Naujausios
ŠIAULIŲ KRAŠTAS 1990–2015
Didelė šeima – didžiausia laimė
Šakynoje (Šiaulių r.) gyvenanti Kristinos ir Rimo Šliauterių šeima „Šiaulių krašto“ skaitytojų buvo išrinkta „Metų šeima-2008“, lyg pavyzdys kitiems, kaip po mamos netekties keturi našlaičiai rado jaukius namus, mylinčius žmones. Aplankėme šeimą dabar. Pravėrę savo namų duris jie papasakojo apie savo laimę turėti didelę ir draugišką šeimą.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Vaikai vieni neliko
2008 metais „Šiaulių krašto“ paskelbtuose Metų šeimos rinkimuose Šakynos bendruomenė aktyviai balsavo už Kristinos ir Rimo Šliauterių šeimą, negailėjo gerų žodžių apie ją.
Šliauterių šeima 2005 metais išgyveno netekties skausmą, kuomet po sunkios onkologinės ligos mirė Kristinos sesuo, turėjusi keturis vaikus. Žinia, kad amžiną atilsį sesuo susirgo vėžiu, buvo didelis smūgis.
Anot Kristinos, ligonė visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą, tikėjo, kad pasveiks ir iki paskutinės akimirkos kūrė planus.
Mokyklinio amžiaus vaikai: Viktoras, Deividas, Eligijus ir Gabrielė Šliauterių namų duris Šakynoje pravėrė drąsiai, nes iki to laiko gerai sutarė ne tik su pusbroliu Mariumi, Kristinos ir Rimo vienturčiu sūnumi, bet ir kartu su jais gyvenančia močiute.
Kristinos apsisprendimą auginti vaikus palaikė visi šeimos nariai. Prieš kelerius metus redakcijai Kristina ir Rimas džiaugėsi vaikų mokslo pasiekimais, noru tobulėti, darbštumu, draugiškumu.
Rimas Šliauteris dirba Karinių oro pajėgų bazėje Zokniuose ugniagesiu gelbėtoju, Kristina – Šakynos ambulatorijoje.
Pasitiko žydintis kiemas
Į svečius pas Kristiną ir Rimą važiuojame darbo dieną. Moteris perspėja, kad vaikų namuose nebus, nes beveik visi mokosi. Privažiavus prie jų namo Šakynoje, akys raibsta nuo žydinčių gėlių gausos. Gėlių jūra ne tik gėlynuose, bet ir vazonuose.
„Užeikite, užeikite“, – pasitinka prie vartelių atėjęs ponas Rimas. Namuose ruošiami pietūs, prie puodų sukasi kartu gyvenanti močiutė. Nusišypsojusi pasilabina.
Namuose – tyla ir ramybė. Namo parbėgusi ponia Kristina šypsosi – vaikų nėra – moksluose, o jaunėlė Gabrielė įsitaisiusi savo kambaryje.
„Vaikai skaudžiai išgyveno mamos netektį, o kai apie mūsų šeimą ėmė rašyti, kaime netrūko kalbų ir apkalbų: kad vaikus ėmėme dėl pašalpų, kad norime būti milijonieriais, nes ne tik dirbame su vyru valdiškus darbus, bet ir kabinamės į gyvenimą savo žemėje augindami gėles ar daržoves, jas parduodami. Turėčiau milijoną, nepergyvenčiau, kaip vaikus į mokslus išleisti!
Vaikai viską ima į širdį, tad ir skaudinti jų nesinori“, – pasakojo didelės šeimos mama Kristina. Pasidžiaugė, kad visi vaikai – jos pasididžiavimas.
Tik širdį kiekvienais metais vis labiau suspaudžia tuštėjantys namai – du iš penkių vaikų – studentai, vienas jau baigęs mokslus gyvena atskirai, du – mokyklinio amžiaus.
Akimirksniu prabėgę metai
„Jau devyneri metai prabėgo nuo sesers mirties – lyg viena diena, nors tada gyvenimas keitėsi kardinaliai“, – emocijų neslėpė moteris.
Ji prisimena sesers žodžius, kad vaikai po jos mirties atsidurs vaikų namuose, nes niekas neapsiims auginti tiek daug vaikų, kas norės užsikrauti tokį vargą. Kristina tada seseriai prieštaravo.
Pamena po netekties užplūdusias mintis: „O kas dabar bus!?, kaip reikės gyventi toliau tapus didele šeima, kaip sugyvens su tragediją išgyvenančiais vaikais, kaip jiems galėtų pagelbėti, kaip sutilps, mokysis, bendraus?"
„Tada jie man atrodė tokie mažiukai, po namus duodavosi. Dabar žiūriu ir patikėti negaliu: vienas baigė 12 klasių, kitas, trečias. Stoja į aukštąsias mokytis vienas po kito. Džiaugiuosi dėl jų, bet giliai širdyje liūdžiu, nes vaikai išvažiuoja iš namų, tampa suaugusiais vyrais“, – sudreba moters balsas.
Ponia Kristina augo šešių vaikų šeimoje, jos vyras Rimas – trijų. Augindami vienturtį sūnų negalvojo apie didelę šeimą. Namuose buvo pripratę prie ramaus ir tylaus gyvenimo.
„Dabar tik galiu pakartoti visiems žinomą frazę, kad vienas vaikas šeimoje – negerai. Reikia didelės: trys – mažiausiai“, – juokiasi vyras su žmona. Tačiau surimtėjo prabilę apie kaimo sopulį: kai vaikus gimdo asocialios šeimos, kurių čia netrūksta.
Jiems širdis plyšta žiūrint, kaip gyvena šeimos, auginančios dešimt, aštuonis vaikus, kurie alkani, sušalę ir apdriskę apie šiltą ir jaukų šeimos židinį gali tik svajoti, vaikšto kiemais prašydami pavalgyti.
„Mūsų visi vaikai mokosi labai gerai. Jie stengiasi, mes irgi stengiamės, kad galėtume jiems suteikti visas sąlygas mokytis: jei reikia, vežame į muzikos mokyklą, papildomų pamokų pas mokytojus Šiauliuose, vyrukai išsilaikė vairavimo teises. Kad tai galėtume jiems suteikti, visi sunkiai dirbame“, – sakė didelės šeimos tėvai.
Visi vaikai turi vietą širdyje
Kristina ir Rimas nusišypso – visi vaikai nuo pat jų gimimo buvo savi, tad, atsikrausčius gyventi kartu, ieškoti vietos širdyje nereikėjo – jau turėjo.
„Visus vaikus žinome nuo gimimo, iš gimdymo namų pasitikdavome kiekvieną. Bendraudavome su sesers šeima. Todėl jokių svarstymų, kur dėtis vaikams po mamos mirties, net nebuvo. Gyvens pas mus!
Net jei būtų juos išvežę į vaikų namus, būtume po langais rymoję, kol būtų atidavę. Neįsivaizduoju net tokios situacijos“, – mintimis dalijosi moteris.
Pasirūpinti vaikais po mamos netekties reikėjo skubiai, namuose nebuvo tiek lovų, reikėjo pasukti galvas, kur visus suguldyti. Suaugusieji pakaitomis miegodavo ant žemės. Paskubomis buvo įrenginėjamas antrasis namo aukštas, kad būtų vaikams kur įsikurti.
„Mes draugiškai nuo pat pradžių sutarėme, nebuvo ginčų, kas indus plaus, tvarkys kambarius, ravės daržus. Nėra iki šiol jokių darbų skirstymo. Tvarkomės visi kartu.
Dabar vyrai grįžo po egzaminų, persirengė ir visi išlėkėme daržų ravėti. Vagose tvyro juokeliai, kikenimai – smagumėlis su saviškiais visus darbus dirbti“, – šypsojosi Kristina.
Gavo likimo dovaną – didelę šeimą
„Iš likimo gavome didelę dovaną, tebūnie ir per skaudžius įvykius, tačiau didžiulė šeima – didžiausia laimė, kuri mus ištiko“, – Kristina pažvelgia į tyliai besišypsantį vyrą.
Moteris jaučiasi laiminga, kad vaikai noriai parvažiuoja į namus kiekvieną savaitgalį, geriausiai jaučiasi būdami visi kartu. Netikėtai sugalvoję pakeliauti, šoka į automobilį ir išvažiuoja aplankyti Lietuvos žymių vietų. Vasaromis išvyksta prie jūros. Pora pasidžiaugia, kad vaikai niekada nejautė potraukio šlaistytis gatvėmis su alų pamėgusiu jaunimu.
„Mūsų vaikai kitokie. Kaimynės priekaištauja, kad gal aš jų neišleidžiu į miestelį. Kas nori, to nenulaikysi. Maniškiai ne kartą sakė, kad jiems gera namuose, jie daug skaito, turi patinkančios veiklos, tuo ir užsiima. Gabrielė groja gitara“, – sakė moteris.
Vyras su žmona susižvalgo ir nusišypso, kai išgirsta klausimą, gal jie ir buvo gerieji darbštumo ir draugiškumo pavyzdžiai? Sako, kad lyg ir nesipyko, neįžeidinėjo vienas kito per tą ketvirtį amžiaus, kurį nugyveno kartu, visada išsikalba, tariasi, nepalieka spragų pykčiui.
„Dabar belieka laukti, kol vaikai sukurs šeimas ir ims mums vežti anūkus, namai vėl užsipildys vaikišku šurmuliu ir maloniu rūpesčiu“, – šypsojosi sutuoktiniai Kristina ir Rimas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LAIMĖ: Kristina ir Rimas Šliauteriai savo 8 asmenų šeimą vadina didžiule laime, kurią suteikė likimas.
JAUSMAS: „Žiūriu ir patikėti negaliu: vienas baigė 12 klasių, kitas, trečias. Stoja į aukštąsias mokytis vienas po kito. Džiaugiuosi dėl vaikų, bet giliai širdyje liūdna, kad jie išvažiuoja iš namų, tampa suagusiais vyrais“, – sakė Kristina Šliauterienė.
ISTORIJA: „Šiaulių krašto“ skelbtuose „Metų šeimos-2008“ rinkimuose skaitytojai daugiausiai balsavo už Kristinos ir Rimo Šliauterių šeimą.
