Naujausios
Burmistro dukra kaitino valdininkų žandus
Šiandien šimto metų jubiliejų švenčianti Šiaulių miesto garbės pilietė, advokatė Gražbylė Venclauskaitė šventės išvakarėse pagerbta Šiaulių miesto savivaldybėje – valandai ji tapo miesto mere. Valdininkams teko atsakinėti į tiesius advokatės klausimus.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
„Skoloms nėra pateisinimo“
„Man garbė perduoti jums valdyti miestą“, – segdamas mero regalijas G. Venclauskaitei sakė Šiaulių meras Justinas Sartauskas. „Amerikoje, kai žmogų kviečia, leidžia visą dieną meru pabūti, o jūs tik valandą“,– juokavo G. Venclauskaitė, bet čia pat surimtėjusi valdininkų klausinėjo tiesiai.
„Ar Šiaulių miesto skolos, apie kurias laikraščiai rašė, yra senos ar atsirado per pastaruosius trejus–penkerius metus? Gal ką nors "pramargali?“ – klausė Finansų skyriaus vedėjo pavaduotojos Irminos Volskienės. Šiai pradėjus aiškinti, kad skolos nesenos, kad tai – paskolos, skirtos projektams vykdyti, G. Venclauskaitė netylėjo: „Ar balansuojate tas skolas, ar jos nuolat didėja? Ar nepraleidžiat mokėjimo terminų? Kokius pagrindinius projektus vykdote?“
Žinią, kad Šiaulių miesto skolos siekia net 129 milijonus litų, G. Venclauskaitė sutiko labai nepalankiai. Atlyžo tik sužinojusi, kad skolos po truputį mažėja. „Skoloms nėra pateisinimo“,– konstatavo G. Venclauskaitė.
„Sėsk, Vingre, poteriauk“, –
pažinusi Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Vaclovą Vingrą, drąsino naujoji merė.
Šiam pradėjus pasakoti, kad Šiauliuose mažėja gyventojų, ypač dirbančiųjų skaičius ir dėl to surenkama mažiau pajamų į miesto iždą, G. Venclauskaitė greitai paaiškino šio reiškinio priežastis: „Dar nė vienas, kuris valstybines įmones už penkis rublius privatizavo, po to už penkis milijonus pardavė, nesėdi kalėjime. „Nukloną“ uždarė – ką padarysi, bet kad „Šiaulių pieną“, „Šiaulių maistą“ uždarė – nesuprantama“.
Namas statomas nuo pamatų
Šiaulių vicemerės Daivos Matonienės pristatytą siūlymą Salduvėje steigti Baltų kultūros parką vienos valandos merė sutiko palankiai, bet nepamiršo patikslinti, ar yra lėšų.
Apie liepą Šiauliuose vyksiančias TAFISA pasaulines sporto visiems žaidynes pasakojusi Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Pilypienė G. Venclauskaitės buvo nutraukta: „Girdėjau, kad lėšos švaistomos, apie jus irgi laikraščiai rašė“.
G. Venclauskaitė priminė, kad namas statomas nuo pamatų, o pamatai šiuo atveju yra lėšos. „Nereikėjo daryti, jeigu neturite pinigų“,– valdininkei priekaištavo G. Venclauskaitė, sužinojusi, kad žaidynių organizatoriai planuoja turėti apie 100 tūkstančių litų skolą.
Švietimo skyriaus vedėją Violetą Damskienę naujoji merė užjautė: „Mokinių mažėja, mokyklos pustuštės, o uždaryti – baisu. Jus reikia užjausti“.
Miesto vyriausiajai architektei Rasai Budrytei G. Venclauskaitė pasiskundė kaimynu, kuris šalia jos namo stato daugiaaukštį pastatą: „Saulės nebematysiu“.
Nors į karaliaus rūmus
„Absoliučiai nesijaudinu. Būdama advokate tiek visko patyriau, kad dabar galėčiau eiti nors ir į karaliaus rūmus“,– kaip jautėsi būdama merė spaudos konferencijoje žurnalistams pasakojo G. Venclauskaitė.
Ji sakė suprantanti nelengvą vietinės valdžios padėtį, nes mažėja dirbančių žmonių ir mokinių skaičius, o iš „pensininkų naudos mažai“, bet Šiauliai, G. Venclauskaitės nuomone, tikrai nėra pats blogiausias miestas.
„Šiauliai – sutvarkyti, o bulvaras mūsų – nuostabus!“,– džiaugėsi šimtametė.
Ji du kartus per dieną, nesvarbu, koks būtų oras, eina pasivaikščioti bulvaru.
Daug vaikščioti pėstute G. Venclauskaitė mėgo ir dirbdama advokate. Pėsčiomis namo grįždavusi ir iš Kairių, ir iš Aukštelkės, net 20 kilometrų eidavusi nuo Tytuvėnų iki Kelmės.
Kartą, kai nebuvo autobuso į Tytuvėnus kolegos skambino prašydami: „Atsiųskite Venclauskaitę, atbėgs“. Kartu su G. Venclauskaite išsiruošę keliauti bičiuliai jai vėliau priekaištaudavo: „Jeigu turi geležines kojas, nemanyk, kad ir kiti tokias turi“.
Tėvo pamoka
Paklausta, ar griežtai buvo auklėjama, G. Venclauskaitė prisiminė savo pirmąją tarnybą pas tėvą, advokatą Kazimierą Venclauskį.
Šešiametė Gražbylė kas rytą tėvui turėjo nupirkusi parnešti laikraštį, vėliau buvo paaukštinta – į paštą pristatydavo laiškus. Kartą mergaitė užsižaidė su kiemo vaikais futbolą ir dvylika minučių pavėlavo. Tada tėvas pasakė, kad jei nevertina savo darbo, daugiau jos paslaugų nereikia. G. Venclauskaitė prisimena tik ašaromis suminkštinusi tėvo širdį. „Daugiau niekada niekur nevėlavau, o ką pažadėjusi padaryti, visada ištesėdavau“,– gyvenimo principą išugdžiusią pamoką prisiminė šimtametė.
47 metus advokate dirbusi G. Venclauskaitė profesinėje srityje save vadina bjauria, bet šiauliečiai prisimena ją buvus labai gerą, griežtą ir teisingą advokatę.
Šokoladu gyva
Paklausta, ką mėgsta valgyti, šimtametė prisipažino gyva esanti beveik vien šokaladu. „Aš nenoriu stebinti kitų žmonių, bet jokių žalumynų į burną neimu. Nebent pusę obuolio per dieną suvalgau. Va ir dabar terboje atsinešiau saldainių. Bet ją liepė padėti. Aš atskirai, ir terba atskirai, todėl sėdžiu dabar ir badauju“, – juokavo G. Venclauskaitė.
Spaudos konferencijoje dalyvavo G. Venclauskaitės provaikaitis Lukas Pampikas. Grįžęs iš darbo jis sakė randa prosenelės suteptų sumuštinių ir arbatos, vėliau mėgsta su ja sužaisti kortų partiją, kartu eina pasivaikščioti. Ji kasdien skaito laikraščius, žiūri žinių laidas, domisi naujienomis.
„Jums jau šimtas metų, kam jums tas darbas“,– priekaištauja vaikinas senolei, kai ši pasišauna į karutį krauti jo skaldomas malkas.
Pasaulio teisuolė
Gražbylė Venclauskaitė gimė žymaus advokato, Šiaulių miesto burmistro Kazimieto Venclauskio ir Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės šeimoje. Jos krikštatėvis – lietuvių filosofas Vydūnas.
Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais G. Venclauskaitei ir seseriai Danutei suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. 2000 metų balandžio 28 dieną motina Stanislava Venclauskienė, sesuo Danutė Venclauskaitė (po mirties) ir Gražbylė Venclauskaitė apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Išskirtinė Gražbylės Venclauskaitės ir jos sesers Danutės dovana miestui – tėvų rūmai Vytauto gatvėje, kuriuose įsikūręs Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GARBĖ: „Man garbė perduoti jums valdyti miestą“,– Gražbylei Venclauskaitei sakė Šiaulių meras Justinas Sartauskas.
KLAUSIMAI: „Gal ką nors pramargali?“,– tiesiai klausė Gražbylė Venclauskaitė Finansų skyriaus vedėjo pavaduotojos Irminos Volskienės.
DRAUGIŠKUMAS: „Sėsk, Vingre, poteriauk“,– pasisodino Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Vaclovą Vingrą.
PATARIMAS: Susitikusi su Šiaulių savivaldybės administracija merė Gražbylė Venclauskaitė mokė negyventi skolon.
ATSAKYMAS: Į vicemerės Daivos Matonienės žodžius, kad miestą tvarkytų ir kaliniai, advokatė atsakė atbulų rankų judesiu: žinanti, kaip jie dirba.
Gražbylė Venclauskaitė apie save ir kitus
„Vieniems energijos – trūkumas, kitiems – perteklius, aš esu iš tų, kurie turi energijos perteklių“, – prisipažįsta Gražbylė Venclauskaitė, tvirtindama, jog net sunkiausiose situacijose nepraranda optimizmo.
„Jeigu nejudėčiau, tai gal jau seniai gulėčiau ar tik sėdėčiau, kaip kiti šimtamečiai“, – sako ponia Gražbylė, kuri pasivaikščiojimais du kartus per dieną – rytą ir vakare – gydo visas negalias ir serga ... tik krepšiniu.
„Visi tik klausinėja, ką valgote, ko nevalgote, kokio režimo laikotės? Jokio. Tik Vydūno pasekėjams sakau: neklausinėkite, meluoti nenoriu, o teisybės nepasakysiu. Juk nerimtai atrodo, kad rimtam žmogui tokiame rimtame amžiuje pagrindinis maistas yra šokolodas.“
„Neturiu aš jokio ilgo gyvenimo recepto. Mano tėvas taip sakė: „Iki 70 metų reikia dirbti – aš taip ir dirbau. Po to penkerius metus reikia reikalus tvarkyti, o paskui ... ( išraiškingai pasižiūri aukštyn). Taip aš nuo septyniasdešimt penkerių ir laukiu, ko galiu sulaukti“.
„Koks skirtumas yra tarp buvusių žmonių ir esamų? – pati kelia klausimą. – Mano tėvas buvo Steigiamojo Seimo narys. Viename kambaryje keturiese gyveno. Dabar Seimo narys: „davaj padavaj“ (duok paduok – liet.).“
„Šiauliuose gyvenu daug metų, nors Šiauliai gal ir nėra labai tinkami gyventi – miestas ant kelio, griautas ir vėl atstatytas, eina pereina jį kas netingi. Manęs klausia, kodėl Vilniuje negyveni? O ko man ten ieškoti?“
„Norėčiau, kad valdžioje žulikų mažiau būtų. Milijardus Lietuva gavo tos europinės pašalpos, bet iš jos milijonų neranda. Negali rasti, kas paėmė. Jeigu koks žulikas pavogė pinigus, tai jis turi būti rastas. O gal nenori rasti? Bet dabar visas pasaulis yra pasisukęs į kitus dalykus, todėl žulikiškumo daug. Orumo, dorumo mažėja, bet vienas žmogus čia nieko nepadarys, reikia visos bangos.“
Iš interviu „Šiaulių kraštui“ praėjusį rudenį
