„Boba su skarele\": klasika ar rašliava?

„Boba su skarele": klasika ar rašliava?

Rašytoja Žemaitė – „boba su skarele". Supykę ant tokią mintį išsakiusio televizijos laidų vedėjo, aktoriaus Algio Ramanausko-Greitai Šiaulių dramos teatro aktoriai nutarė sulaužyti stereotipą: ne, Žemaitė yra labai įdomi. Bet laidų vedėjas ir aktorius žodžių neatsiima: „Baudžiavinis idiotizmas“. Lietuvių literatūros tyrinėtojas Vigmantas Butkus sako, kad senuosius autorius šiandien vaikams sunku suprasti: „Jie net medžių nebeskiria, o jiems duoda agrarinę kultūrą, kuri svetima.“

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Skarelė – dar ne viskas

Šiaulių „Laiptų" galerija, rengdama festivalį „Literatūrinis žiemkelis“, paminėjo rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) 170 metų gimimo jubiliejų: su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais sumanė sulaužyti Žemaitės, „bobos su skarele“, stereotipą.

Literatūrinių skaitymų vakare „Žemaitė šiandien ir vakar – vaizdai ir nutylėjimai...“ aktoriai Inga Norkutė, Aurimas Žvinys, Nijolė Mirončikaitė priminė mažai žinomus rašytojos gyvenimo biografinius faktus, jos bendravimą su rašytoju Povilu Višinskiu.

Viena iš literatūrinio festivalio organizatorių, „Laiptų" galerijos direktorė Janina Ališauskienė įsitikinusi: niekas neturi teisės galvoti, kad Žemaitė yra neverta, kad apie ją kalbėtume.

„Rašytojos kūryba yra sudėtinga, dažnai jauniems žmonėms lengviau suprantamas angliškas tekstas, bet ne Žemaitės kūrinys. Bet ar ne mūsų pareiga parodyti jaunam žmogui, kad Lietuva ne šiandien prasidėjo? Jei ji šiandien tokia, reikėjo nuo kažko pradėti. Kartu būti vertėjais, pagalbininkais, kurie jaunimui padėtų pažinti ir didžiuotis. Skarelė dar ne viskas“, – pabrėžia J. Ališauskienė.

Baudžiavinis idiotizmas

Žinomas televizijos laidų vedėjas, aktorius, visuomenės veikėjas A. Ramanauskas-Greitai neatsiima savo žodžių. Jo giliu įsitikinimu, ir rašytoja Ieva Simonaitytė, ir Jonas Biliūnas ar Žemaitė buvo labai prasti rašytojai. Juos įtraukti į klasikų programą vien dėl to, kad jie buvo lietuviai – neteisinga.

„Gal jie buvo puikūs žmonės? Apie Žemaitę ne iš mokyklinių programų žinom, kad ji buvo padūkusi merga, dėl jos iš proto ėjo Višinskis ir kiti. Bet vadinti jos rašliavas gera literatūra gali tik žmogus, kuris neturi galimybės palyginti su tikrai gera literatūra“, – sako A. Ramanauskas.

Norėdamas pamatyti, ką rašė I. Simonaitytė, jis iš principo perskaitė visą jos kūrinį „Aukštųjų Šimonių likimas“. „Tai atrodo kaip farsas, bet, deja, ne farsas – tai buvo rašoma rimtu veidu. Tai absoliučiai klaiki knyga. Mokiniams, kurie negali pasipriešinti, kišti tai prievartos būdu yra nusikaltimas“, – sako A. Ramanauskas.

„Jei normalus vaikas, kuris matęs „Cartoon network“, šiuolaikinę animaciją, staiga gauna į rankas kažkokį baudžiavinį idiotizmą, jam, aišku, kyla atmetimo reakcija. Jis gali galvoti, kad visi kiti literatūros kūriniai tokie siaubingi kaip Žemaitė“, – svarsto laidų vedėjas.

Vidurinėje mokykloje senųjų autorių skaitymas jam buvo vienas siaubingiausių ir juokingiausių dalykų: „Kai atsiverti šeštos ar aštuntos klasės vadovėlį ir matai tuos baisius lino raižinius, kur kažkoks kaimietis su klumpėm neša žirkles po pažastim – aš vos neatpildavau. Ačiū Dievui, kad mano lietuvių kalba buvo labai gera, rašydavau be klaidų, taip ir praslysdavau.“ Kai nematydavo mokytojai, jis atsinešdavo skaityti kitų knygų.

Literatūra paveikė žmonių kartą

A. Ramanausko teigimu, Lietuvos literatūrinė tradicija pradėjo formuotis labai vėlai, lyginant su kitomis kultūromis, tačiau tai visiškai negėdingas dalykas. Žinome, dėl ko taip buvo: turėjome „psichopatinius kaimynus, reikia tą pripažinti ir tiesiog nekompleksuoti“.

Jis pažymi, jog Lietuvoje vėliau atsirado kur kas geresnių rašytojų, tokių kaip Balys Sruoga, Justinas Marcinkevičius. Bendrojoje lietuvių mokyklinėje programoje jis taip pat paliktų Kazį Binkį ir „Keturvėjininkus“, „nepaisant jų kairuoliškumo, kuris tais laikais buvo nepateisinamas“.

A. Ramanausko įsitikinimu, sovietmečiu rusiškieji nacistai, kurie buvo okupavę Lietuvą, specialiai puoselėjo tokią literatūrą, leido ją skaityti.

„Taip ir matau, kaip rusų kagėbistai, atsakingi už literatūrinę propagandą, juokdavosi į kumštuką iš tų nesąmonių. Sakydavo: tegul jie skaito, tegul tas lietuvis debilinasi toliau, kad tokį šūdą turi. Esu įsitikinęs, kad tai buvo daroma specialiai“, – sako A. Ramanauskas.

Pasak jo, tai – „žemdirbinis žemės, purvo, skurdo viesulas, įleidžiamas į vaikų galvas“, todėl vaikai tik tokį vaizdą apie Lietuvos kultūrą tegalėjo susidaryti.

Jis neabejoja, kad tokios literatūros skaitymas paveikė žmonių kartą. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus, nostalgiškai menantis sovietmetį, kalba apie gerą švietimo sistemą, bet tie patys žmonės rašo klaikius komentarus su gramatinėmis klaidomis interneto portaluose.

Agrarinė kultūra svetima

Humanitarinių mokslų daktaras docentas, lietuvių literatūros tyrinėtojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas šiaulietis Vigmantas Butkus pažymi, jog bendrojo lavinimo mokyklinių programų sudarytojai karštai diskutavo apie senuosius lietuvių autorius ir jų kūrybą, svarstyta, kiek dėmesio jiems skirti.

Po diskusijų priimta programa, kurioje senajai literatūrai skiriama daugiau dėmesio. Pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstų, kurie nebuvo parašyti lietuviškai. Literatūros istorijos prasme senąja vadinama literatūra iki XIX amžiaus.

„Čia yra problema: kaip norime dėstyti lietuvių literatūrą? Ar kaip literatūrą, iškeliant jos estetinę funkciją, ar perteikti su epitetu „lietuvių“? Pateikti ne vien grožinį tekstą, bet kaip tekstai atspindėjo lietuvių tautos mentalitetą, buities, būties, antropologinius, etnografinius dalykus“, – kalbėjo dr. V. Butkus.

Jo teigimu, pavyzdžiui, Žemaitės tekstai labai vertingi lietuvių etnografiniu požiūriu, perteikia XIX a. pabaigos – XX a. pradžios buitį, tačiau estetinę funkciją supranta tik specialistas. Dėl sudėtingos kalbos, archaizmų gausos, kūriniuose sprendžiamų egzistencinių problemų - meilės, neapykantos, moralės dalykų jaunas žmogus nebemato.

„Jaunimas turi įveikti begalybę kliūčių, kad prieitų prie to, ką specialistas matys iš karto. Taip, kaip yra dabar, nėra gerai, nes vaikai patenka į kosmosą – jų aktualijos visiškai kitos. Jie net medžių nebeskiria, o jiems duoda agrarinę kultūrą, kuri svetima“, – atkreipia dėmesį literatūrologas.

V. Butkus neneigia, jog viena iš priežasčių, atbaidančių mokyklinio amžiaus jaunimą skaityti, – nesuprantama senųjų lietuvių autorių programinė literatūra. Anot jo, yra gana daug gerų lietuvių autorių, kuriuos skaitant nebereikia įveikti papildomų barjerų. Pavyzdžiui, Antano Škėmos „Balta drobulė“ ar Balio Sruogos „Dievų miškas“.

„Jeigu būtų mano valia, mokyklose mažinčiau senųjų tekstų apimtis. Visiškai senųjų autorių neišbraukčiau iš programų, bet minimalizuočiau“, – sakė dr. V. Butkus.

Jis siūlytų galvoti apie kitokį kūrinių pateikimą, kad tekstas nebūtų suvokiamas forsuotai kaip estetinis dalykas, bet per antropologišką prizmę, parodant istorinį, mentalinį, etnologinį kontekstą.

Tomo Černiševo (ELTA) nuotr.

SKIRTUMAI: Rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė), gimusi prieš 170 metų, šiuolaikiniams vaikams nėra lengvai suprantama.

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

NUOMONĖ: Televizijos laidų vedėjas, aktorius, visuomenės veikėjas A. Ramanauskas-Greitai mano, kad ir rašytoja Ieva Simonaitytė, ir Jonas Biliūnas ar Žemaitė buvo labai prasti rašytojai.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

APIMTIS: „Jeigu būtų mano valia, mokyklose mažinčiau senųjų tekstų apimtis. Visiškai senųjų autorių neišbraukčiau iš programų, bet minimalizuočiau“, – sakė humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių literatūros tyrinėtojas Vigmantas Butkus.

VERTĖ: Viena iš literatūrinio festivalio organizatorių, „Laiptų" galerijos direktorė Janina Ališauskienė įsitikinusi – niekas neturi teisės galvoti, kad Žemaitė yra neverta, kad apie ją kalbėtume.