
Naujausios
Blogas pavyzdys neužkrėtė
Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė
Valstybės biudžetas nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo niekada nebuvo nedeficitinis, todėl valstybės skola vis auga. Gaila, bet tokiu gyvenimo būdu – gyvenimu skolon – užsikrėtė ir dalis mūsų savivaldybių. Prieš kelerius metus dar trys jų nebuvo skolingos nė lito, o dabar tokių jau nebėra.
Tačiau kai kurias savivaldybes reikia pagirti. Jos skolą stengiasi sumažinti. Pavyzdžiui, per metus nuo pernykščio balandžio iki šių metų balandžio (naujesnių duomenų Finansų ministerija kol kas neturi) mažytė Birštono savivaldybė skolą sugebėjo sumažinti nuo 3 mln. 43,6 tūkst. iki 2 mln. 216 tūkst. eurų. Atrodytų, nedaug. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir savivaldybės pajamos gerokai mažesnės nei kitų, todėl procentine išraiška pažanga yra stulbinama: skola smuktelėjo nuo 67 proc. iki 47 proc. prognozuojamų metinių pajamų.
Iš didmiesčių didžiausią pažangą padarė Klaipėda, skolą sumažinusi nuo 26,92 mln. iki 14,3 mln. eurų. Negalima nepagirti ir Šiaulių, kurių finansiniai įsipareigojimai per metus krito nuo 13,18 mln. iki 10,94 mln. eurų.
Labiausiai šokiruoja Vilnius, skolą per pirmus liberalo Remigijaus Šimašiaus valdymo metus įsigudrinusi padidinti nuo 251 mln. iki 290 mln. eurų, nors pažadas mažinti skolą buvo vienas iš rinkimų kampanijos akcentų.
Kadangi dirbu Vilniuje, turiu galimybę pamatyti, kam čia teikiami prioritetai. Naujoji sostinės valdžia pirmiausia norėjo išardyti viską, ką paliko buvusioji Vilniaus valdžia, vadovaujama Artūro Zuoko. Paskui imtasi kosmetinių darbų, kurie nėra pirmos būtinybės, bet kuriuos rinkėjai pastebi lengviau nei reikalingesnius. Pavyzdžiui, mesta pinigų Neries krantinėms sutvarkyti, o Vilniaus aplinkkelio statytojai verčiami darbus atlikti už savus pinigus, todėl darbai gali ir sustoti. Nors kiekvienam aišku, kad krantinės, kuriomis naudojasi gal koks procentas vilniečių (na, gal ir dešimt), yra tikrai daug mažiau svarbios už aplinkkelį, kuris turėtų sumažinti transporto spūstis ir padėtų sutaupyti brangų Vilniaus gyventojų ir miesto svečių laiką. Ir degalus. Savivaldybė sau leidžia privačiai bendrovei nesumokėti už darbą, o jūs pabandykite nesumokėti savivaldybei kokios nors rinkliavos. Užsiundys inspektorius, o gal net ir antstolius.
Sostinės savivaldybė buvo viena iš tų, kuri, atėjus naujam merui, pažadėjo apsivalyti ir gerokai sumažinti savo darbuotojų skaičių, atleisdama tuos, kurie yra nereikalingi. Iš pradžių buvo paskelbta, kad pažadas bus įvykdytas, bet vėliau rastas pasiteisinimas: pasipriešino profsąjunga. Galų gale rezultatas toks: šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybėje yra net 1114 darbuotojų, arba net 100 daugiau nei prieš metus. Bent jau tokius duomenis viešai paskelbė Vilniaus miesto tarybos narė ekonomistė Aušra Maldeikienė. Nematau pagrindo ja netikėti. Juo labiau kad tai paaiškina, kodėl, nepaisant R.Šimašiaus pažadų, savivaldybės skola ne mažėja, o toliau auga.
Šiaip darbuotojų bet kokioje darbovietėje padaugėja, jei, pavyzdžiui, atsiranda naujų funkcijų. Savivaldybėms nauja funkcija atsirado – pašalpų skirstymas. Bet ne nuo praėjusių metų vidurio, o pusmečiu anksčiau. Be to, Vilnius ir taip turėjo daugybę socialinėje srityje dirbančių valdininkų. Dar būtų galima valdininkų skaičiaus augimą pateisinti tuo, kad išaugo žmonių, kuriems reikia tarnauti, skaičius. Bet to irgi nebuvo. Privati bendrovė, kurios skola viršytų metines pajamas, siekdama išvengti bankroto pirmiausia bandytų mažinti darbuotojų skaičių. Tačiau Vilniaus valdžiai iki racionalaus mąstymo dar toli.