau­siai nie­ko ne­peš.

Čia ne apie tai, ge­ras V. Ged­vi­las ar blo­gas. Ver­tas jis mi­nist­ro po­sto ar ne. Čia apie tai, kad ne­ga­li­ma bet ku­rio žmo­gaus api­pil­ti pur­vais – ir pa­lik­ti be ga­li­my­bės bent pa­si­tei­sin­ti. Juk gy­ve­na­me ne­prik­lau­so­mo­je de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je.

Pa­me­na­te, ra­šiau, kad ko­mi­si­jai vi­sų pir­ma rū­pi ne po­li­ti­kai? Po­li­ti­kams, jei no­ri­te, taip ir rei­kia. Pa­tys ži­no, kur atė­jo. Ta­čiau. Šian­dien to­ji grės­mė – bū­ti ap­šmeiž­tam ir ne­tu­rė­ti ga­li­my­bės ap­si­gin­ti – gre­sia kur kas pla­tes­niam žmo­nių ra­tui.

Yra dau­gy­bė pa­rei­gų, kuo­met lai­mė­jus kon­kur­są rei­kia su­lauk­ti pa­žy­mos iš spe­cia­lių­jų tar­ny­bų. Pa­rei­gos vals­ty­bės tar­ny­bo­je, įvai­rių įstai­gų bei or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vo po­stas ir dau­ge­lis ki­tų. Vi­sur rei­kia pa­žy­mos. Sė­di koks dė­dė (ar te­ta) ir ra­šo pa­žy­mą. Pa­tei­kia ją as­me­niui, ku­ris tu­ri priim­ti ga­lu­ti­nį spren­di­mą dėl kan­di­da­to pa­sky­ri­mo – ir vis­kas. Nu­sip­lau­na ran­kas.

Ką dė­dė ar te­ta ten pri­ra­šė, ar ta in­for­ma­ci­ja tei­sin­ga, ar tik lauž­ta iš pirš­to – kan­di­da­tas ne­su­ži­nos. O tai jam ga­li už­kirs­ti ke­lią į pa­rei­gas. Pa­mo­juos tas, ku­ris tu­ri skir­ti, ir sa­kys: ne­pyk, bet yra pa­žy­ma. Ten yra tam tik­rų ne­ge­rų da­ly­kų apie ta­ve, dėl to ne­bū­si pa­skir­tas. Sėk­mės ki­tą kar­tą.

Plius: kas pa­neigs ar eli­mi­nuos ga­li­my­bę, kad pa­žy­mas ra­šan­tis dė­dė ar te­ta yra as­me­niš­kai pa­žįs­ta­mas su as­me­niu, ku­ris tu­ri skir­ti kan­di­da­tą – ir no­ri jam tru­pu­čiu­ką pa­gel­bė­ti? Kas pa­neigs ga­li­my­bę, kad ski­rian­čia­jam ne­pa­tin­ka ar ne­tin­ka žmo­gus, lai­mė­jęs kon­kur­są? Kad lai­mė­ti šiaip jau tu­rė­jo ki­tas, daug mie­les­nis ir priim­ti­nes­nis, nes yra šei­mos bi­čiu­lis, par­ti­jos na­rys, žmo­nos gi­mi­nai­tis ar pusb­ro­lis?

Aš ma­nau, kad prie­lai­dų, ga­li­my­bių, klau­si­mų ir neaiš­ku­mų yra per daug. Mo­ja­vi­mas pa­žy­mo­mis, ku­rių tu­ri­nys ne­pa­sie­kia­mas žmo­gui, apie ku­rį ra­šo­ma, jau tam­pa ne­be išim­ti­mi, o tai­syk­le. Taip ne­tu­ri bū­ti. Sup­ras­ki­te: tai gre­sia kiek­vie­nam iš jū­sų. Ar jū­sų šei­mos na­riui. Tė­vui, ma­mai, sū­nui, anū­kui. Bet ku­riam iš jų kaž­kie­no pa­ra­šy­ta pa­žy­ma ga­li lem­ti kar­je­ros pa­bai­gą ar­ba už­kirs­ti ke­lią su­si­ras­ti ge­rą dar­bą, kas pa­dė­tų iš­lai­ky­ti šei­mą ir vi­sa ki­ta.

Tai ne­tei­sin­ga. Tai ydin­ga pra­kti­ka. To­dėl ir rei­kia ko­mi­si­jos, ku­ri iš­siaiš­kins, kur konk­re­čiai pa­lik­tos spra­gos, kas lei­džia ši­taip elg­tis – ir pa­siū­lys spren­di­mus, ku­rie si­tua­ci­ją pa­keis­tų į ge­rą­ją pu­sę. Šiandie­n ma­tau ke­lis es­mi­nius da­ly­kus.

Vi­sų pir­ma – žmo­gui tu­ri bū­ti su­teik­ta tei­sė su­si­pa­žin­ti su pa­žy­mos ar ki­to ana­lo­giš­ko do­ku­men­to tu­ri­niu. Te­bū­nie teis­mo ke­liu, jei ne­ga­li­ma ki­taip. Tu­ri bū­ti su­teik­ta tei­sė ir ga­li­my­bė už­gin­čy­ti me­ta­mus kal­ti­ni­mus ir įro­dy­ti sa­vo ne­kal­tu­mą.

Ne ma­žiau svar­bu ir tai, kad ra­šei­vos (nie­ko ne­no­riu įžeis­ti) pri­rei­kus tu­ri pri­siim­ti as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę už tai, ką pa­ra­šė. Nes ne­ga­li bū­ti taip: pri­ra­šiau, kas šo­vė gal­von, o jei žmo­gus dėl to nu­ken­tė­jo, tai at­leis­ki­te, bet aš nie­ko ne­ži­nau. Ne: jei jau kaž­ką ra­šai, būk pa­si­ren­gęs tai įro­dy­ti fak­tais. Jei jų ne­tu­ri – tai nie­ko ir ne­ra­šyk.

Štai kam rei­ka­lin­ga Sei­mo lai­ki­no­ji ko­mi­si­ja „dėl ma­ni­pu­lia­vi­mo vie­šo­jo­je erd­vė­je žval­gy­bos ir kri­mi­na­li­nės žval­gy­bos bei iki­teis­mi­nio ty­ri­mo duo­me­ni­mis, ga­li­mai ne­tei­sė­to po­vei­kio tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­joms, įtrau­kiant jas į po­li­ti­nę ko­vą“.

Užs. Nr. 314759