Danų ir šiauliečių draugystė pakeitė mąstymą

Danų ir šiauliečių draugystė pakeitė mąstymą

Da­nų ir šiau­lie­čių drau­gys­tė pa­kei­tė mąs­ty­mą

Prieš 23 me­tus da­nų žur­na­lis­tas, pe­da­go­gas Mads Thy­bo Han­sen bu­vo vie­nas Šiau­lių ir  Fre­de­ri­ci­jos drau­gys­tės klu­bo stei­gė­jų. Už­si­mez­gu­si drau­gys­tė su šiuo Da­ni­jos mies­tu šiau­lie­čiams da­vė vai­sių. Ne tik pra­plė­tė aki­ra­tį, bet už­mez­gė vers­lo, mei­lės ry­šius. Be­sis­ve­čiuo­jan­tį Šiau­liuo­se sve­čią pa­kal­bi­no „Šiau­lių kraš­tas“.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Kar­vės prie Tal­kšos eže­ro

– Ką šiuo me­tu vei­kia­te Šiau­liuo­se?

– Aš dau­giau nei 20 me­tų dir­bau žur­na­lis­tu vie­ti­nia­me gim­to­sios Fre­de­ri­ci­jos laik­raš­ty­je, da­bar esu lais­vai sam­do­mas. Fre­de­ri­ci­ja – mies­tas, su ku­riuo ofi­cia­liai drau­gau­ja Šiau­liai. Šie du mies­tai tu­rė­jo la­bai daug įvai­rių mai­nų, ku­riuo­se da­ly­va­vau dau­ge­lį me­tų.

Šiuo me­tu no­riu su­ras­ti ko­kių nors Fre­de­ri­ci­jos ženk­lų, pėd­sa­kų Šiau­liuo­se. Man pa­vy­ko! Žai­di­mų aikš­te­lė­je, par­ke­ly­je ("Ber­žy­nė­lis“ – red.pa­st.), pa­ka­bin­ta len­te­lė su už­ra­šu „Fre­de­ri­ci­ja“. Po­li­ti­kai, ku­rie kaž­ka­da lan­kė­si pas mus, pa­ma­tė gra­žų par­ką ir nu­ta­rė pa­na­šų įreng­ti čia.

Sun­ku pa­ma­ty­ti, ar mies­tų bend­ra­dar­bia­vi­mas yra pa­li­kęs ko­kių nors vi­zua­lių žy­mių. Ma­nau, vi­si, ku­rie lan­kė­si Fre­de­ri­ci­jo­je, kaž­ko iš­mo­ko, par­si­ve­žė nau­jų min­čių. Su­pa­ži­nęs su už­sie­nie­čiais ar ne­pa­žįs­ta­mai­siais pa­kei­ti sa­vo mąs­ty­mą, o tai yra svar­biau už ma­to­mus ženk­lus.

– Ko­kie bu­vo įspū­džiai apie Šiau­lius ir jo žmo­nes, ap­si­lan­kius pir­mą kar­tą?

– Pir­mą kar­tą Šiau­liuo­se ap­si­lan­kiau 1993 me­tais. Mū­sų 45 žmo­nių de­le­ga­ci­ja bu­vo ap­si­sto­ju­si „Šiau­lių“ vieš­bu­ty­je. Vi­zi­tas bu­vo ne­pap­ras­tas!

Šiau­liai ne­bu­vo pri­pra­tę prie at­vyks­tan­čių už­sie­nie­čių. Tik­riau­siai bu­vo­me vie­ni pir­mų­jų tu­ris­tų. Pra­lei­do­me čia sa­vai­tę. Prieš at­vyk­da­mi no­rė­jo­me su­si­tik­ti, pa­bend­rau­ti su ei­li­niais šiau­lie­čiais, to­dėl už mū­sų vi­zi­tą at­sa­kin­ga Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ja or­ga­ni­za­vo mums to­kių su­si­ti­ki­mų. To­kia bu­vo pra­džia.

Tu­rė­jo­me kal­bos bar­je­rų, ka­dan­gi tuo me­tu jau­ni­mas ne­kal­bė­jo ang­liš­kai, te­ko ban­dy­ti kal­bė­tis vo­kiš­kai. Su mu­mis bu­vo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų, ku­rios pa­dė­jo ver­tė­jau­da­mos.

Man sa­kė, kad lie­tu­viš­kai kal­bė­ti la­bai pa­pras­ta – te­rei­kia prie tarp­tau­ti­nių žo­džių pri­dė­ti ga­lū­nę „-as“. Taip ir da­ry­da­vom: tua­let – tua­le­tas, te­lep­ho­ne – te­le­fo­nas, res­tau­rant – res­to­ra­nas, bus – bu­sas, par­k – par­kas. Leng­va!

Už­megz­tus kon­tak­tus sten­gė­mės iš­sau­go­ti gy­vy­bin­gus vi­sus tuos me­tus nuo1993-ių­jų. Iki šiol bend­rau­ju su žmo­nė­mis, ku­riuos su­ti­ko­me, užau­go vai­kai.

Ruoš­da­mie­si ant­rai ke­lio­nei į Šiau­lius pa­pra­šė­me su­ras­ti mums 20 šei­mų, ku­rios no­rė­tų su­si­tik­ti su da­nais, priim­ti juos ap­si­gy­ven­ti. Taip su­kū­rė­me ne­di­de­lį drau­gys­tės klu­bą.

Vė­liau jie lan­kė­si pas mus Fre­de­ri­ci­jo­je. Pen­ki moks­lei­viai pus­me­tį da­ly­va­vo mai­nų pro­gra­mo­je su vie­ti­ne mo­kyk­la, bu­vo at­vež­ta dai­li­nin­kės Vi­tos Ža­ba­raus­kai­tės pa­ro­da, kon­cer­ta­vo lie­tu­vių folk­lo­ro an­samb­lis „Sal­du­vė“. Kai ku­rie Fre­de­ri­ci­jo­je su­si­pa­ži­no, įsi­my­lė­jo ir su­si­tuo­kė, už­megz­ti vers­lo ry­šiai. Da­nų ir lie­tu­vių drau­gys­tė, kul­tū­ri­niai mai­nai da­vė la­bai daug vai­sių!

– Ar da­bar Šiau­liai ir Lie­tu­va la­bai pa­si­kei­tė?

– Anuo­met, paly­ginti su Da­ni­ja, skir­tu­mas bu­vo di­džiu­lis. Da­bar Šiau­liai at­ro­do kaip bet ku­ris Eu­ro­pos mies­tas. Pės­čių­jų bul­va­ras su ne­di­de­lė­mis ka­vi­nai­tė­mis kaip Ko­pen­ha­go­je, o tuo me­tu gat­vė­je ne­bu­vo nė vie­nos ka­vi­nės, par­da­vi­nė­jo vai­sius ir dar­žo­ves. Kai at­vy­ko­me, prie Talk­šos eže­ro ga­nė­si trys kar­vės ir ark­lys, o da­bar čia – van­dens sli­dės ir lau­ko tre­ni­ruok­liai.

Va­žiuo­jant au­to­bu­su už Šiau­lių, į kai­miš­ką vie­to­vę, ma­ne glu­mi­no ūki­nin­kai, ku­rie dir­bo kaip ma­no se­ne­lis – arė ark­liais. Jau­čiau­si, lyg lai­ko ma­ši­na grį­žęs į praei­tį.

Šiau­liuo­se lan­kiau­si apie de­šimt kar­tų, dve­jų tre­jų me­tų in­ter­va­lu. Kiek­vie­ną kar­tą vis­kas la­bai kei­čia­si. Pa­vyz­džiui, da­bar įsi­­ve­dė­te eu­rą. Ma­ne nu­ste­bi­no la­bai pa­ki­lu­sios kai­nos. Oho! Da­bar ka­va kai­nuo­ja vie­ną eu­rą! Tai be­veik dvi­gu­bai tiek, nei kuo­met lan­kiau­si pa­sku­ti­nį kar­tą. La­bai bran­gu gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, paly­gi­nti su jū­sų al­ga.

Pas­te­bė­jau mies­te gau­sė­jant dvi­ra­čių ir įvai­raus am­žiaus dvi­ra­ti­nin­kų. Tai la­bai šau­nu, svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das. Šiau­lių val­džia ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti iš da­nų, kaip su­pla­nuo­ti pa­to­gią dvi­ra­čiams inf­rast­ruk­tū­rą.

Pla­nuo­ju ra­šy­ti straips­nį apie po­rą, ku­ri gy­ve­na ne­to­li Šiau­lių ir tu­ri so­dą, ku­ris ski­ria­si nuo įpras­tų pas mus: jie au­gi­na bul­ves, po­mi­do­rus, įvai­rias dar­žo­ves, o Da­ni­jo­je so­de daž­niau­siai au­ga pie­ve­lė. Ma­nau, tai bū­tų ge­ras so­di­nin­kys­tės pa­vyz­dys, iš ku­rio da­nai ga­li pa­si­mo­ky­ti.

Drau­gys­tė tin­ka­mu lai­ku

– Ar Šiau­lių ir Fre­de­ri­ci­jos drau­gys­tės klu­bas gy­vuo­ja? Ko­kia jo veik­la?

– Da­bar šis klu­bas mirš­ta, įjung­ta že­miau­sia pa­va­ra. Gal­būt bu­vo­me per daug tin­gūs, įsi­su­ko­me į ru­ti­ną. Kar­tais in­te­re­sas iš abie­jų pu­sių stai­ga at­si­ran­da, bet tai ne­bė­ra kaž­koks ofi­cia­lus jun­gi­nys – tie­siog gru­pė bend­ra­min­čių, drau­gų.

Fre­de­ri­ci­jos mies­to sa­vi­val­dy­bė taip pat ne­beak­ty­viai pa­lai­ko ry­šius su Šiau­liais. Apie bend­ra­dar­bia­vi­mą pla­nuo­ju pa­si­šne­kė­ti su jū­sų Sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­ru, ar ta pa­ti si­tua­ci­ja yra Šiau­liuo­se.

Gal­būt ši drau­gys­tė bu­vo tin­ka­mu lai­ku, tin­ka­mo­je vie­to­je, o da­bar ne­bė­ra to­kia ak­tua­li ir svar­bi. Vis dar ga­li­ma kul­tū­ri­nė drau­gys­tė, kul­tū­ri­niai mai­nai – iš to ga­li pra­tur­tė­ti abi pu­sės. Mu­zi­ka, bet ko­kios rū­šies me­nai ga­li su­vie­ny­ti žmo­nes.

– Kuo jums taip pa­tin­ka Šiau­liai, kad nuo­lat čia su­grįž­ta­te?

– Da­bar čia tu­riu drau­gų, ku­riuos mie­la ap­lan­ky­ti. Kas­kart at­vy­kęs ma­tau ša­lies pa­žan­gą, bran­dą. Grį­žęs į Fre­de­ri­ci­ją vis svars­tau, iš kur gau­ti pi­ni­gų, suor­ga­ni­zuo­ti nau­jus mai­nus ar tie­siog ato­sto­gas čia. Man, kaip žur­na­lis­tui, įdo­mu pa­ly­gin­ti su sa­vo ša­li­mi, gy­ve­na­ma vie­ta. Nea­be­jo­ju, kad ga­li­my­bė pa­žin­ti Šiau­lius pa­da­rė įta­ką ma­no gy­ve­ni­me.

Pir­mas da­ly­kas, kurį pa­da­rau at­vy­kęs į Šiau­lius, – ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti bul­va­ru. Tai – mies­to šir­dis. Vie­no­je pu­sė­je sto­vi vieš­bu­tis, nuo ku­rio pra­dė­jau pa­žin­tį su Šiau­liais.

Man la­bai pa­tin­ka Šiau­lių are­na – sva­jo­ju jo­je pa­ma­ty­ti krep­ši­nio rung­ty­nes su dau­gy­be šau­kian­čių sir­ga­lių ar­ba kon­cer­tą.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Šiau­liai ir Lie­tu­va ga­li tap­ti la­bai įdo­mia ato­sto­gų vie­ta nuo įspū­džių iš­le­pu­siems eu­ro­pie­čiams, nes ji ki­to­kia su be ga­lo įdo­mia is­to­ri­ja.

Ged­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

POIL­SIS: Vie­no­je mė­gsta­miau­sių vie­tų – pės­čių­jų bul­va­re – pri­sė­dęs da­nas Mads Thy­bo Han­sen sa­ko, jog Šiau­liai jam itin bran­gūs, su­si­ję su mie­lais pri­si­mi­ni­mais, čia gy­ve­na drau­gai, į mies­tą ge­ra su­grįž­ti.

DRAU­GYS­TĖ: Vie­nas Šiau­lių – Fre­de­ri­ci­jos drau­gys­tės klu­bo stei­gė­jų Mads Thy­bo Han­sen svars­to, jog mies­tų ir jų žmo­nių bi­čiu­lys­tė bu­vo pa­čiu lai­ku.

Mads Thy­bo Han­sen ar­chy­vo nuo­tr.

PRAEI­TIS: Pir­mą kar­tą 1993 me­tais ap­si­lan­kius Šiau­liuo­se da­ną ste­bi­no pės­čių­jų bul­va­re vyks­tan­ti pre­ky­ba, so­viet­me­tį me­nan­čios par­duo­tu­vės, gat­vė­je ne­bu­vo nė vie­nos ka­vi­nės.