Naujausios
Atstumtieji be Nakvynės namų
Spalio pabaigos šaltukas „apšvarino“ Radviliškio miestą. Naktimis nei ant suolelių, nei pakrūmėse neberasi miegančių benamių. Namų neturintys žmonės sutemus tarsi žiurkės lenda į bet kokį sandėlį ar tvartą pernakvoti ir laukia nesulaukia, kada nakčiai bus pradedami įleidinėti į Nakvynės namus.
Radviliškio Nakvynės namai duris atveria tik nuo lapkričio pirmosios, nors naktimis minusinė temperatūra būna jau spalio mėnesį. Tokios tvarkos išdava — prieš kelias dienas žuvo benamis, nuo nakties šalčio slėpęsis sandėliuke.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Gyvybė užgeso sandėliuke
Vienam Radviliškio benamiui Nakvynės namų jau nebeprireiks. Jo apdegęs kūnas ankstyvą rytą rastas nedideliame miesto sandėliuke.
Policijos įvykių suvestinėje apie šio žmogaus netektį — trumpa informacija: penkiasdešimtmečio benamio apdegęs kūnas sandėlyje gulėjo ant čiužinio, kuris buvo sudegęs.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai neabejoja, kad benamis gulėdamas neatsargiai rūkė, dėl to užsidegė čiužinys, o nuo jo — žmogus.
Mieste vienu benamiu sumažėjo, ir nežinia, ar yra žmonių, gedinčių dėl jo mirties.
Niekur nėra ir tikslių duomenų, kiek apskritai rajone ar Radviliškio mieste yra tokio plauko nelaimėlių — žmonių be pastogės. Policijos komisariatui žinomi tik tie benamiai, kurie pareigūnams įkliūna dėl įvairių pažeidimų ar nusikaltimų. Savivaldybė mano, kad benamių yra maždaug tiek, kiek jų šaltuoju metų laiku prašosi į Nakvynės namus.
Deklaruojama, kad rajono Savivaldybė benamiais rūpinasi, ir teigiama, jog dažnas benamis nenori keisti savo gyvenimo būdo. Patys benamiai jaučiasi esantys visų atstumti.
Be išeities
49-erių Vytautas Riškus, daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs įkalinimo įstaigose, neturi namų, neturi darbo, o paskutiniu metu — ir sveikatos.
Jo dienos — tai nuolatinis bastymasis Radviliškio gatvėmis pasiramsčiuojant dviem ramentais ir tikintis, jog kas nors sušelps bent kąsniu, viliantis, jog sveikata pagaliau ims gerėti ir be vaistų.
Vytautas nesididžiuoja savo praeitimi. „Gal taip ir turėjo būti. Mano tėvai buvo palaidūnai, vaikystėje neįsileisdavo į namus. Buvau priverstas ieškotis nakvynės, maisto. Pradėjau vagiliauti, dvylikos metų patekau į nepilnamečių koloniją“, — prisimena jis.
Po to — penki teistumai. Kai paskutinį kartą išėjo į laisvę, Vytautas sužinojo, kad tėvai mirę, o jų įsiskolinimai už komunalines paslaugas seniai viršijo viso buto kainą. Teko susitaikyti su mintimi, jog tėvų namų nebėra.
Nuo tada, nuo 2000-ųjų, Vytautas — benamis. Kartkartėmis dirbdavo sezoninius darbus, kartkartėmis rasdavo trumpalaikį prieglobstį pas vieną ar kitą draugą, jei atsinešdavo bent butelį vyno.
Šių metų žiemą pakeliui į viešuosius darbus autoįvykio metu buvo sulaužyta Vytauto koja. Po dviejų operacijų ji neužgijo iki šiol. Nenuostabu — vaistų, kuriuos prirašo medikai, Vytautas neturi už ką nusipirkti. Užsidirbti taip pat nėra vilties — iš vyro, vaikštančio su ramentais, jokios naudos bet kokiame ūkyje.
Orams ėmus vis labiau vėsti, iškilo dar viena problema: kur dėtis naktimis? Po atviru dangumi miegoti per šalta, sandėliukus gyventojai užsirakina, iš daugiabučių laiptinių tokie kaip Vytautas vejami lauk.
„Į ką kreiptis, kad mane suprastų, kad skirtų nors kokią menkavertę pašiūrę, į kurią galėčiau vakare pareiti ir būti tikras, jog miegant ant galvos nepradės lyti ar snigti?“, — klausė jau visas galinčias padėti instancijas išvaikščiojęs ir viltį praradęs Vytautas.
Laikini namai policijoje
Benamis Vytautas sako praeityje daugiau supratimo sulaukęs iš policijos pareigūnų nei dabar iš valdžios.
Būdavo, kai naktimis paspaudžia šaltis, o miegoti nėra kur, Vytautas ateidavo į Policijos komisariatą. Paaiškindavo, kad neturi jokios pastogės ir paprašydavo priimti į laikinojo sulaikymo kamerą bent nakčiai, jei jau negali skirti administracinio arešto ilgesniam laikui.
Formaliai įvertinę, kad pilietis Vytautas viešoje vietoje pasirodė neblaivus, pareigūnai surašydavo protokolą, ir benamis Vytautas kuriam laikui įgydavo „namus“ laikinojo sulaikymo patalpoje.
Deja, dabar ir policijos pareigūnai sako nebegalintys priimti benamio — pasikeitusi situacija. O tie, kas, atrodo, galėtų ar turėtų padėti, nerodo entuziazmo.
Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojai Vytautui pasakę, kad jokios skubios paramos suteikti negali. Benamis tik įrašytas į eilę socialiniam būstui. Jo pavardė — ilgo sąrašo penktajame lape, vadinasi, beveik jokios vilties.
Rajono meras, pasak Vytauto, neseniai jį išvarė iš kabineto, pagrasinęs paskambinti policijai. Valkatoms mero kabinete esą ne vieta.
Vytautas mano, kad merui jis jau nusibodo — kur buvęs, kur nebuvęs, vis ateina, vis prašinėja tai pastogės, tai vieno kito lito.
Tiesa, ir meras, ir keli kiti Savivaldybės darbuotojai anksčiau yra sušelpę Vytautą tai dviem, tai trim litais. „Ir už tai ačiū“, — sako benamis, kuriam ne naujiena nevalgyti savaitę ar daugiau. Jei taip, pusbadžiu, pasiseks išgyventi dar pusmetį, Vytautas galbūt sulauks bedarbio pašalpos. Tada nebereikės elgetauti.
„Nė vienas nėra atstumtas“
Rajono meras Antanas Čepononis sako pažįstantis galbūt visus Radviliškio benamius. Dalis jų vis ateina pas jį į kabinetą prašyti pinigų duonai, nors patys, pasak mero, „smirdi kaip velniai“, todėl greičiausiai nori poros litų pagirioms.
Meras sako duodantis benamiams tai du, tai tris litus, bet su sąlyga: į kabinetą benamis turi ateiti blaivus ir nusiskutęs, o vėliau turi sugrįžti su čekiu, kad parodytų, ką pirko už gautuosius pinigus.
A. Čepononis teigia, kad benamiai nėra pamiršti. Jie taip pat, kaip ir kiti gyventojai, įrašomi į eilę socialiniam būstui gauti, registruojami Darbo biržoje, kad gautų darbo ar bedarbio pašalpą. Kai kurie namų neturintieji, jei taip nusprendžia medikai, nukreipiami į Slaugos skyrių. Nuo lapkričio pradžios benamius priima Nakvynės namai.
„Nė vienas nėra atstumtas“, — apie benamius, kurie Savivaldybėje ieško pagalbos, sako A. Čepononis.
Bėda, pasak mero, ta, kad daliai benamių patinka toks gyvenimas, kokį jie gyvena: girtauti, bet kur miegoti, naršytis po konteinerius, prašinėti pinigų. Vienam be namų likusiam vyrui esą buvo skirtas socialinis būstas. Per trumpą laiką jame neliko nė vieno daikto, kuris turi bent kokią vertę. Viską pardavęs, vyras ir toliau gyveno gatvėje, kasdien praeivių prašinėdamas jį sušelpti.
Nežinia
Benamis Vytautas Riškus, vis dar negalintis paeiti be ramentų, ir nerimauja dėl ilgai negyjančios kojos bei galimų pasekmių, ir savotiškai džiaugiasi, jog liga užsitęsė. Juk jei ne būtinybė koją operuoti trečią kartą, jam nebebūtų vilties ir vėl keletui dienų gauti pastogę — atsigulti į ligoninę ir bent tas dienas pagyventi kaip žmogui.
Kasdieninis bastymasis miesto gatvėmis „pasišildant“ svaigalais ir nuolatinis galvojimas, kur reikės dėtis naktį, vyrą taip išsekino, kad jis, užėjęs į vieną įstaigą prašyti išmaldos ir jos negavęs, ketino persirėžti gerklę.
Deja, Vytautui ligoninės dar teks palaukti. Kol vyras girtauja, medikai jo nežada nei guldyti į ligoninę, nei operuoti.
„Tegu pabando bet kas tokiu oru dieną ir naktį pagyventi po atviru dangumi. Norėčiau pažiūrėti, ar nuo šalčio sustiręs žmogus atsisakys pasitaikiusios progos sušilti iš vidaus“, — su apmaudu sako Vytautas.
Lapkričio pirmoji, nuo kurios Radviliškio benamiams jau bus leidžiama įsikurti Nakvynės namuose, dar ne ryt ir ne poryt. Gyvenimo atstumtieji, Vytautas ir į jį panašūs, dar turi sugalvoti, kaip išgyventi iki lapkričio likusias dienas, kad nesibaigtų panašiai, kaip baigėsi tokio pat likimo žmogui, prieš kelias dienas sudegusiam sandėliuke.
Autorės nuotr.
BENAMIS: 49-erių Vytautas neturi pastogės, gyvena iš litų ar centų, kuriuos gauna prašinėdamas išmaldos įvairiose įstaigose.
