Naujausios
Dviračių takams–milijonai, o gatvėse — duobės
Kazimieras Šavinis, inžinierius
Sudėtinga numatyti galimus dviračių eismo poreikius, be išsamių gyventojų apklausų bei esamų dviračių srautų tyrimo. Tačiau kartais dviračių populiarinimas tampa dirbtinis.
Pavyzdžiui, Šiauliuose skirti dviračių takams 7 mln. litų, kai ne ką didesnė suma skiriama metams visų miesto gatvių priežiūrai ir remontui, atrodo lyg prabanga, ypač kai Medelyno, Pabalių ar kituose miesto rajonuose dar yra gyventojų, dūstančių nuo dulkėtų gatvių, kai trūksta šaligatvių.
Dviračio populiarinimas prasidėjo prieš kelis dešimtmečius, todėl šiandien jau pastebimi pokyčiai.
Tačiau, kai griebiamasi kraštutinių priemonių, ne visada sulaukiame teigiamų rezultatų.
Šiauliai, prieš kelis dešimtmečius išgarsėjo ne tik tuo, kad jame įsikūrusi dviračių gamykla, bet ir savo idėjomis populiarinti dviračius vaikams, kuriems „Vairo“ gamykla gamino specialiai paaugliams skirtus “Ereliuko“ ir “Kregždutės“ dviračius.
Tačiau jau tada pastebėta, kad dviračių eismas bendrame transporto sraute tampa pavojingas, nors automobilizacijos lygis tuomet buvo 7-8 kartus mažesnis nei šiandien.
Dviračio panaudojimo idėja neužgeso, ir pirmasis 10 km ilgio takas buvo nutiestas prie kelio Šiauliai-Bubiai.
Sulaukta kritikos — takas atrodė pernelyg gremėzdiškas šalia senojo kelio, o važiuojant juo sklinda tarša nuo pravažiuojančių automobilių.
Nepaisant tokios kritikos, takas tapo mėgiamas.
Dviračių takai paplito visoje Lietuvoje. O takas į Bubius tapo pavyzdiniu, nes pagrindinis kelias buvo išplatintas iki 4 eismo juostų, eismas juo tapo sklandesnis, sumažėjo oro tarša, tako pakraščiuose suaugo medžių alėja.
Dabar jau galima įvertinti, kad Šiaulių prieigose senokai nutiesti takai išgelbėjo daugelio dviratininkų gyvybę. Tako populiarumą nulėmė ir jo rekreacinė paskirtis — palankiausia kryptis į vaizdingas Kurtuvėnų teritorijas.
Autoįvykių statistika rodo, kad dviratininkas susidūrimo metu visada nukenčia skaudžiausiai. Todėl dviračių eismas bendrame transporto sraute nepageidautinas ir būtina nutiesti atskirus takus ar bent tik dviratininkams skirtas eismo juostas.
Čia ir išryškėja, kad problema — labai sudėtinga. Suprantamas nepasitenkinimas tų, kurie skundžiasi, kad išvažiuoti iš miesto prie pakraščiuose ar prie užmiesčio kelių esančių dviračių takų dėl tankaus miesto užstatymo ir intensyvaus eismo, siaurų gatvių, želdinių, komunikacijų yra gana sunku.
Todėl dviračių eismas miesto centre turi būti sprendžiamas kitaip. Dažniausiai dviračių ir pėsčiųjų eismas tose pačiose jiems skirtose vietose turi būti priimtinas.
Reikėtų būti pakantesniems vieniems kitų atžvilgiu, laikytis Kelių eismo taisyklių (KET) bei paprasčiausios kultūros.
Eidami takais ar šaligatviais pėstieji neturėtų piktintis dviratininkais.
Kiek daugiau nesutarimų kyla dėl dviratininkų eismo pėsčiųjų gatvėse.
Jose neturėtų būti išskirtos specialiai dviratininkams eismo juostos, nes tuo atveju sumenkintų pėsčiųjų gatvės paskirtį.
Pėsčiųjų gatvės skirtos ne tik susisiekimui pėsčiomis, bet turi ir rekreacinę paskirtį — laisvalaikio pasivaikščiojimui, kai gali saugiau jaustis suaugę ir vaikai.
Tokiose gatvėse išskirtos specialios juostos dviratininkams suteiktų jiems pirmenybę ir jose atsidūręs pėstysis gali nukentėti, pats likdamas kaltu.
Pėsčiųjų gatvėse neišvengsime ir dviratininkų, tačiau jie tokiu atveju privalėtų važinėti užtikrindami pėsčiųjų saugumą, kaip to reikalauja KET.
Nepasiteisino ir dviratininkams pažymėtos juostos net ir plačiuose šaligatviuose, kuriuose taip pat gausu mažylių, neįgaliųjų, nedėmesingų žmonių.
Todėl geriausia nutiesti dviračių takus arčiau važiuojamosios dalies, o pėsčiųjų šaligatviai būtų toliau, už žaliosios juostos.
Dviračių takų įrengimas gatvės važiuojamosios dalies pakraštyje taip pat įmanomas, tačiau užkerta galimybę tose gatvėse statyti automobilius. Todėl tokie sprendimai miesto centrinėje dalyje beveik neįmanomi.
Nepaisant anksčiau minėtų keblumų, dviračio, kaip transporto priemonės ignoruoti negalima ir dviračių transporto privalumų ginčyti neverta. Tačiau taip pat negalima ir aklai rekalauti ją įgyvendinti.
Kalbama, kad dviračiais keliaujant į darbą sumažėtų gatvėse spūsčių, sumažėtų ir oro tarša. Tokios kalbos — tai paprasčiausia saviapgaulė.
Dėl labai nepalankių klimatinių sąlygų žmonės nepradės masiškai į darbus važinėti dviračiais.
Tačiau dviračių takus reikia ir toliau vystyti, propaguoti išvykas dviračiais. Tačiau nereikia perlenkti lazdos.
Skirti milijonus dviračių takų įrengimui, kai gatvės duobėtos ir dulkėtos, kai trūksta automobilių stovėjimo aikštelių, yra nesuprantamas ir keistas ekologinis sprendimas.
