Černobylio žaizdos

Čer­no­by­lio žaiz­dos

Maž­daug še­ši tūks­tan­čiai – tiek lie­tu­vių 1986 me­tais bu­vo iš­siųs­ti lik­vi­duo­ti Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės ket­vir­to­jo blo­ko spro­gi­mo pa­da­ri­nių. Iš Šiau­lių ap­skri­ties – ke­li šim­tai. Kiek da­bar li­ku­sių gy­vų, ga­li­ma tik spė­lio­ti.

Kal­bin­ti šiau­lie­čiai ir da­bar, po ava­ri­jos praė­jus 30-iai me­tų, vis­ką at­si­me­na. Sa­ko vis dar sap­nuo­jan­tys koš­ma­rus. Ir jau­čia­si esan­tys „nu­ra­šy­ti“.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ne­ma­to­ma ir neu­žuo­džia­ma

Šiau­lie­čiui Ri­man­tui Gas­čiū­nui 1986-ai­siais bu­vo 30. Dir­bo Te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je. Įsa­ky­mą iš ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to vyk­ti į ap­mo­ky­mus ga­vo va­sa­rop, praė­jus ke­liems mė­ne­siams po ba­lan­džio 26-ąją įvy­ku­sios ka­tast­ro­fos Čer­no­by­lio elekt­ri­nė­je.

Kur siun­čia­mi, nie­kas ne­sa­kė – paaiš­kin­ta, kad tar­ny­bos me­tu ka­dai­se duo­ta ka­rio prie­sai­ka pa­si­rin­ki­mo tei­sės ne­su­tei­kia.

In­for­ma­vo, kad kar­tu į tuos ap­mo­ky­mus bus ga­be­na­ma ir sta­ty­bų tech­ni­ka.

Kau­ne R. Gas­čiū­nas su­pra­to, kad va­žiuos į Čer­no­bylį, kai įsė­do į Čer­no­bylio link nu­kreip­tą trau­ki­nį.

Ap­gy­ven­di­no pa­la­pi­nė­se, 18 ar 20 ki­lo­met­rų nuo ato­mi­nės elekt­ri­nės reak­to­riaus spro­gi­mo vie­tos.

Bū­rio vy­rų, tarp ku­rių ir ne­ma­žai lie­tu­vių, už­duo­tis bu­vo at­si­ga­ben­ta tech­ni­ka per­krau­ti ra­dia­ci­jos pri­si­so­ti­nu­sį grun­tą, iš van­dens tel­ki­nio iš­sem­ti že­mę, kri­tu­sias žu­vis. R. Gas­čiū­nas dir­bo kra­nu.

Pri­si­me­na ga­vęs spec. uni­for­mą. Da­bar ma­no, kad tie „an­ti­ra­dia­ci­niai dra­bu­žiai“ ir bur­nos raiš­tis bu­vo la­biau bu­ta­fo­ri­niai ne­gu sau­gan­tys.

Ra­dia­ci­jos ly­gį kas die­ną ma­tuo­da­vo do­zi­met­ris­tai. Jei­gu pri­seg­ti kau­pik­liai pa­ro­dy­da­vo, kad ap­švi­ta vir­ši­ja nor­mą, šauk­ti­niai, va­din­ti par­ti­za­nais, bū­da­vo iš­ve­ža­mi iš už­terš­tos zo­nos. Net­ru­kus vėl su­grą­ži­na­mi. Dar­bo cik­las truk­da­vo apie ke­tu­rio­li­ka pa­rų.

Šiau­lie­tis abe­jo­ja, ar do­zi­met­rai vi­sa­da ro­dy­da­vo tei­sin­gai.

Mir­tis – pa­gal įsa­ky­mą

„Šiau­lių hid­ro­geo­lo­gi­jos“ grę­žė­jas, ta­da 36-erių Zig­man­tas Kli­mas į Čer­no­by­lį su dar sep­ty­nio­mis de­šim­ti­mis jau­nų vy­rų iš­vež­ti iš Ry­gos trau­ki­nių sto­ties.

Šau­ki­mą at­vyk­ti į ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ga­vo 1986-ųjų va­sa­rą. Me­di­kai paė­mė krau­jo ištirti, lei­do pa­siim­ti bū­ti­niau­sius daik­tus ir tos pa­čios die­nos va­ka­rą iš­ve­žė.

Te­ko van­dens žar­no­mis plau­ti iš „juo­do­jo taš­ko“ – ra­dioak­ty­viau­sios zo­nos – iš­va­žiuo­jan­čius sunk­ve­ži­mius su kro­vi­niais.

„Va­sa­rą bu­vo pil­na dul­kių, jos nu­sės­da­vo ant kū­no ir skver­bė­si pro dra­bu­žius. O žie­mą spau­dė bai­sus šal­tis – plau­na­mos ma­ši­nos aki­mirks­niu pa­si­deng­da­vo le­do sluoks­niu“, – ka­tor­giš­kas dar­bo są­ly­gas pri­si­me­na Z. Kli­mas.

Ra­dia­ci­nis fo­nas, pa­sak šiau­lie­čio, nors ir bū­da­vo ste­bi­mas, ta­čiau ma­ta­vi­mai už­ra­šo­mi ko­ne iš akies – jei vir­šy­da­vo nor­mą, tie­siog bū­da­vo už­ra­šo­ma „nor­ma“.

To­liau nuo ava­ri­jos vie­tos dir­ban­čiam lie­tu­viui te­ko bend­rau­ti su šauk­ti­niais, dir­ban­čiais da­bar mi­ru­siu mies­tu va­di­na­mo­je Pri­pe­tė­je, ke­li ki­lo­met­rai nuo reak­to­riaus spro­gi­mo vie­tos.

Eva­kua­vus vi­sus šio mies­to gy­ven­to­jus, šauk­ti­niai vyk­dė Pri­pe­tės te­ri­to­ri­jos de­zak­ty­va­ci­ją.

„Ka­žin ar yra iš ten dir­bu­sių dar gy­vų...“ – at­si­dūs­ta Zig­man­tas.

Pa­sak jo, tie vy­rai grei­čiau­siai ne­ži­no­jo dir­ban­tys mir­tį sė­jan­čio­je zo­no­je – ofi­cia­lios in­for­ma­ci­jos juk ne­bu­vo, sklan­dė tik gan­dai.

Juo­lab ir ka­ri­nio įsa­ky­mo ne­pai­sy­ti ne­ga­lė­jo – at­si­sa­kiu­siems vyk­dy­ti ka­ro prie­vo­lę grė­sė iki tre­jų me­tų ne­lais­vės.

Gry­bai mil­ži­nai

Sta­ty­bi­nin­ku dir­bęs da­bar 60-ies šiau­lie­tis An­to­nas Vil­čins­kas į Uk­rai­ną iš­vež­tas taip pat 1986-ųjų va­sa­rą.

Pa­vo­jin­ga te­ri­to­ri­ja ap­link spro­gu­sią elekt­ri­nę ir to­lė­liau bu­vo pa­da­ly­ta į tris zo­nas: juo­dą­ją, rau­do­ną­ją ir už 30-ies ki­lo­met­rų nuo spro­gi­mo vie­tos esan­čią mė­ly­ną­ją.

A. Vil­čins­kas dir­bo mė­ly­no­jo­je zo­no­je. Sla­vu­ti­čiaus mies­to prie­plau­ko­je per­krau­da­vo iš juo­do­sios zo­nos grį­žu­sias ma­ši­nas, jas plau­da­vo.

Do­zi­met­rai ap­link ma­ši­nas net čirš­kė­da­vo.

Šiau­lie­tis pri­si­me­na Sla­vu­ti­čiaus apy­lin­kė­se au­gus neįp­ras­tai di­de­lius gry­bus, obuo­lius – it ar­bū­zus. Vi­si svei­kut svei­ku­tė­liai. Lie­tu­viai kar­tą pri­si­rin­ko tų gry­bų, ta­čiau sto­vyk­lo­je ka­ri­nin­kas lie­pė tuč­tuo­jau juos iš­mes­ti.

Da­bar su­pran­ta, kad  mil­ži­niš­kus gry­bus užau­gi­no ra­dia­ci­ja.

A. Vil­čins­kas at­si­me­na, kad bū­ry­je, be jo, bu­vo dar trys lie­tu­viai iš Šiau­lių kraš­to. Grį­žę iš Čer­no­by­lio vy­rai dar bend­ra­vo, bet vė­liau ry­šiai nu­trū­ko.

Ne vi­sų bend­ra­žy­gių li­ki­mai A. Vil­čins­kui ži­no­mi. Tik gir­dė­jo, kad vie­nas iš jų su­si­de­gi­no.

„Suė­dė svei­ka­tą ra­dia­ci­ja. Kir­to per ner­vus, pra­si­dė­jo dep­re­si­ja, li­kom be dan­tų ir be plau­kų“, – sa­ko šiau­lie­tis. Po tos tar­ny­bos jis il­gai krūp­čio­jo nak­ti­mis.

Žmo­na Adol­fi­na pri­vers­ti­nį vy­ro iš­ve­ži­mą va­di­na siau­bo me­tais, o pa­sek­mes dėl smar­kiai šlu­buo­jan­čios jo svei­ka­tos šei­ma jau­čia iki šiol.

„Grį­žo įsi­tem­pęs, ner­vin­gas. Ką iš­gy­ve­no, ne­no­rė­jo pa­sa­ko­ti, už­si­sklen­dė sa­vy­je. Ne kar­tą te­ko gy­dy­tis įvai­rio­se li­go­ni­nė­se“, – pa­sa­ko­jo. Čer­no­by­lis pa­kei­tė šei­mos gy­ve­ni­mą.

Jau­čia­si nu­ra­šy­ti

„Esa­me nu­ra­šy­ti. Kam mo­kė­ti prie­dus ar kom­pen­sa­ci­jas tiems, ku­rie vis tiek mirs?“ – iro­ni­za­vo vy­rai.

Jie jau­čia mū­sų val­džios abe­jin­gu­mą, kai tik kal­ba pa­si­su­ka apie rea­bi­li­ta­ci­jas ar prie­dus. Tuo tar­pu ki­tos ša­lys gel­bė­to­jams už at­lik­tą dar­bą yra dė­kin­gos...

Ju­dė­ji­mo „Čer­no­by­lis“ pir­mi­nin­ko Pra­no Paš­ke­vi­čiaus, ka­tast­ro­fos pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo da­ly­vio, žo­džiais, iš bu­vu­sių ga­ran­ti­jų – sa­na­to­ri­nio gy­dy­mo, čer­no­by­lie­čių ir jų vai­kų svei­ka­tos (dėl ga­li­mų ap­si­gi­mi­mų) pa­tik­ros ir kt. – li­kę tik pa­ža­dai.

Pa­sak P. Paš­ke­vi­čiaus, da­bar šie gel­bė­to­jai „ap­skai­to­mi“ kaip nu­ken­tė­ju­sie­ji nuo so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos.

„Mes, dir­bu­sie­ji Čer­no­by­ly­je, gel­bė­jo­me iš­ti­sas tau­tas, dir­bo­me dėl vi­sų žmo­nių. Rei­kė­jo kaž­kam tai pa­da­ry­ti, kad atei­ties pa­sek­mės bū­tų kuo ma­žes­nės. Tik maž­daug tre­ji me­tai po ava­ri­jos im­ta gar­siau kal­bė­ti, į ko­kį pa­vo­jų bu­vo­me įstum­ti. Nie­ko ne­be­ga­lė­jo­me pa­keis­ti, li­ko tik lauk­ti, kol ma­žiu­kai bran­duo­li­niai reak­to­riai ims ar­dy­ti or­ga­niz­mą. Ir jie tai sėk­min­gai da­rė ir te­be­da­ro. O da­bar išei­na, kad mū­sų svei­ka­ta, ku­rios jau ne­bė­ra, tik mū­sų pa­čių rei­ka­las“, – tei­gė P. Paš­ke­vi­čius.

Čer­no­by­lie­čiams pri­klau­so vien­kar­ti­nė iš­mo­ka, jei spe­cia­li ko­mi­si­ja nu­sta­to, kad žmo­gus – nu­ken­tė­jęs bū­tent dėl da­ly­va­vi­mo tvar­kant ato­mi­nės elektrinės ava­ri­jos pa­da­ri­nius.

Tie­sa, to­kiu at­ve­ju iš­mo­ka­ma tik pu­sė šios iš­mo­kos. Ki­ta pu­sė su­mo­ka­ma naš­lei po čer­no­by­lie­čio mir­ties. Bet kad gau­tų ją, naš­lė pri­va­lo įvyk­dy­ti tam tik­ras są­ly­gas.

Jei da­ly­vio li­ga su dar­bu Čer­no­by­ly­je tie­sio­giai ne­sie­ja­ma, iš­mo­kos ne­lie­ka.

Dar 60 eu­rų vals­ty­bi­nė pen­si­ja.

EPA-EL­TA nuo­tr.

SPRO­GI­MAS: Čer­no­by­lio elekt­ri­nės reak­to­riaus spro­gi­mas 1986 me­tų ba­lan­džio 26-ąją su­kė­lė iki šiol di­džiau­sią bran­duo­li­nę ka­tast­ro­fą bran­duo­li­nės ener­gi­jos nau­do­ji­mo ci­vi­liams tiks­lams is­to­ri­jo­je. Ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, nuo spro­gi­mo nu­ken­tė­jo 2,5 mi­li­jo­no uk­rai­nie­čių, tarp jų – apie 300 tūks­tan­čių ava­ri­jos pa­da­ri­nius lik­vi­da­vu­sių žmo­nių.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

ŠAU­KI­MAS: Pul­kas jau­nų vy­rų, ku­riuos di­džio­ji Tė­vy­nė 1986 me­tais pa­šau­kė į ra­dioak­ty­viau­sią pa­sau­lio taš­ką, Čer­no­by­lį. A. Vil­čins­kas – pir­mo­je ei­lė­je, de­ši­nė­je.

STO­VYK­LA: 30-me­tis An­to­nas Vil­čins­kas Sla­vu­ti­čy­je, ka­ri­nė­je sto­vyk­lo­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GRĮ­ŽI­MAS: Adol­fi­nos Vil­čins­kie­nės žo­džiais, su­tuok­ti­nis An­to­nas iš Čer­no­by­lio grį­žo la­bai pa­si­kei­tęs. Pa­tir­to stre­so pa­sek­mes šei­ma jau­čia iki šiol.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

DĖ­ME­SYS: Vi­suo­me­nei ner­mu, kad re­gio­ne, dar neat­si­ga­vu­sia­me po ka­tast­ro­fos, vos už 20 km nuo Lie­tu­vos sie­nos sta­to­ma Ast­ra­vo ato­mi­nė elekt­ri­nė.

EPA-EL­TA nuo­tr.

PA­SEK­MĖS: Spro­gus reak­to­riui į ap­lin­ką pa­te­ko di­de­lis kie­kis ra­dioak­ty­vių me­džia­gų, bu­vo už­terš­ti di­de­li tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos ir Eu­ro­pos plo­tai. Dar šian­dien reak­to­riu­je yra apie 200 to­nų ura­no, šis ap­gau­btas sto­ru ce­men­ti­niu sar­ko­fa­gu. Sar­ko­fa­gas ga­li pra­dė­ti ei­žė­ti.