„Aš jų vis dar laukiu...“

„Aš jų vis dar lau­kiu...“

Teis­mas praė­ju­sią sa­vai­tę pa­skel­bė nuo­spren­dį žmo­gui, ku­ris bū­da­mas gir­tas au­to­mo­bi­liu pra­žu­dė Rad­vi­liš­kio ug­nia­ge­sį Ra­mū­ną Dar­gu­žą, jo žmo­ną Mil­dą ir tre­jų duk­re­lę. Be bran­giau­sių žmo­nių – tė­tės, ma­mos, se­su­tės – li­ku­sią ir tik per ste­buk­lą iš­gy­ve­nu­sią ta­da de­šimt­me­tę glo­bo­jan­ti jos mo­čiu­tė Ni­jo­lė Na­vic­kie­nė ne­jau­čia nea­py­kan­tos. Jai tik ap­mau­du, kad tas vy­ras taip ir neat­sip­ra­šė.

Bet gy­ve­ni­mas tę­sia­si.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

„Aš jų vis dar lau­kiu“

A. Po­vy­liaus gat­vė, Rad­vi­liš­kis. Jau­kūs na­mai šei­mos, ku­rios jau ne­bė­ra... Juo­se da­bar gy­ve­na naš­lai­te li­ku­si try­li­ka­me­tė ir jos glo­bė­ja mo­čiu­tė Ni­jo­lė.

Gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je. Siau­bin­gą ne­tek­tį iš­gy­ve­nu­sios anū­kė ir jos mo­čiu­tė ban­do kli­juo­ti gy­ve­ni­mo dė­lio­nę iš da­bar­ties, ban­dy­da­mos ne­si­grę­žio­ti į praei­tį, kur bu­vo dar­ni šei­ma: tė­tis, ma­ma ir dvi duk­ros.

Vis dėl­to pri­si­mi­ni­mai kar­tais už­klum­pa – ne­ti­kė­tai, skau­džiai, de­gin­da­mi. Po­nia Ni­jo­lė ro­do jau­kų bu­tą: vis­kas da­ry­ta pa­čių ran­ko­mis, net bal­dus žen­tas Ra­mū­nas pa­si­da­rė pa­ts. Jis tu­rė­jo dau­gy­bę pla­nų. Dirb­da­mas Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­to­ju, kartu re­no­va­vo gi­mi­nai­tės pa­li­ki­mą – so­dy­bą Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, rim­tai pla­na­vo ka­da nors pra­dė­ti kai­mo tu­riz­mo vers­lą.

N. Na­vic­kie­nės duk­ra Mil­da au­gi­no šei­mos ma­žė­lę, tri­me­tę duk­ry­tę. Pir­ma­die­nį (die­ną po tra­giš­kos ava­ri­jos) M. Dar­gu­žie­nė tu­rė­jo ei­ti į sek­re­to­rės dar­bo po­kal­bį.

„Aš jų vis dar lau­kiu... Pro­tas su­vo­kia, kad jų ne­bė­ra ir nie­ka­da ne­be­bus, bet šir­dis lau­kia...“ – ty­liai sa­ko Rad­vi­liš­kio lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Eg­lu­tė“ auk­lė­to­ja dir­ban­ti N. Na­vic­kie­nė.

Vai­kai ap­lan­kė

Rad­vi­liš­kie­tė nie­ka­da žu­vu­sių bran­gių žmo­nių ne­sap­na­vu­si iki pat šių me­tų sau­sio 19-osios pa­ry­čių. Sap­no bū­ta itin ryš­kaus. Aky­se te­bes­to­vi, kaip duk­ra ir žen­tas atei­na su­si­ka­bi­nę už ran­kų. Ji pa­kvie­tu­si juos ar­ba­tos, bet pa­sa­kė no­rin­tys pa­si­vaikš­čio­ti – se­niai vaikš­čio­ję.

Sap­ne pa­si­vaikš­čio­ti išė­ję vi­si trys. Ji pa­pa­sa­ko­ju­si apie sa­vo na­mo re­no­va­ci­ją, o Ra­mū­nas tik nu­žiū­rė­jęs na­mą ir at­sa­kęs, kad sta­ty­bi­nin­kai „kliur­kų“ pri­dir­bę.

Pas­kui ėję pro R. Dar­gu­žo dar­bo­vie­tę, Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo tar­ny­bą. Any­ta pa­siū­liu­si ap­lan­ky­ti bu­vu­sius bend­ra­dar­bius. Ta­čiau Ra­mū­nas at­sa­kęs, jog vi­si bend­ra­dar­biai šiuo me­tu iš­va­žia­vę ge­sin­ti gais­ro į glo­bos na­mus.

Pas­kui ji pa­klau­su­si, kur žu­vu­si duk­re­lė. Sap­ne pa­ma­čiu­si, kad Ra­mū­nas ir Mil­da su­si­žval­gė – ir ji su­pra­tu­si, kad mer­gai­tės ne­bė­ra.

Stai­ga su­čirš­kė ža­din­tu­vas. Sap­nas nu­trū­ko. N. Na­vic­kie­nei pa­ma­ty­ti vai­kai – iki šiol aky­se.

Sap­na­vo ji penk­ta­die­nį. O šeš­ta­die­nį Ra­mū­no sap­ne įvar­dy­to­je vie­to­je iš­ties ki­lo ne­di­de­lis gais­ras...

„Jie glo­bo­ja mus. Aš tai ži­nau“, – ge­din­čios mo­ti­nos žo­džiai skam­ba už­tik­rin­tai.

Ži­nią pra­ne­šė per te­le­vi­zo­rių

Be ar­ti­miau­sių žmo­nių li­ku­si ir vie­nin­te­lė po ava­ri­jos iš­gy­ve­nu­si 13-me­tė, pa­sak mo­čiu­tės, nuo pri­si­mi­ni­mų apie ne­lai­mę ir apie bu­vu­sį šei­mos gy­ve­ni­mą ne­bė­ga. Ži­no: tė­tis, ma­ma ir se­sė nie­ka­da ne­beg­rįš. Il­go­kai ne­ga­lė­ju­si net žvilg­te­lė­ti į žu­vu­sios se­su­tės kam­ba­rį, ku­ria­me tiek daug vai­kys­tės – ryš­kių spal­vų ir minkš­tų žais­lų. Ji prieš ke­le­tą mė­ne­sių ry­žo­si pra­ver­ti du­ris.

Sep­tin­tą kla­sę lan­kan­ti mer­gai­tė ge­rai mo­ko­si, sėk­min­gai įsi­lie­jo į už­kla­si­nę veik­lą. Ka­dai­se sva­jo­ju­sią sek­ti tė­čio pė­do­mis – bū­ti ug­nia­ge­se gel­bė­to­ja, šian­dien ją trau­kia ka­ry­ba. Lan­ko krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes.

Mer­gai­tė sa­vaip iš­gy­ve­no ne­tek­tį. Tuo­jau po tra­ge­di­jos su ja dir­bo psi­cho­lo­gas. Pas­kui glo­bė­ja, pa­si­ta­ru­si su anū­ke ir spe­cia­lis­tais, nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti jo pa­slau­gų. Ji su pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais pui­kiai su­si­tvar­kė pa­ti.

Apie tai, kas nu­ti­ko, ji su­ži­no­jo ne­tru­kus po to, kai pa­bu­do iš ko­mos vie­no­je Klai­pė­dos vai­kų li­go­ni­nių. At­si­tik­ti­nu­mas, bet apie tra­ge­di­ją ke­ly­je jai pra­ne­šė ne ar­ti­mie­ji.

„Tie­siog me­di­ci­nos dar­buo­to­ja po ran­ka pa­dė­jo te­le­vi­zo­riaus pul­te­lį. Anū­kė jį nu­spau­dė. Per ži­nias kaip tik ro­dė re­por­ta­žą iš tė­vų ir se­su­tės lai­do­tu­vių...“ – ke­le­rių me­tų se­nu­mo įvy­kius pri­si­me­na po­nia Ni­jo­lė.

Ar­ti­mie­siems at­vy­kus į li­go­ni­nę, mer­gai­tė lau­kė paaiš­ki­ni­mo. Pas­kui mo­čiu­tei ji pa­sa­ko­jo ma­niu­si, kad to­je pa­čio­je pa­la­to­je, už šir­mos, gu­li jos se­su­tė, o tė­vai grei­čiau­siai ki­to­je, ne vai­kų, li­go­ni­nė­je.

Vai­ko at­min­ty­je iš­li­kęs au­to­mo­bi­lių, ku­rių vie­na­me va­žia­vo jų šei­ma, su­si­dū­ri­mo mo­men­tas.

Ačiū ge­ra­da­riams

Be ar­ti­miau­sių žmo­nių li­ku­sią mer­gai­tę šian­dien pri­žiū­ri ne tik N. Na­vic­kie­nė. Ne ma­žiau ja rū­pi­na­si ir ki­ti se­ne­liai – Ra­mū­no tė­vai. Šir­dį ati­duo­da gi­mi­nės ir vi­sai sve­ti­mi žmo­nės.

Di­džiau­sią ačiū N. Na­vic­kie­nė sa­ko Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos, ku­rio­je Ra­mū­nas dir­bo gel­bė­to­ju, vy­rams. Be mo­ra­li­nio pa­lai­ky­mo, jie be tė­vų li­ku­sią mer­gai­tę kiek­vie­nais me­tais nu­džiu­gi­na do­va­no­mis.

„Net ne­mo­ku ap­sa­ky­ti, kiek žmo­nių pa­dė­jo tver­ti ne­žmo­niš­ką skaus­mą, kiek pa­dė­jo pi­ni­gais. Ir ne tik iš Rad­vi­liš­kio, iš vi­sos Lie­tu­vos, bet ir iš Lat­vi­jos, ki­tur“, – sa­ko rad­vi­liš­kie­tė.

Pri­si­me­na, nu­vy­kus į li­go­ni­nę Klai­pė­do­je, kur bu­vo rea­ni­muo­ja­ma anū­kė, su­ži­no­jo, kad vi­so­mis bū­ti­niau­sio­mis prie­mo­nė­mis pa­cien­tė jau yra ap­rū­pin­ta. Me­di­kai iš­da­vė tos ge­ra­da­rės var­dą. Tai bu­vo klai­pė­die­tė vers­li­nin­kė Dai­na Bo­sas.

N. Na­vic­kie­nė su šia mo­te­ri­mi su­si­skam­bi­na iki šiol.

Dar vie­na ge­ra­da­rė – Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vė Edi­ta. Su­ži­no­ju­si apie ne­lai­mę, ji pa­rė­mė pi­ni­gais, o ir da­bar kiek­vie­ną mė­ne­sį į mer­gai­tei spe­cia­liai ati­da­ry­tą ban­ko są­skai­tą perve­da po 50 eu­rų, tai pa­ža­dė­jo da­ry­ti iki pat pil­na­me­tys­tės.

„Užau­gin­sim, vi­si kar­tu iš­lei­sim anū­kę į gy­ve­ni­mą pla­tų“, – sa­ko N. Na­vic­kie­nė.

Drau­di­mo agen­te praei­ty­je dir­bu­si M. Dar­gu­žie­nė nuo ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų bu­vo ap­drau­du­si sa­ve, sa­vo šei­mos na­rius ir tur­tą. Tai taip pat pa­gel­bė­jo fi­nan­siš­kai. Drau­di­mo kom­pa­ni­ja pa­den­gė prieš še­še­rius me­tus įsi­gy­to ke­tu­rių kam­ba­rių bu­to pa­sko­lą.

Kal­tą­jį įvar­di­jo liu­dy­to­jai

Apie 31-erių duk­ters Mil­dos ir jos šei­mos pa­tir­tą ava­ri­ją 2015 me­tų spa­lio 4-osios va­ka­rą N. Na­vic­kie­nė su­ži­no­jo bū­da­ma na­muo­se. Kaip tik iš Ang­li­jos bu­vo su­grį­žęs sū­nus, Mil­dos bro­lis.

Sus­kam­bo jo mo­bi­lu­sis. Vir­tu­vė­je triū­sian­ti Ni­jo­lė gir­dė­jo jį kal­bant. Tik nuo­tru­pas. Vai­ki­nas mi­nė­jęs nie­ko apie tai ne­ži­nan­tis, nie­ko bend­ra su tuo ne­tu­rin­tis...

Da­bar jau aiš­ku, kad tą­syk skam­bi­no iš Plun­gės po­li­ci­jos. Pra­ne­šė apie ga­li­mai gir­to vai­ruo­to­jo su­kel­tą ava­ri­ją pa­ke­liui iš Pa­lan­gos, apie ar­ti­mų­jų žū­tį.

„Atė­jo sū­nus į vir­tu­vę. Ap­ka­bi­no. Sa­ko, ma­ma, ne­be­tu­riu se­sės... Sus­mu­kau“, – pri­si­mi­ni­mas stai­ga vėl ima grauž­ti mo­ti­nos akis.

Iš vai­ruo­to­jo, ku­ris prie vi­su­rei­gio „Hyun­dai Gal­lo­per“ vai­ro sė­do gir­tas (nu­sta­ty­tas 1,68 pro­mi­lės gir­tu­mas), bent at­si­pra­šy­mo ge­din­tys ar­ti­mie­ji taip ir neiš­gir­do. Dėl to skau­du.

„Tik jo žmo­na bu­vo li­go­ni­nė­je, kur gy­dė­si anū­kė. Ji bu­vo atė­ju­si at­si­pra­šy­ti. Jis taip ir nea­tė­jo...“, – sa­ko mo­te­ris.

Tei­sia­mo­jo „at­si­pra­šau“ nu­skam­bė­jo tik vie­ną kar­tą – tre­čia­me teis­mo po­sė­dy­je. Ar tas „at­si­pra­šau“ bu­vo nuo­šir­dus, rad­vi­liš­kie­tė nė­ra už­tik­rin­ta. Mat bu­vo pa­sa­ky­ta: „At­sip­ra­šau, bet aš ne­kal­tas.“

„Ne­sup­ran­tu, ko­dėl jis at­si­pra­šė, jei­gu jau­čia­si ne­kal­tas. Man jo gai­la, ne­lai­min­gas žmo­gus“, – sa­ko po­nia Ni­jo­lė.

Duo­da­mas pa­ro­dy­mus teis­me kal­ti­na­ma­sis ka­te­go­riš­kai nei­gė, jog į prieš­prie­ši­nę eis­mo juos­tą iš­va­žia­vo bū­tent jis. Esą to­kį ma­nev­rą pa­da­rė ir kak­to­mu­ša į jo au­to­mo­bi­lį rė­žė­si rad­vi­liš­kie­čio vai­ruo­ja­mas BMW.

N. Na­vic­kie­nė svars­to, kad klai­pė­die­tis me­la­vo ban­dy­da­mas iš­veng­ti baus­mės – ko­dėl ne­pa­ban­džius iš­si­suk­ti, jei­gu ki­tu au­to­mo­bi­liu va­žia­vę as­me­nys žu­vo ir gin­tis jie jau ne­be­ga­li.

„Lai­mei, tarp gau­sy­bės siau­bin­gos ava­ri­jos liu­dy­to­jų pa­si­tai­kė bu­vęs po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas. Šio žmo­gaus dė­ka ne­lai­mę ma­tę žmo­nės neiš­si­va­ži­nė­jo, su­ti­ko duo­ti pa­ro­dy­mus, pa­pa­sa­ko­ti, kaip vis­kas bu­vo“, – kal­ba rad­vi­liš­kie­tė.

Jos ži­nio­mis, nu­teis­ta­sis nuo­spren­dį, ku­riuo jam skir­tas de­šimt­me­tis ka­lė­ji­mo at­vi­ro­je ko­lo­ni­jo­je, ke­ti­na skųs­ti aukš­tes­nės ins­tan­ci­jos teis­mui, esą gin­čy­siąs nu­sta­ty­tą gir­tu­mą.

Žu­vu­sios šei­mos ar­ti­mie­ji nuo­spren­džio ne­skųs – no­ri vis­ką kuo grie­čiau pa­mirš­ti ir tęs­ti gy­ve­ni­mą.

Teis­mo pri­teis­tų šim­ta­tūks­tan­ti­nių su­mų nu­ken­tė­ju­sie­ji su­lauk­ti ne­si­ti­ki – anū­kės atei­čiai tau­po jau da­bar.

Ženk­lai

Tra­ge­di­jos iš­va­ka­rė­se, šeš­ta­die­nį, Dar­gu­žų šei­ma kar­tu su mo­čiu­te Ni­jo­le va­žia­vo į pa­vel­dė­tą so­dy­bą, sta­tė tvo­rą.

Va­ka­rop va­žiuo­da­mi į Rad­vi­liš­kį ta­rė­si, ar sek­ma­die­nį tęs­ti dar­bus so­dy­bo­je. Ta­čiau ry­tą šei­ma ap­si­spren­dė va­žiuo­ti į Pa­lan­gą – tra­di­ciš­kai tai da­ry­da­vo kas­met, pa­si­rin­kę gra­žiau­sią ru­dens die­ną. Spa­lio 4-oji at­ro­dė kaip tik. Juo­lab kad po dvie­jų die­nų ir vy­res­nė­lės duk­ros gi­mi­mo die­na.

N. Na­vic­kie­nė sa­ko, kad ta­me au­to­mo­bi­ly­je kar­tu su vai­kais į Pa­lan­gą ga­lė­jo va­žiuo­ti ir ji. Bet tą die­ną, skir­tin­gai nei ki­tais kar­tais, jie vyk­ti kar­tu kaž­ko­dėl ne­pa­siū­lė.

Da­bar po­nia Ni­jo­lė gal­vo­ja, kad tra­ge­di­jos ženk­lų vis dėl­to bu­vo. Ke­lios die­nos iki ne­lai­mės Dar­gu­žų na­muo­se nu­kei­po net trys iki tol veš­liai au­gu­sios gė­lės.

O tuo­jau po tra­ge­di­jos jau­nos šei­mos bu­te au­gu­si dra­ce­na iš­lei­do tris at­ža­las: dvi di­des­nes ir vie­ną ma­žu­ly­tę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rad­vi­liš­kie­tė Ni­jo­lė Na­vic­kie­nė sa­ko ne­smer­kian­ti mir­ti­ną ava­ri­ją dėl gir­tu­mo su­kė­lu­sio vai­ruo­to­jo, bet tu­rė­ju­si vil­tį, kad jis bent at­si­pra­šys.

Anū­kę glo­bo­jan­ti Ni­jo­lė Na­vic­kie­nė sa­ko da­ry­sian­ti vis­ką, kad jos mer­gai­tei nie­ko ne­trūk­tų.