Naujausios
Aštuoneri metai – vienoje komandoje
Jis nesirenka, iš kokio miesto į priimamąjį atvažiuoja žmogus – apie Seimo narį Edvardą Žakarį kalba drauge dirbantys padėjėjai.
Baigiantis antrajai kadencijai kalbiname ilgiausiai komandoje dirbusias padėjėjas – žmones, kuriuos žino dažnas miestietis. Kokie buvo tie aštuoneri metai?
Virginija RAČIENĖ, Šiaulių miesto tarybos narė:
- Kaip Seimo nario padėjėjos manęs dar niekas nėra pasiuntęs ant trijų raidžių (juokiasi – aut. past.). Atstovaudama Seimo nariui visur jaučiuosi pagerbta, žmonės sutinka maloniai nusiteikę. Daugelis jį traktuoja kaip viską galintį, ir pati stebiuosi, kaip stengiasi padėti beviltiškiausiose situacijose. Dažnas pas jį atėjęs sako: „Visur apėjau, jūs esate paskutinė viltis“.
Vanda ZAURIENĖ, pedagogė, logopedė:
- Pati iš jo mokausi, man jis – pavyzdys, kaip žmogaus ir kaip politiko. Žmonės su juo sveikinasi gatvėje, linki sėkmės.
Pilnas idėjų. Atmintis, stebiuosi, – kaip enciklopedija, mintinai prisimena įstatymus, todėl, kai į priėmimą ateina žmogus, iš karto pataria, padeda.
Silva PASECKIENĖ, klubo „Lemtis“ ir Širdininkų klubo savanorė, visuomenininkė:
- Į priėmimus ateina labai skirtingų žmonių, kai kurie viskuo nusivylę, pikti, tačiau nesu girdėjusi, kad Edvardas būtų pakėlęs balsą, nors paties širdis – ne akmeninė. Moka nuraminti, su visais bendrauja vienodai, nekelia savęs į padanges. Nesimėto pažadais, sako, jeigu galėsiu – padėsiu. Manu, jeigu Seime būtų bent dešimt tokių žmonių kaip Edvardas, Lietuvoje visai kitaip būtų.
Danutė Ona STATULEVIČIENĖ, lopšelio-darželio „Bangelė“ vadovė:
- Yra tekę kartu pavažinėti ir į Seimą – visai kitoks žmogus atsiskleidžia. Šmaikštavimo ir anekdotų užtenka visą kelionę – pirmyn ir atgal. Jis neskirsto, iš kokio miesto ar rajono į priėmimą atvyko žmogus. Būdavo keista, kaip jam užtenka kantrybės išklausyti visą žmogaus gyvenimo istoriją, kai už durų laukia didžiulė eilė ir priėmimo valandos užsitęsia ilgiau, nei turėtų. Bet dažniausiai išsikalbėjęs žmogus pats supranta problemos esmę ir taip abu jie randa sprendimą.
Zina ŽUKLIJIENĖ, S. Šalkauskio gimnazijos direktorė:
- Kodėl nusprendžiau dirbti komandoje? Padarė didelį įspūdį. Prisimenu darbo pradžią mokykloje – kiauras stogas, virsta langai, nežinia už kurio galo griebtis. Įsiklausė, išgirdo – gimnazija buvo įtraukta į Valstybės investicijų programą. Turi fenomenalią atmintį – mokyklos patalpų kvadratūrą, pinigų sumas žino geriau už mane. Jau daug metų mokykloje rengiame rašinių konkursą „Laiškas mamai“, kurį dabar praplėtėme. Jis visą laiką rūpinasi, kad kiekvienam būtų parodytas deramas dėmesys. Išgirdęs, kad viena mama nebuvo visiškai patenkinta, labai jautriai sureagavo. Man patinka jo žodžiai: „Jeigu daryti, tai solidžiai, gražiai. Nepamirškite žmogui padėkoti“.
Užs. Nr. 139699
