Naujausios
Paskutinė kelionė namo
Gruodžio 22 dieną bus dveji metai, kai 43-ejų D. Ivanovas apsisprendė palikti Baltarusiją ir atvyko į Lietuvą, apsistojo Šiauliuose. Minsko valstybiniame kameriniame chore dainavęs vyras įsidarbino „Polifonijoje“, jis – baritonas.
Daug kartų svarstė, ar teisingai pasielgė, palikdamas Baltarusiją, mylimą žmogų, draugus, vietas, kuriose užaugo, subrendo, kur mamos kapas, kur širdžiai miela konditerio veikla. Tačiau kito atsakymo nesuranda: privalėjo išvykti, ir kuo greičiau – KGB jau alsavo į nugarą, neabejotinai laukdama bent menkiausios priežasties suimti, nubausti, pasodinti – tai tik laiko klausimas.
Kai 2021 metų liepą, po trečio kalėjimo, atėjo į Minsko filharmoniją, buvo informuotas, kad Kultūros ministerija yra pateikusi sąrašą žmonių, kuriuos reikia nedelsiant atleisti. Įstaigos vadovai D. Ivanovą „atleido žmoniškai“ – pasibaigus kontraktui.
Netrukus gavo signalų, kad jis yra A. Lukašenkos sąraše kaip valstybės sistemos laužytojas, nepaklusnus viešosios tvarkos pažeidėjas, nesankcionuotų akcijų dalyvis ir organizatorius, žodžiu, režimui nepalankus žmogus. Buvo, kas patarė skubiai trauktis, perspėjo, kad jis daugiau niekada negaus oficialaus darbo, o bet koks tautos sujudimas jam gali tapti paskutinis laisvėje, nes „būsi panaudotas kaip įrankis nepaklusniesiems bauginti“.
2022 metų gruodį į Lietuvą atvykęs Denisas po to kelis kartus dar lankėsi Baltarusijoje. O 2023 metų balandį, pakeliui, išgirdo, kad prie sienos bus Baltarusijos teisėsaugos organai.
„Jie paėmė mano pasą, liepė laukti, paskui nuvedė į kažkokią salę, atėmė telefoną. Supratau, kad tai KGB. Tada pradėjo kvosti, ką aš veikiu Lietuvoje ir ar dalyvavau 2020 metų nesankcionuotoje akcijoje. Klausinėjo, ką tikrai ir patys žinojo. Vis tiek pasakiau, kad nieko apie tai nežinau. Nesulaikė. Supratau, kad daugiau rizikuoti nebegaliu. Tai buvo paskutinė kelionė namo.“
Į Baltarusiją
Denisas gimė Rusijos Šiaurėje, Tiumenėje, Surguto mieste, šalia poliarinio rato. Jo mama buvo iš Baku (Azerbaidžanas). Ji vaikus – sūnų ir dukrą – užaugino viena.
Kai Denisui buvo treji ar ketveri metai, šeima atvyko į Vakarų Ukrainą, į Ternopilį.
„Mano tokia istorija, kad kartais ir pats pagalvoju, ar tai yra tiesa. Pas mane Baltarusijoje anksčiau nieko nebuvo. Bet. Gomelyje mirė mano močiutė. Ji turėjo kepenų ligą, kuri pažeidė širdį. Reikėjo skubios operacijos. Dirbtinio vožtuvo operacijai 1982 metais ji skrido su persėdimu Gomelyje. Iš oro uosto nuvažiavo pas labai tolimus gimines pernakvoti. O jie paprasti žmonės, kaimiečiai, padengė stalą, įpylė samagono, prikalbino išgerti bent taurelę. Močiutei tas stikliukas buvo mirtinas. Telefono nebuvo – taip praėjo savaitė, mama net nespėjo atvykti, močiutę taip ir palaidojo Gomelyje.“
Po minėtos mirties Deniso mama Ternopilyje turėtą butą išmainė į butą Gomelyje, norėjo su vaikais gyventi ten, kur palaidota jos mama. Prieš dešimtmetį nuo kepenų vėžio mirė ir mama. Palaidota tame pačiame kape, kur močiutė. D. Ivanovas galvoja, kad mamos ligą išprovokavo gyvenimas Gomelyje, kuris yra Černobylio zonoje.
Mirus mamai, Denisas jau gyveno ir studijavo konservatorijoje Minske, o jo sesuo – Vokietijoje.
Protestas – su daina
„Gyvendamas Baltarusijoje aš niekada nedalyvavau politikoje iki pat 2020-ųjų prezidento A. Lukašenkos išsirinkimo. Kita vertus, Baltarusijoje nejausti politikos tiesiog neįmanoma niekada. Ji yra visur: įstaigose, mokyklose, biuruose, visur kabo A. Lukašenkos nuotraukos, egzistuoja griežta cenzūra, niekada negali žinoti, kas sėdi šalia ir kieno ausys pastatytos.“
D. Ivanovas sako ne kartą bandęs analizuoti įvykių chronologiją nuo to laiko, kai A. Lukašenka tapo Baltarusijoje prezidentu 1994 metais.
„Iš pradžių, 1993 metais, jis buvo laikinas Vyriausybės vadovas. Baltarusijoje įsteigus Prezidento instituciją, 1994-aisiais vykusius rinkimus vadinčiau vieninteliais sąžiningais A. Lukašenkos rinkimais. Tikrai jis tada buvo populiarus. Prisimenu, kaip mano mama jį aptarinėdavo su kaimynais, kaip agituodavo vieni kitus balsuoti už jį – tikėjosi, kad A. Lukašenka garantuos Baltarusijai šviesią ateitį. Jis ir neatrodė kažkoks nusileidęs iš aukštybių: buvo žemiškas, kaip koks kolūkio pirmininkas, turintis autoritetą ir tvirtą stuburą. Todėl tada ir surinko daugiau nei 80 procentų rinkėjų balsų. Ir tikrai Baltarusijoje tvirta jo ranka pasijuto – šalis tais metais pastebimai ėmė keistis į gerąją pusę.“
Pradedant 2001 metų rinkimais, sako Denisas, visi kiti rinkimai jau buvo kitokie. Nors 2001-aisiais buvo garsiai šaukiama, kad Lukašenka ir vėl išrinktas triuškinančiu procentu, žmonėms ėmė kilti abejonių dėl rinkimų objektyvumo.
„2006-aisiais tūkstančiai žmonių, reikalaujančių sąžiningų rinkimų, išėjo į Minsko gatves. Lukašenkai tautos nepasitenkinimo nereikėjo – opozicionieriai ir eiliniai žmonės buvo sulaikyti, kai kurie nuteisti. Tiek tais metais, tiek paskui ir visais kitais beveik nebekilo abejonių, kad rezultatai yra klastojami. Natūralu, kad žmonėms nepraslydo pro akis tendencingai per kiekvienus rinkimus kažkur pradingstantys kiti kandidatai: buvo ir staiga nebėra. Atsirado nuojauta, kad Lukašenka, patraukiantis iš savo rinkimų kelio visus kandidatus, atėjo amžiams. Šalyje prasidėjo neramumai, žmonės kėlė galvas, bandydami pasipriešinti diktatoriaus vienvaldystei. Su protestuojančiais buvo susidorojama: teisiami, izoliuojami, persekiojami.“
2020-ųjų rugpjūtį vykusius rinkimus D. Ivanovas vadina ryškiausiais. Rinkimų, kuriuose oponentę Svetlaną Cichanovskają ir vėl triuškinančiu rezultatu „nugalėjo“ A. Lukašenka, apgaulė buvo pernelyg akivaizdi, visoje šalyje dėl to kilo protesto akcijos, o jų dalyviai Baltarusijos struktūrų buvo „auklėjami“ smurtu, šaudymais, suėmimais, kalėjimais.
Minsko filharmonija, kurioje dirbo D. Ivanovas, prie tautos prisidėjo daina. Įstaigos vadovas, sužinojęs apie atlikėjų planus tokia forma palaikyti piketuojančią liaudį, neprieštaravo, kad kolektyvas išeis į įstaigos prieigas ir atliks vieną kitą kūrinį. Tik liepė tai daryti nepažeidžiant darbo tvarkos, visuomet per pietų pertrauką.
Tokia protesto išraiška turėjo galią – šimtai žmonių 12 valandą dienos rinkdavosi prie Filharmonijos ir atlikimą palydėdavo plojimais. Žinoma, kad specialiosioms struktūroms tai nepatiko. Keli dainininkai, tarp jų ir Denisas, netrukus buvo iškviesti ir įspėti apie galimas pasekmes.
Sugalvojo protestuoti dainuodami skirtingose Minsko viešosiose vietose. Eiti ir dainuoti visiems krūvoje buvo pernelyg pavojinga, todėl įsimaišydavo tarp žmonių.
„Reikėjo, kas duotų ženklą dainai pradėti. Pasakiau, kad aš galiu tai daryti“, – pasakoja 43 metų vyras.
Sutartu laiku ir į sutartą vietą Denisas ateidavo dažniausiai juodu kostiumu ir užsimaskavęs veidą kauke bei akiniais. Rankos pakėlimu duodavo ženklą tarp miestiečių išsibarsčiusiems choristams. Nuskambėjus kūriniui ir jį lydintiems griausmingiems plojimams, dainininkai kaip įmanoma greičiau išsisklaidydavo, nelaukdami, kol prisistatys milicijos ar omono pajėgos.
„Tokias akcijas rengėme visur: prekybos centruose, Nacionalinėje bibliotekoje, turgaus aikštėje ir kitose viešose vietose. Akcijų buvo labai daug. Aš dirigavau“, – pasakojo.
„Vieną dieną į Filharmoniją pasiimti keletos mūsų atvažiavo milicininkai. Paskui teisme jie prisistatė liudytojais, teigiančiais, kad matė, kaip mes surengėme ir dalyvavome protesto akcijoje. Atseit prekybos centre mes pažeidėme įstatymą, nes žmonės ten dainavo, o mes buvome tarp jų. Atseit mes pažeidėme įstatymą: garsiai dainavome. Jie net perfilmavo prekybos centro kamerų įrašą, kuriame matyti, kad kažkas vyksta, bet kas – neaišku. Ir buvo toks momentas, kaip aš diriguoju ir, pakėlęs ranką, kviečiu žmones iš balkonų nulipti žemyn. Jie padarė tokią nuotrauką ir traktavo, kad prekybos centre aš rodau nacistinį ženklą. Už tai gavau 15 parų. Tada atsėdėjau pirmą kartą.“
Piketai šalyje tęsėsi. Anot Deniso, Baltarusijos žmonės vakarais masiškai išeidavo į gatves, aptarinėdavo įvykius, dalijosi savo patirtimis ir žiniomis – kas iš gatvės nuvilktas, kas sumuštas, sulaikytas, kas sėdi laikino sulaikymo izoliatoriuje, kaip iš jų tyčiojamasi. Po tokių vakarinių pabendravimų ne visi namo sugrįždavo – staiga privažiavę mėlyni autobusiukai be numerių čiupdavo „nepaklusniuosius“ nuo gatvių, nuo šaligatvių, nuo visur.
„Taip mes vieni per kitus sužinojome, kad iš „politinių kalinių“ kamerų išnešami čiužiniai, patalynė, paliekamos tik metalinės lovos. Kad jų neveda į lauką, nepriima siuntinių. Paskui prasidėjo dar ir tai, kad kamerose, kuriose dvi dviaukštės lovos, buvo sodinama po 10–15 žmonių. Sėdi, guli tiesiog ant betono. Ir su teismais prasidėjo absurdiški dalykai: kažkokie neaiškūs liudytojai iš skaipo, uždengtais veidais pradėjo atsirasti, pripaišyti faktai, išgalvotos sulaikymo priežastys. Nepaisant to, mūsų protesto akcijos tęsėsi – aš išeinu su kostiumu, kauke, akiniais, kad manęs neatpažintų, ir žmonės dainuoja.“
Kai D. Ivanovą 2021 metų sausio mėnesį sulaikė antrąkart, buvo pasiuvęs 12 metrų ilgio vėliavą, kurią nuleido iš prekybos centro balkono. Choristai tada atliko dainą, kuri Lietuvoje kažkas panašaus į „Lietuva brangi“.
„Tardymo izoliatoriuje mane išlaikė savaitę. Šitoje akcijoje tiesiog buvau, nedainavau, nedirigavau – tiesiog stovėjau su kava. Konstatuota, kad vis tiek pažeidžiau viešąją tvarką. Jau tada Lukašenka buvo nusprendęs, kad vėliava balta-raudona – ekstremistinės Baltarusijos.“
D. Ivanovo advokatei pavyko gauti prekybos centro kamerų įrašą, kuriame Denisas tiesiog stovėjo. Nors suėmime ir praleidęs ne vieną dieną, 2021 metų sausio 31 dieną D. Ivanovas buvo paleistas – teismas taip ir neįvyko.
Keturvietėje kameroje – 23
„2021-ųjų žiemą daug žmonių jau ėmė bijoti eiti į gatves. Po prezidento rinkimų, 2020 metų rugpjūtį, žmonės buvo drąsūs, net kaukėmis nesimaskuodavo filmuojami dronais, o ir patys dėjo į internetą nuotraukas, vaizdo medžiagą iš piketų, iš pagrindinio maršo prieš sistemą. Ir štai praėjo pusmetis, žmonės ėmė bijoti, trinti įrašus, nes į namus pradėjo veržtis omonas. Ateidavo naktį arba 6 valandą rytą, išlauždavo duris, sulaikydavo žmones. Mūsų aktyvios akcijos prislopo, kažkas, žinoma, vyko, bet ne taip aktyviai. Tada atsirado Laisvasis choras, kuris ir šiuo metu egzistuoja bei veikia iš Varšuvos.“
2021 metų gegužę D. Ivanovo dar kartą atėjo.
Tuo laiku, Deniso žodžiais, omonas buvo uždaręs, išardęs portalo Tut.by redakciją, suėmęs žurnalistus, kurie atvirai platino politines naujienas, nepalankias A. Lukašenkai. Redakcija buvo uždaryta, nes pas vyriausiąjį redaktorių namuose, po lova, neva rasta 20 000 dolerių. Portalo žurnalistai nuteisti 6–7 metams kolonijos.
„Ir tada TUT portalo žmonėms palaikyti mes surengėme akciją, pašiepdami A. Lukašenką, kai jis, paklaustas apie virusą ir vakciną, atsakė: kokia vakcina, reikia gerti „čai s malinovim varenijem“ („arbata su aviečių uogiene“). Taigi nupiešiau transparantą: „TUT. Čai s malinovim varenijem“. Turgaus aikštėje tas transparantas buvo iškeltas, žmonės ėmė filmuoti, ploti. Akivaizdu, kad Lukašenkos pakalikams tai labai nepatiko. Ir tada manęs į Filharmoniją atėjo trečiąsyk.“
Kitą dieną įvyko teismas. D. Ivanovui mesti kaltinimai ne dėl dalyvavimo akcijoje Turgaus aikštėje, o dėl to, kad neva pasipriešino vežamas į milicijos skyrių, kai pareigūnai norėjo atlikti asmens atpažinimo procedūrą.
Nuteistas kalėti 15-a parų.
Kalėjimo kameroje, skirtoje keturiems žmonėms, gyveno 23.
„Tik dvi dviaukštės lovos ir siauras praėjimas tarp jų. Didelė ryškiai baltai kiaurą parą šviečianti lempa. Kalėjimo pareigūnai ateidavo kelis kartus per naktį – 2 ir 4 valandą, daužydavo metalines kameros duris, atidarę langelį rėkdavo, kad vyksta patikrinimas, imdavo šaukti pavardėmis ir liepdavo atsišaukti vardu ir tėvavardžiu. Lyg mes būtume galėję pabėgti! Esmė – psichologinis susidorojimas. Apie pirmą nakties visu garsu paleisdavo radiją, kuris grodavo iki pat ryto. Rytą visus išvesdavo į koridorių apieškoti, o tada į kamerą išliedavo kibirą vandens su chlorkalke – kad išsivalytume, valydavom savo drabužiais. Jokio pasivaikščiojimų, jokios patalynės.“
Tokiomis kalėjimo sąlygomis Denisas išbuvo devynias paras. Dar šešioms su kitais devyniais kaliniais išgabentas į Baranovičių kalėjimą, kurio korpusas, 2020 žiemą atidarytas specialiai politiniams kaliniams, buvo įkurtas caro laikų avarinės būklės arklidėse. Akmeninės grindys ir sienos iki dviejų metrų po žeme – kamerose birželio mėnesio naktimis buvo tik trys laipsniai šilumos.
„Ten išbuvau 6 paras, ir šešias paras nemiegojau. Man pasisekė – manęs nemušė, nekankino. Bet kaskart girdėjau istorijų, kad kai kurie kalintieji buvo mušami iki sąmonės praradimo, prievartaujami.“
Žmoniškumo paieškos
„Kai antrąsyk sėdėjau kalėjime, kameroje sėdėjo Ivanas – operos teatro koncertmeisteris, sėdėjo du fizikai iš Mokslų akademijos, vienas sukūręs palydovą. Kalėjo Mokslų akademijos vertėjas. Sėdėjo architektas Andrej Žilinskij, sukūręs daug pastatų Minske. Žmogus tiesiog ėjo gatve ir, važiuojant omono mašinų kolonai, parodė nepadorų gestą, dėl to buvo sulaikytas 20 parų.
Kameroje sėdėjo du neurochirurgai Sergejus ir Paša – širdies ir akių. Vienas pasakojo, kad, nepaisant A. Lukašenkos viešų tikinimų, kad kovido Baltarusijoje nėra, vien Minsko antrojoje centrinėje ligoninėje, kurioje jis dirbo, per parą mirdavo po dešimt ir daugiau žmonių. Kūnus tyliai išveždavo mikroautobusu.“
Sergejus, pasakoja Denisas, buvo aktyvistas 2020 metų rugpjūčio mėnesį, o suimtas tik po metų. Jis buvo Minsko aikštėje, kai omono, milicijos, kariškių pajėgos daužė, šaudė, niekino akcijų dalyvius – Sergejus gelbėjo rankų, kojų, pirštų netekusius žmones.
Gydytoją milicininkai sulaikė išėjusį iš ligoninės po eilinės operacijos. Įsodino į omono mikroautobusą, sumušė, padarė kratą namuose, dar kartą pridaužė. Tada pastatė ir liepė skaityti prisipažinimo tekstą, o jie filmavo. Įrašas buvo parodytas per televiziją.
„Sergejus papasakojo, kad teisme milicininkai sakė jį sulaikę dėl to, kad, patruliuodami mieste, chirurgo balkone pamatė ekstremistinę simboliką – baltą-raudoną vėliavą. O tą vėliavą jie patys pakabino, kai atliko kratą jo namuose. Pakabino ir nufotografavo. Tokių pavyzdžių dešimtys.“
Kitais metais Baltarusijoje vėl vyks rinkimai.
„Lukašenka surengs naujus savo rinkimus. Ir vėl laimės. A. Lukašenka yra marionetė, ir tikrai ne Putino, kuris taip pat yra marionetė. Jis milžiniškos KGB sistemos marionetė. Net jeigu jo ir neliktų, vargu ar kažkas Baltarusijoje pasikeistų. Nes KGB sistema – tai daugybė žmonių omone, milicijoje, kažkokiose neaiškiose struktūrose. Jų yra kiekvienoje šeimoje. Lukašenka yra sistemos statytinis, ne diktatorius, jis tik tos sistemos personažas.“
