Dėl Darbo kodekso: sriuba iš kirvio verdama tik pasakose

Dėl Dar­bo ko­dek­so: sriu­ba iš kir­vio ver­da­ma tik pa­sa­ko­se

Ar­vy­das Moc­kus

Sei­mo na­rys, šiau­lie­tis

Šie ma­no žo­džiai bus as­me­niš­ki. Apie tai, kas ma­no min­ty­se ir šir­dy­je. Ži­nau, kad ri­zi­kuo­ju: po­li­ti­kui at­si­ver­ti, ap­nuo­gin­ti sa­vo jaus­mus kar­tais pa­vo­jin­ga. Ga­li bū­ti iš­juok­tas, ap­juo­din­tas. Esu tai pa­ty­ręs. Vis dėl­to kal­bė­siu at­vi­rai. Taip kal­bė­ti pa­ska­ti­no pa­sku­ti­nie­ji su­si­ti­ki­mai su šiau­lie­čiais.

Kai iš­girs­tu apie nau­ją­jį Dar­bo ko­dek­są, apie va­di­na­mą­jį so­cia­li­nį mo­de­lį, no­ri­si gar­siai su­šuk­ti: STOP! Pa­kan­ka gąs­di­ni­mų, pa­kan­ka iš vie­nos ir ki­tos pu­sės grūs­ti žmo­nėms į gal­vą ag­re­sy­vią pro­pa­gan­dą. Pa­kan­ka emo­ci­jų, ku­rios daž­niau­siai truk­do priim­ti tei­sin­gus spren­di­mus.

Šian­dien, šiuo me­tu si­tua­ci­ja bū­tent to­kia: dėl nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so, ku­ris nė­ra įsi­ga­lio­jęs ir neaiš­ku, ka­da pra­dės ga­lio­ti (ir ap­skri­tai ar pra­dės ga­lio­ti), ne­lai­min­gi vi­si. Ir dar­buo­to­jai, ir darb­da­viai. Da­lis Sei­mo ir Pre­zi­den­tū­ra. Ne­su­ta­ria net bend­ra­žy­giai. Net ir tie, ku­rie ap­skri­tai nė­ra skai­tę to ko­dek­so, o to­kių – dau­gu­ma.

Plius – pra­si­dė­jo at­vi­ras po­li­ti­ka­vi­mas ir po­li­ti­nės spe­ku­lia­ci­jos prieš ar­tė­jan­čius Sei­mo rin­ki­mus. At­si­ra­do šim­tai pro­fe­sio­na­lių tau­tos „gel­bė­to­jų“ ir gąs­din­to­jų. Jei nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so priė­mi­mo tiks­las bu­vo pa­sė­ti bai­mę, su­jauk­ti žmo­nių pro­tus, su­kir­šin­ti tar­pu­sa­vy­je, pro­jek­tas pa­vy­ko.

To­dėl – ra­miai. Ne­bes­ku­bam. Rei­kia ieš­ko­ti blai­vių spren­di­mų. Be bai­mės, be no­ro įtei­sin­ti tik sa­vo siau­rų in­te­re­sų vir­še­ny­bę. Joks įsta­ty­mas, kai žmo­nių aky­se ma­tau ne­tik­ru­mą dėl ry­to­jaus, esu įsi­ti­ki­nęs, ne­veiks. Bai­mė ir ne­ži­nia ne­ga­li bū­ti eko­no­mi­kos au­gi­mo va­rik­lis.

Ne­ga­liu bal­suo­ti už nau­ją­jį Dar­bo ko­dek­są, nes yra daug neat­sa­ky­tų klau­si­mų. Nes ma­tau, kad šian­dien priim­ti įsta­ty­mą, ku­ris veik­tų ir ku­rį vi­si – ir darb­da­viai, ir dar­buo­to­jai – vyk­dy­tų, neį­ma­no­ma. Rei­kia kal­bė­tis dau­giau, rei­kia dau­giau su­si­ta­ri­mo. Žmo­nėms, jų iš­rink­tiems po­li­ti­kams, darb­da­vių or­ga­ni­za­ci­joms. Da­bar taip nė­ra. Da­bar – tik ka­ras ir emo­ci­jos. O juk sriu­ba iš kir­vio ver­da­ma tik pa­sa­ko­se.

Kai gir­džiu, kad nau­ja­sis Dar­bo ko­dek­sas (ir tik jis) iš­gel­bės Lie­tu­vą, kad be jo – pra­žū­tis, vėl no­ri­si trink­te­lė­ti kumš­čiu į sta­lą. Ne­tie­sa! Taip – kai kur li­be­ra­lūs dar­bo san­ty­kiai ga­li pa­ska­tin­ti in­ves­tuo­to­jus in­ves­tuo­ti. Taip – kai ku­riais at­ve­jais ga­li pa­ska­tin­ti nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mą ir di­des­nius at­ly­gi­ni­mus. Bet ne vi­sais at­ve­jais ir ne vi­sur.

Dar pui­kiai at­si­me­nu vie­no šve­dų vers­li­nin­ko at­vi­rus žo­džius: „Lie­tu­va pui­ki ša­lis in­ves­tuo­ti, nes čia silp­nos pro­fe­si­nės są­jun­gos“. Ir jei kas iš­gel­bės Lie­tu­vą, ma­no gal­va, tai tik čia gy­ve­nan­tys, dir­ban­tys ir ku­rian­tys žmo­nės.

Ki­ta ver­tus, pa­si­kei­ti­mai bū­ti­ni. Ne­ga­li­ma šia­me pa­si­kei­tu­sia­me pa­sau­ly­je gy­ven­ti pa­gal ke­lių de­šim­čių me­tų se­nu­mo įsta­ty­mus. Bet da­bar nau­ja­ja­me ir dar ne­vei­kian­čia­me Dar­bo ko­dek­se įtei­sin­tos nuo­sta­tos, ku­rios kai ku­riais at­ve­jais dar la­biau su­pan­čio­ja darb­da­vių ran­kas, o dar­buo­to­jams ža­da dar ma­žes­nes so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas. Chao­sas. Ir vie­ni, ir ki­ti – ne­pa­ten­kin­ti.

Bū­ti­nas toks Dar­bo ko­dek­sas, ku­ris ne­sė­tų žmo­nių aky­se bai­mę. Jei di­di­na­me darb­da­vių lais­ves ir tei­ses, bū­ti­nai di­di­na­me ir so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas dar­buo­to­jams. Ki­tas ke­lias – ne­pers­pek­ty­vus. Ke­lias į nie­kur. To­kių no­riu Šiau­lių, to­kios – Lie­tu­vos. Ir taip bal­suo­siu Sei­me. Bet pir­miau­sia – ra­miai. Ne­ga­li­ma sku­bė­ti. Sku­bė­ti šiuo at­ve­ju reiš­kia su­klys­ti.