Dėkui, gyvenime, už patirtį

Dėkui, gyvenime, už patirtį

Dė­kui, gy­ve­ni­me, už pa­tir­tį

Mū­sų švie­su­lys – taip apie Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, Kal­ne­lio Gra­žio­nių kai­mo gy­ven­to­ją Ge­no­vai­tę Ba­liu­tie­nę sa­ko ją pa­žįs­tan­tys. Ir iš­ties. Nors li­ki­mas ne­pa­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų, ne tik su­žlug­dy­da­mas ko­ne di­džiau­sią gy­ve­ni­mo sva­jo­nę – mo­ky­tis, bet ir pa­siųs­da­mas pa­ma­ty­ti Šiau­rės pa­švais­tę, šią ki­tais me­tais 90-me­tį švę­sian­čią mo­te­rį ap­do­va­no­jo ener­gi­ja ir ši­lu­ma, ko­kios ga­li­ma pa­vy­dė­ti.

„Ir di­džiau­sia­me blo­gy­je ga­li­ma ras­ti bent kruo­pe­lę gė­rio“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Ir nu­si­šyp­so esan­ti dė­kin­ga gy­ve­ni­mui už pa­tir­tį.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Svar­biau­sia – mei­lė žmo­nėms

Kal­ne­lio gra­žio­niš­kiai iš­ties ga­lė­tų daug pa­sa­ky­ti apie šią gar­baus am­žiaus mo­te­rį, kai­mo suei­gų, su­si­rin­ki­mų ir va­ka­ro­nių sie­lą, bend­ruo­me­nės veik­los ini­cia­to­rę.

Šie­met spa­lį Kal­ne­lio Gra­žio­nių bend­ruo­me­nė mi­nės įsi­kū­ri­mo de­šimt­me­tį. G. Ba­liu­tie­nė, bend­ruo­me­nės gar­bės na­rė, grei­čiau­siai sė­dės tarp gar­bin­giau­sių žmo­nių, grei­čiau­siai jaut­riai pa­svei­kins kraš­tie­čius šven­tės pro­ga.

Anks­čiau it bi­te­lė be­si­suk­da­vu­si vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, šian­dien po­nia Ge­no­vai­tė dau­giau il­si­si. Vis dėlto pa­si­kal­bė­ti su kai­my­nu, pa­žįs­ta­mu ar su ki­tu kai­mo žmo­gu­mi nie­ka­da neat­si­sa­ko – jo na­mų du­rys at­vi­ros kiek­vie­nam.

Ir ne­vel­tui. Veik­li mo­te­ris į są­siu­vi­nių pus­la­pius dai­ly­raš­čiu yra iš­dės­čiu­si Kal­ne­lio Gra­žio­nių bend­ruo­me­nės is­to­ri­ją, įvy­kius, nu­ti­ki­mus: kas, ka­da ve­dė, kas kur nu­vy­ko, kas kai­me kon­cer­ta­vo, ką sta­tė, kur nu­grio­vė. Šį met­raš­tį įtei­kė Kal­ne­lio Gra­žio­nių bend­ruo­me­nei.

Jau be­veik su­ra­šy­ta, bet vis dar pa­pil­do­ma ir il­ga­me­tės gim­to­jo Ver­du­lių kai­mo is­to­ri­ja, žmo­nių li­ki­mai, at­si­mi­ni­mai.

G. Ba­liu­tie­nės ran­ko­se – ir dar vie­nas są­siu­vi­nis. Šis – jos Kal­ne­lio Gra­žio­nių kai­mo, Lie­pų gat­vės 15-ojo na­mo is­to­ri­ja. Ge­no­vai­tė su dar vie­na kai­my­ne – pir­mo­sios ir am­žiu­mi vy­riau­sios šio na­mo gy­ven­to­jos. Il­ga­me­tė juo­kau­ja, gal ka­da nors kam nors bus įdo­mu su­ži­no­ti, kaip gy­ven­ta.

Daug kas nu­gu­lę ir jos iki šiol ra­šo­ma­me die­no­raš­ty­je.

„My­liu žmo­nes, ver­ti­nu bu­vi­mą su jais“, – pa­pra­šy­ta at­skleis­ti il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tį sa­ko G. Ba­liu­tie­nė.

Pa­ma­nyk, duo­bu­tė as­fal­te...

Kuk­lus, la­bai tvar­kin­gas Ge­no­vai­tės bu­tas vie­na­me Kal­ne­lio Gra­žio­nių dvy­li­ka­bu­ty­je. Ža­vus san­tū­ru­mas, ku­ris jau nuo pir­mų su­si­ti­ki­mo mi­nu­čių pri­kaus­to sim­pa­ti­ja šiai li­ki­mo mė­ty­tai ir vė­ty­tai mo­te­riai.

Jai ab­so­liu­čiai ne­sup­ran­ta­ma, kaip žmo­nės ga­li pyk­ti ant val­džios, dras­ky­tis, kir­šy­tis tar­pu­sa­vy­je dėl vie­nos ki­tos at­si­ra­du­sios duo­bu­tės as­fal­te. Ar­ba dėl ky­lan­čių kai­nų.

„Gy­ve­ni­mas ei­na to­lyn. Pi­ni­gų tik­rai nė­ra daug. Bet ne­jau­gi ga­din­da­mas sau krau­ją pyk­čiu jų pa­dau­gin­si, – sa­ko se­no­lė. – Iš tik­rų­jų ne taip jau blo­gai gy­ve­na­me“.

Ji tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti šian­die­nos gy­ve­ni­mą. Kad ir dėl tos duo­bu­tės...

Pa­sa­ko­ja apie 1939-uo­sius, kai bai­gė ke­tu­ris Kar­če­mų (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) pra­džios mo­kyk­los sky­rius. Už ge­rus pa­žy­mius su dar ke­liais mo­ki­niais bu­vo ap­do­va­no­ta eks­kur­si­ja į Kau­ną. Ten, prie Pre­zi­den­tū­ros, pir­mą­kart pa­ma­tė nu­ties­tą as­fal­tą, apie 100 ar 150 met­rų il­gio ruo­že­lį.

„Mo­ky­to­ja mums pa­sa­kė, kad tai atei­ties ke­lias. Su­tū­pę glos­tė­me as­fal­tą. Toks gro­žis! O da­bar pa­ma­nyk – duo­bu­tė!“, – kal­ba po­nia Ge­no­vai­tė.

At­min­tin įsi­rė­žęs ir ki­tas įvy­kis. 1938-ai­siais į Lin­kai­čiuo­se (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) ta­da vei­ku­sį Gink­lų fab­ri­ką at­va­žia­vo Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na. Kar­če­mų pra­džios mo­kyk­los vai­kams liep­ta pa­si­puoš­ti, at­si­neš­ti gė­lių – vyk­sią pa­gerb­ti Pre­zi­den­tą.

G. Ba­liu­tie­nė, ta­da Pa­luc­kai­tė, bu­vu­si pa­puoš­ta kai­my­nų duk­ros išaug­ta su­kne­le, pri­si­sky­nu­si jur­gi­nų. Trū­ko tik ba­tų. Tai­gi į su­si­ti­ki­mą su Pre­zi­den­tu nu­vy­ko su su­kne­le, bet ba­so­mis. Ne vie­na ji ba­sa bu­vo, bet nu­ti­ko taip, kad, pa­si­svei­kin­ti su A. Sme­to­na, at­si­sto­jo gre­ta tur­tin­gos ūki­nin­kai­tės, ne tik vil­kin­čios pūs­tą su­knią bei su di­džiu­liu kas­pi­nu plau­kuo­se, bet ir ba­tuo­tos.

Kai Pre­zi­den­tas priė­jo prie bū­re­lio vai­kų, Ge­no­vai­tė net už­si­mer­kė iš bai­mės. At­si­mer­ku­si pa­ma­tė, kaip A. Sme­to­na glos­to tą gra­žius ba­tu­kus mū­vin­čią mer­gai­tę...

Sug­rį­žu­si na­mo ir tė­ve­lio, tuo­met to pa­ties Lin­kai­čių gink­lų fab­ri­ko sta­ty­to­jo, pa­klaus­ta, kaip pa­ti­ko Pre­zi­den­tas, Ge­no­vai­tė su at­sa­ky­mu ne­del­sė: „La­bai ba­tai jo gra­žūs. La­kuo­ti“. Tu­rė­ti ba­tu­kus – to­kia tad bu­vo ma­žos mer­gai­tės sva­jo­nė.

Pri­si­me­na 1944-uo­sius. Ar­tė­jo ru­sai. Pa­luc­kų šei­ma gy­ve­no ne­to­li Rad­vi­liš­kio, ato­kia­me Ver­du­lių vien­kie­my­je, miš­ko pa­šo­nė­je. Ma­tė, kaip su­pleš­ki­no Rad­vi­liš­kio baž­ny­čią, kaip kri­to bom­bos į Ari­mai­čių eže­rą. „Nu­ga­lė­to­jai“ tai­kė­si į Lin­kai­čių gink­lų fab­ri­ką.

Pra­si­dė­jus bom­bar­da­vi­mui, gau­si Pa­luc­kų šei­ma, ku­rių jau­niau­sio­ji Ge­no­vai­tė, bėg­da­vo slėp­tis į pa­si­ruoš­tą duo­bę. Kar­tais slėp­da­vo­si bom­bų iš­muš­to­se duo­bė­se. Siau­bą iš­gy­ve­nan­čią mer­gai­tę ir tris jos bro­lius šei­mos gal­va su­ge­bė­da­vo nu­ra­min­ti sa­ky­da­mas, kad bom­ba į tą pa­čią vie­tą tik­rai ne­kris, ant­raip pra­muš­tų sky­lę kiau­rai že­mę ir sprog­tų ki­to­je ru­tu­lio pu­sė­je. To­kių kal­bų įti­kin­ti vai­kai nu­si­ra­min­da­vo bent jau iki ki­tos že­mę su dan­gu­mi mai­šan­čios ata­kos.

Vie­ną die­ną pa­žvel­gu­si pro lan­gą pa­ma­tė atei­nan­čius gal aš­tuo­nis ar de­vy­nis vo­kie­čių ka­rei­vius.

„De­vy­ni vo­kie­čiai, vi­si su še­šė­liais, tai­gi iš vi­so net aš­tuo­nio­li­ka. Ką gal­vo­ja? Ko­kie jų kės­lai?“, – pri­si­mi­na G. Ba­liu­tie­nė.

Jie nuė­jo tie­siai prie šu­li­nio. Iš­sit­rau­kė iš jo šal­do­mo pie­no bi­do­nė­lį, at­si­gė­rė. Ge­no­vai­tės mo­ti­nai iš­drį­sus pa­siū­ly­ti mė­sos ar duo­nos, at­si­sa­kė. Tik pa­si­tei­ra­vo, ku­rio­je pu­sė­je Šiau­liai. Vo­kie­čiai trau­kė­si. Ki­tą die­ną Pa­luc­kai su­ra­do į lau­ką su­mes­tus jų gink­lus.

Siau­bin­gų iš­gy­ve­ni­mų aki­mir­kas gra­žio­niš­kė ga­lė­tų pa­sa­ko­ti il­gai. To­dėl ir sa­ko, kad sun­kiu šian­die­nos gy­ve­ni­mu skun­džia­si tik tie, ku­rie nie­ka­da ne­gy­ve­no sun­kiau.

Pa­ke­liui į Šiau­rę

Ge­no­vai­tės tė­ve­lis, mu­zi­kan­tas ir šiaip vi­sų ga­lų meist­ras, dir­bo Gink­lų fab­ri­ke, bu­vo šau­lys. Ka­ro me­tais, kai Lin­kai­čiuo­se bu­vo įkur­tas žy­dų ge­tas, Pa­luc­kas pa­dė­jo slaps­ty­tis vie­nai žy­dai­tei gy­dy­to­jai ir kaip at­ly­gį už tai iš jos ga­vo ne­vei­kian­tį laik­ro­du­ką. Vė­liau už tai bu­vo iš­vež­tas į filt­ra­ci­jos la­ge­rį ne­to­li Vor­ku­tos kirs­ti miš­kų.

Dirb­da­mas ten tą žy­dai­tės pa­do­va­no­tą laik­ro­du­ką vy­ras per­do­va­no­jo vie­nai gy­dy­to­jai, iš­da­vu­siai pa­žy­mą, kad jis, ge­ras ir su­ma­nus meist­ras, ga­li už zo­nos ri­bų ir pa­dir­bė­ti, pa­meist­rau­ti žmo­nė­se be ap­sau­gos. Vie­ną die­ną tė­tis pa­bė­go.

1947-ai­siais, baig­da­ma Rad­vi­liš­kio gim­na­zi­ją, Ge­no­vai­tė už moks­lo pa­sie­ki­mus ga­vo pui­kią cha­rak­te­ris­ti­ką. Kur sto­ti?. Ir vie­ną die­ną į Rad­vi­liš­ky­je nuo­mo­ja­mą bu­te­lį at­sku­bė­jo val­džios na­mų va­ly­to­ja, lie­pė tuč­tuo­jau bėg­ti pas val­di­nin­kus, ku­rie Ge­no­vai­tės cha­rak­te­ris­ti­ko­je kaž­ko­kio ant­spau­do pa­si­ge­dę.

„Pus­te­ki­nė nu­bė­gau. Gal­vo­ju, kaip ge­rai, kad da­bar ant­spau­do pa­si­ge­do, o ne kai nu­ve­šiu į Vil­nių sto­ji­mo do­ku­men­tus“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Ko­mi­si­jo­je sė­dė­jo tri­se. Klau­si­mas: kur tė­vas? Ty­la. Cha­rak­te­ris­ti­ka – purpt! ir per­plėš­ta pu­siau, dar per­pus, ga­liau­siai – į sku­te­lius. Ko­dėl ne­sa­kė, kad tė­vas areš­tuo­tas?

Išs­va­jo­tos jau­nos mer­gi­nos aukš­to­jo moks­lo stu­di­jos ply­šo kar­tu su cha­rak­te­ris­ti­ka...

Ei­da­ma na­mo su­ti­ko bendraklasį. Pra­vir­ku­si at­vė­rė šir­dį. Vai­ki­nas tik nu­si­juo­kė, kad jis tos suš... cha­rak­te­ris­ti­kos net ne­pra­šęs – ži­no­jo, kad ne­gaus. Ir pa­ta­rė įsi­dar­bin­ti mo­ky­to­ja Šiau­lė­nuo­se (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas). Įsi­dar­bi­no li­tua­nis­te, per va­sa­rą bai­gu­si kur­sus Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

1948 me­tų ge­gu­žės 22-ąją, di­džią­ją trė­mi­mų die­ną, kaž­ku­ris iš mo­ky­to­jų su­ži­no­jo trem­ti­nių pa­var­des. Ja­me – ir trys mo­ky­to­jai. Ge­no­vai­tės są­ra­še ne­bu­vo. Trys jos ko­le­gos išė­jo į miš­ką.

„Ei­nu per Šiau­lė­nus. Va­žiuo­ja ma­ši­nos su ka­rei­viais. Ve­ži­mai su su­krau­to­mis man­to­mis – siu­vi­mo ma­ši­no­mis, pa­ta­ly­nės ry­šu­liais, dra­bu­žiais. Bė­gu į mo­kyk­lą – tą­dien nu­ma­ty­tas ket­vir­to­kų lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­nas“, – pri­si­me­na G. Ba­liu­tie­nė.

Di­rek­to­rė tik at­plė­šė laiš­ką su at­pa­sa­ko­ji­mo už­duo­ti­mis ir išė­jo. Stai­ga spy­ris į du­ris! Kaip drįs­ta­te?! Juk eg­za­mi­nas vyks­ta! Pa­šau­kė var­dą – Onu­tė! Paaiš­kė­jo, kad mer­gai­tės šei­ma iš­ve­ža­ma, už­su­ko pa­siim­ti jos.

Iš kla­sės tem­pia­mos mer­gai­tės ran­kos ap­si­vi­jo mo­ky­to­ją Ge­no­vai­tę.

Kai ji skai­tė vai­kų at­pa­sa­ko­ji­mus, dau­ge­lis bu­vo nu­lais­ty­ti aša­rų, kai ku­riuo­se pa­ra­šy­ta tik po ke­lis sa­ki­nius. Vai­kai žiū­rė­jo pro lan­gą į pro­šal iš lė­to rie­dan­čius ve­ži­mus su kal­nais daik­tų, ir iš pa­skos ei­nan­čius žmo­nes.

Ge­no­vai­tė ga­vo Onu­tės, stam­baus ūki­nin­ko duk­ters, laiš­ką – rau­do­jo skai­ty­da­ma.

Vė­liau mo­ky­to­ja pa­klaus­ta, ko­dėl bū­tent ji „tos buo­žių iš­pe­ros“ laiš­ką ga­vo. Ta­da pir­mą sy­kį G. Pa­luc­kai­tei pa­siū­ly­ta „gal ir ta­ve pas meš­kas pa­vė­žė­ti?“.

1948 me­tų rug­sė­jį Šiau­liuo­se veik­lą pra­dė­jo Mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tas. G. Pa­luc­kai­tė ap­si­spren­dė sto­ti į ant­rą kur­są. Ta­čiau ne­su­si­rin­ko stu­den­tų gru­pė.

Te­ko rink­tis Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nį. Neiš­bu­vo nė mė­ne­sio. Ga­vo rek­to­riaus įsa­ky­mą va­žiuo­ti mo­ky­to­jau­ti į Gargž­dus. Moks­lai bai­gė­si.

Vie­ną die­ną Ge­no­vai­tė su­lau­kė šau­ki­mo į mi­li­ci­ją. Liep­ta at­si­neš­ti pa­są, šil­tes­nių dra­bu­žių.

Mi­li­ci­jo­je pa­si­ti­ko mi­li­nę vil­kin­tis ka­riš­kis. Bendraklasio drau­gas Ber­no­tė­nas! Pa­ža­da nu­vež­ti pas ma­mą, bet nu­ve­ža tie­siai į be­lan­gę Klai­pė­do­je. Tar­dy­mai čia, Šiau­liuo­se. Klau­si­mai – iš Ge­no­vai­tės die­no­raš­čio, ro­do­ma nuo­trau­ka, ku­rio­je ji sto­vi vil­kė­da­ma tau­ti­nius rū­bus... Nu­tei­sia­ma de­šim­čiai me­tų trem­ties. Prie­žas­tis: už ry­šį su par­ti­za­nais!

Per­ve­ža­ma į Rad­vi­liš­kio cy­pę, iš čia iš­ve­da­ma į va­go­ną. Trau­ki­nys dun­da į Vor­ku­tą.

Sva­jo­nė su­du­žo

Šiau­rė­je iš­bu­vo aš­tuo­ne­rius me­tus. 1956-ai­siais grį­žo į gim­tą­ją so­dy­bą Ver­du­lių kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Įsi­dar­bi­no pie­no su­pir­ki­mo punk­to ve­dė­ja.

Po me­tų ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Šiau­lė­nuo­se. O ne­tru­kus – ir Kal­ne­lio Gra­žio­nių ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­riaus kvie­ti­mą bu­hal­te­riau­ti.

Bu­vo de­le­guo­ta į su­va­žia­vi­mą. Vil­niu­je at­si­tik­ti­nai su­ti­ko kla­sės drau­gą, Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ją. Pri­si­me­na, le­kia abu tie­siai į Tri­jų kry­žių kal­ną!

Bendraklasis Ge­no­vai­tę įkal­bė­jo mo­ky­tis. Ap­sisp­ren­dė: stos į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą.

Ta­čiau ruo­šian­tis ge­gu­žės 1 die­ną vyk­sian­čiam eg­za­mi­nui, 1958 me­tų ba­lan­džio 23 die­ną ant ge­le­žin­ke­lio bė­gių žūs­ta di­džiau­sias Ge­no­vai­tės au­to­ri­te­tas – tė­tis. Ge­du­las su­dau­žo di­džiau­sią sva­jo­nę – mo­ky­tis.

Li­ko bu­hal­te­riau­ti.

Vie­to­je švar­ke­lio – ar­mo­ni­ka

1971 me­tais iš­si­sky­rė su vy­ru, Kal­no Gra­žio­nių ta­ry­bi­nio ūkio Il­guo­čių sky­riaus ūk­ve­džiu, auk­si­nių ran­kų, o tuo pa­čiu ir auk­si­nės gerk­lės žmo­gu­mi. Ji lie­pė rink­tis: šei­ma ar al­ko­ho­lis? Su­tuok­ti­nis, pa­sa­kęs, kad „viš­ta ir ta ge­ria, ar jis ki­toks“, pa­si­rin­ko.

G. Ba­liu­tie­nė li­ko vie­na su ke­tu­riais vai­kais. Bu­vo spa­lio mė­nuo, o mal­ki­nė­je – nė pliaus­kos.

Ne­leng­vas lai­kas. Vos ga­lus pa­vyk­da­vę su­dur­ti. Ge­no­vai­tė iki šiol pri­si­me­na, kaip sū­nus, per va­sa­rą dir­bęs, kad pa­leng­vin­tų mo­ti­nos da­lią ir pa­ts nu­si­pirk­tų švar­ke­lį mo­kyk­lai, po va­sa­ros į na­mus par­si­ne­šė ar­mo­ni­ką. Mu­zi­ka­lus vai­kas neat­sis­py­rė no­rui gro­ti.

Šian­dien gar­baus am­žiaus se­no­lę vi­si pri­si­mi­ni­mai šil­do: sa­ko, tarp sun­ku­mų spė­da­vu­si, vi­sur nuei­ti, suor­ga­ni­zuo­ti, su­dė­lio­ti, kal­bą pa­sa­ky­ti – vi­sur jos bū­da­vo pil­na. Tai to­dėl, kad G. Ba­liu­tie­nei žmo­gus ir bend­ra­vi­mas su juo – di­džiau­sia ver­ty­bė.

Šyp­so­si, nors vi­są gy­ve­ni­mą sva­jo­jo apie moks­lą, rim­tai mo­ky­tis pra­dė­jo tik išė­ju­si į pen­si­ją ir įsi­dar­bi­nu­si du­ji­nių ka­ti­lų kū­ri­ke.

„Tiek kny­gų, kiek per aš­tuo­ne­rius me­tus per­skai­čiau dirb­da­ma šį dar­bą, ne­bu­vau skai­čiu­si nie­ka­da“, – sa­ko po­nia Ge­no­vai­tė.

Šian­die­ną G. Ba­liu­tie­nė di­de­lia­me sa­vo bu­te Kal­ne­lio Gra­žio­nių kai­me gy­ve­na vie­na – vai­kai, ku­ris ki­tam Lie­tu­vos ga­le, ku­ris – už­sie­ny­je.

Ta­čiau gy­ven­da­ma vie­na, vie­ni­ša 89 me­tų mo­te­ris ne­si­jau­čia. Tai vis ge­rų žmo­nių, pui­kių kai­my­nų dė­ka.

„Ma­žiau de­juo­ki­me, gy­ve­na­me tik­rai ge­rai. Ne­be­kai­šio­ki­me pa­ga­lių vie­nas ki­tam“, – sa­ko Kal­ne­lio Gra­žio­nių gy­ven­vie­tės met­raš­ti­nin­kė.

Mo­te­ris dė­kin­ga gy­ve­ni­mui už pa­tir­tį, ne­tgi už pa­ma­ty­tą Šiau­rės pa­švais­tę – juk eks­kur­si­jų ten ne­ve­ža.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kal­ne­lio Gra­žio­nių bend­ruo­me­nės su­bū­rė­ja ir sie­la Ge­no­vai­tė Ba­liu­tie­nė sa­ko, kad pra­stu šian­die­niu gy­ve­ni­mu ga­li skųs­tis tik tas, ku­ris ne­gy­ve­no anuo­met.

Ki­tais me­tais, ko­vo 8 die­ną, po­niai Ge­no­vai­tei su­kaks 90 me­tų. Ža­vi se­no­lė pla­nuo­ja dar­bus į atei­tį: dar daug kas ne­su­gu­lę į jos ra­šo­mus met­raš­čius.

1947 me­tai. Ge­no­vai­tė Pa­luc­kai­tė – abi­tu­rien­tė. Nuot­rau­ka su tau­ti­niais dra­bu­žiais – už­tik­ri­no „ke­lio­nę“ į Vor­ku­tą.