Ar turi Šiaulių miestas šeimininką?

ŠIAU­LIE­TĖS LAIŠ­KAS

Ar tu­ri Šiau­lių mies­tas šei­mi­nin­ką?

Mes, šiau­lie­čiai, ma­nau, vi­si kaž­ką jau­čia­me sa­vo mies­tui, bet ne vi­sa­da iš­drįs­ta­me gar­siai pa­sakyti. O jau­čia­me tik­riau­siai štai ką – mū­sų gra­žu­sis mies­tas, "sau­lės“ mies­tas, įstri­go kaž­kur le­dyn­me­ty­je. Te­gu pa­tai­so ma­no žo­džius mies­tie­čiai (iš­sky­rus tuos, ku­rie gy­ve­na pie­ti­nia­me mies­to ra­jo­ne ne­to­li nau­jai pa­klo­to ša­li­gat­vio pės­tie­siems ir dvi­ra­čiams).

Kaž­kaip sun­ku ras­ti, kuo ga­lė­čiau di­džiuo­tis sa­vo mies­te. Gal pės­čių­jų bul­va­ru? Taip, bet tik pu­se jo.

Gal mies­to par­ku? Bet at­vy­ku­sių sve­čių iš už­sie­nio ten tik­rai ge­riau ne­ves­ti. Te­ko bū­ti Ma­ri­jam­po­lės Poe­zi­jos par­ke – tai tik at­si­du­sau: gai­la, kad Šiau­liai – ap­leis­tas kai­mas, mums to­kį par­ką re­gė­ti – kaip sa­vo au­sis be veid­ro­džio. Mū­sų par­kas – su­rū­di­ju­sios sūpy­nės ir er­kių vei­syk­la...

Gal nuo­sta­baus gro­žio Talk­šos eže­ro pa­kran­te? Bet ir­gi ne. Nes ne­se­niai su drau­gais už­sie­nie­čiais bu­vo­me Tel­šiuo­se, tai su­ly­gi­nus jų re­konst­ruo­tą eže­ro pa­kran­tę su Talk­šos pa­kran­te – api­ma liū­de­sys. Kaž­ka­da te­ko spau­do­je skai­ty­ti mies­to ar­chi­tek­tų fan­ta­zi­jas, kad Talk­šos pa­kran­te plau­kios jach­tos, o te­ri­to­ri­ja ap­link eže­rą – bus mil­ži­niš­kas pra­mo­gų par­kas. Bet tai ir li­ko tik kaž­kie­no fan­ta­zi­jo­mis.

Gal mies­to cent­ri­ne aikš­te? Tik­rai ne, be kaž­ko­kio bai­saus „ver­kian­čio vai­ko“ pa­mink­lo ir iš­tru­pė­ju­sių ply­te­lių, ten nie­ko nė­ra. Kas­dien va­žiuo­da­ma pro ša­lį ban­dau su­pras­ti – ką tas ver­kian­tis vai­kas reiš­kia, kad mums šiau­lie­čiams čia tik verk­ti rei­kė­tų? Kad rei­kia emig­ruo­ti ten kur links­ma, kur ša­li­gat­viai klo­ja­mi nau­ji, kur va­žiuo­jant dvi­ra­čiu ne­rei­kia kram­to­mos gu­mos tarp dan­tų įsi­dė­ti (nes sto­ma­to­lo­gi­jos pa­slau­gos žiau­riai bran­gios)?

Gal Kaš­to­nų alė­ja? Bet man su anū­ku ten bai­su ei­ti, kad ne­parg­riū­tų už­kliu­vęs už iš­tru­pė­ju­sių ply­te­lių ir ne­nu­sis­kel­tų dan­ties. Ten dar ta aikš­tė, kur au­to­mo­bi­lius sta­to, su mil­ži­niš­ko­mis duo­bė­mis, ne­duok die­ve, anū­kas pa­klaus: „Kiek me­tų praė­jo nuo pa­sku­ti­nio ka­ro?“ Iš­su­kus iš bul­va­ro at­ro­do, kad ne į ki­tą gat­vę pa­su­kai, bet į ki­tą pla­ne­tą nu­skri­dai.

Pag­rin­di­ne mies­to Til­žės gat­ve? Gat­vė, ku­ri tu­rė­tų bū­ti rep­re­zen­ta­ci­nis mies­to vei­das yra kaip kai­mo gat­ve­lė. Net ne­sup­ran­tu. Ten nė­ra bor­tų, žo­ly­nai iš­va­ži­nė­ti (pie­ti­nė­je mies­to da­ly­je).

To­dėl no­riu vie­šai pa­klaus­ti žmo­nių, ku­rie dir­ba Sa­vi­val­dy­bė­je. Ar ten bus ka­da nors žmo­nių, pi­lie­čių, ku­rie my­li sa­vo mies­tą? Ku­rie no­rė­tų di­džiuo­tis sa­vo mies­tu prieš at­vy­ku­sius sve­čius? Ku­rie de­le­ga­ci­ją ga­lė­tų pra­ves­ti pa­si­vaikš­čio­ti bet ku­ria mies­to gat­ve­le ir ne­bū­tų gė­da?

Ger­bia­mi Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, at­sa­kin­gi už sa­vo ir ma­no mies­tą, va­ka­rais atei­ki­te pa­si­vaikš­čio­ti Vy­tau­to gat­ve ir Eže­ro gat­ve iki Talk­šos eže­ro. Tik­rai kvie­čiu, ga­liu pa­bū­ti eks­kur­si­jos va­do­ve. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad nor­ma­liai pės­čių­jų pe­rė­jai, dar vie­nam met­rui ply­te­lių ir me­džiui nu­pjau­ti, rei­kia ko­kio mi­li­jo­no eu­rų. Tik jei bus mo­te­rų, neuž­si­dė­ki­te aukš­ta­kul­nių. Ir vai­kų ma­žų su ve­ži­mė­liais neim­ki­te, ne­pa­ve­ši­te.

Čia pa­mi­nė­jau tik vie­ną trum­pą marš­ru­tą, jei pa­gei­dau­tu­mė­te – tai ga­li­ma pa­siū­ly­ti la­bai daug.

Gal bū­tų ga­li­ma iš­girs­ti vie­šą at­sa­ky­mą – ka­da bus pra­dė­tas tvar­ky­ti mies­tas? Gal su­tvar­ky­kit tai, kas pa­pras­ta: jei kei­čia­te ša­li­gat­vį, tai pa­žiū­rė­ki­te, kad žo­ly­nė­lis ne­bū­tų aukš­čiau už bor­te­lį; jei me­dį nu­pjo­vė­te, gal su­tvar­ky­ki­te ir kel­mą ir t.t.

Ar sa­vo kie­me ir­gi taip pa­lie­ka­te?

Da­bar ki­toks lai­ko­tar­pis, žmo­nės va­žiuo­ja, ke­liau­ja, mig­ruo­ja, ma­to ki­tas ša­lis. Lyg toks pa­ts as­fal­tas – bet be duo­bių, lyg tos pa­čios ply­te­lės ar trin­ke­lės ant ša­li­gat­vių, bet be sky­lių. Lyg ir šiukš­les žmo­nės į to­kius pat kon­tei­ne­rius me­ta, bet jų kaž­ko­dėl ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se ne­si­ma­to, o pas mus rei­kia ir no­sį už­deng­ti pro ša­lį ei­nant.

Val­džios vy­rai su­ka gal­vas, krapš­to pa­kau­šius (kai ne­tin­gi) – kaip su­stab­dy­ti mig­ra­ci­ją? Na ne­pri­kur­sit jūs kaž­ko, pir­miau­sia da­ry­kit taip, kad jau­nai šei­mai su ma­žais vai­ku­čiais bū­tų ma­lo­nu ir ge­ra išei­ti bent pa­si­vaikš­čio­ti, nuei­ti į mies­to cent­rą, nuei­ti į par­ką pra­leis­ti lais­va­lai­kį ir grįž­ti va­ka­re jau­kio­mis ap­švies­to­mis gat­vė­mis.

Gal pa­klaus­kit mies­tie­čių nuo­mo­nės – ko jie no­rė­tų? Pa­si­tar­kit, jei sun­ku nu­spręs­ti pa­tiems. Ka­žin ar mies­tie­čiai bū­tų no­rė­ję tos bai­sios skulp­tū­ros mies­to aikš­tė­je, ar ne­sup­ran­ta­mų skar­dos ga­mi­nių, ku­riais „pa­puoš­ti“ Til­žės gat­vės su­sto­ji­mai.

Jau praė­jo 25 me­tai ne­prik­lau­so­my­bės, ir tai ką jūs var­di­ja­te, t. y. pa­da­ry­tus dar­bus – per dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus yra ma­žai. Tai, kad nie­ka­da ir nie­kam nė­ra pi­ni­gų, tai ir­gi ne­beį­ti­ki­na. Ži­no­ma, kai va­žiuo­ja­ma pa­tir­ties sem­tis į Ki­ni­ją, pa­vyz­džiui, apie sa­va­no­rys­tę, o to­kios pa­tir­ties der­lius – tik vie­nas ma­žas gė­ly­nė­lis prieš Ch. Fren­ke­lio rū­mus, tai – bran­gu. Jei bū­tu­mė­te pa­si­sė­mę pa­tir­ties kur nors ar­čiau, kad ir Len­ki­jo­je, ar Vo­kie­ti­jo­je, ma­nau, bū­tų nau­dos tik­rai dau­giau. Bū­tų li­kę pi­ni­gė­lių nors vie­nam, ki­tam ša­li­gat­viui.

Šiau­lie­tė

Au­to­rės nuo­tr.

KLAU­SI­MAS: Klau­si­mas sa­vi­val­dy­bi­nin­kams: sa­vo kie­me ir­gi taip pa­lie­ka­te?

STO­TE­LĖ: Ar bū­ti­na pa­lik­ti au­gan­čius me­džius iš abie­jų su­sto­ji­mo pu­sių (Eže­ro su­sto­ji­mas prie „Sod­ros"). Pla­nuo­to­jai pa­mir­šo pa­lik­ti inst­ruk­ci­ją, kaip pa­tek­ti į sto­te­lę, neuž­li­pus ant va­žiuo­ja­mo­sios da­lies.

ALĖ­JA: Man su anū­ku bai­su ei­ti į Kaš­to­nų alė­ją, kad ne­parg­riū­tų.