Naujausios
Ekspresu – į gyvenimo atostogas
Jeigu Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Aldona Šiaulienė kadaise būtų įsiklausiusi į psichologų patarimą darbą keisti kas septynerius metus, turėjo tai padaryti bent septynis kartus. Nepaklausė. 1975 metais diplomuota anglistė pradėjo dirbti bibliotekoje. Nuo 1986-ųjų – Vaikų literatūros skyriaus vedėja.
Šiandien Aldona Šiaulienė gyvena atsisveikinimo su darbu ir bendradarbiais nuotaikomis. Po 42 metų ji ryžosi iš bibliotekos darbuotojos tapti jos lankytoja.
Vita Morkūnienė
redakcija@skrastas.lt
Su Aldona Šiauliene kalbamės paskutinėmis jos darbo dienomis prieš ilgąsias gyvenimo atostogas. Kas taip ilgai išlaikė ją vienoje vietoje? Kaip seksis priprasti prie naujo statuso? Kokią įsivaizduoja ateities biblioteką ir kokius kuria ateities planus?
Pamažu aiškėja vienas atsakymas – buvusių bibliotekininkų nebūna.
Na ir kas, kad ne kiekvieną rytą atvers bibliotekos duris ir pasveikins kolegas ir mažuosius skaitytojus. Čia dar ilgai gyvuos jos pradėti ir užbaigti darbai, derlių nokins iniciatyvos, bus tęsiamos puoselėtos tradicijos. O jauniems bibliotekininkams kartkartėmis kas nors primins, kaip viskas buvo Aldonos Šiaulienės laikais.
Balta erdvė tarp dviejų gyvenimo skyrių
– Kaip jaučiasi žmogus prieš paskutines savo gyvenimo atostogas?
– Jaučiuosi įsėdusi į ekspresą, kuris kiek vėluoja pagal gyvenimo grafiką, todėl didindamas greitį veža į numatytą stotelę arba atostogas, kaip kad jūs pavadinote. Kai sustos, tikriausiai konduktorius praneš, kad jau „paskutinė maršruto stotelė, nepamirškite bagažo“, todėl nori ar nenori teks lipti lauk.
O kokios mintys kyla? Kad pensija nėra paskirties vieta – tai balta erdvė tarp dviejų gyvenimo skyrių. Pirmajame skyriuje, kuriame ilgai buvau, viskas buvo reguliuojama. Iš pradžių tėvų, vėliau mokyklos, universiteto, darboviečių. Viskas buvo skaičiuojama skambučiais, pamokomis, sesijomis, atestatais ir diplomais, planais, pareigybėmis, darbo užduotimis. Dabar gi laukia lygtis su daug nežinomųjų. Kažkaip reikės ją išspręsti.
Džiaugsmo neprideda ir tai, kad pensininko vaidmuo mūsų šalies gyvenime ir kultūroje yra prastas, o jį formuojame mes patys ir atitinkamai Vyriausybė, skirdama skurdžias pensijas ir mažai dėmesio. Nors esu įsitikinusi, kad „pinigai nėra panacėja“, vis dėlto kiek pavydžiu Jungtinės Karalystės senjorams, su jiems skiriamomis lengvatomis susipažinau dalyvaudama aktyvios pilietybės kursuose Ekseteryje.
Na, pavyzdžiui, priemokos už šaltą orą, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, priemokos už šildymą, nemokamas būsto apšiltinimas, dalinis sveikatos, elektros, transporto išlaidų lengvatos bei protu nesuvokiamas išmokos, jei turi antsvorį ar kokią kitą bėdą, pavyzdžiui, priklausomybę nuo alkoholio ir panašiai.
– Ar nebus keista po 42 metų iš bibliotekos darbuotojos tapti bibliotekos skaitytoja?
– Bibliotekų terminijoje dabar taikomas naujas žodis, kuris apibrėžia lankytojų statusą, – tai bibliotekos „vartotojai“. Man šis terminas atrodo šaltas, komercinis ir nepatrauklus, bet jis plačiau atspindi bibliotekos teikiamas paslaugas. Ar keista bus? Taip, neįprasta.
Manau, kad tapsiu aktyvia bibliotekos vartotoja: dalyvausiu projektuose, užsuksiu pažiūrėti 3 D filmų, lankysiuosi renginiuose, užsirašysiu į naujų technologijų mokymus ir, be abejo, daug skaitysiu. Bent jau dabar tokie ketinimai. Vis dėlto biblioteka išliks antraisiais namais.
– Su kuo sunkiau atsisveikinsite: su darbu ar su bendradarbiais?
– Man visuomet svarbus buvo darbas, jo reikšmė mano tapatumui ir koncepcijai. Ne paslaptis, kad visiems darbuotojams norisi supratimo, pripažinimo, šilto bendravimo, gerų vadovų. Nejučiomis atsirado emocinis įsipareigojimas, asmeninis prisirišimas prie bibliotekos, jos tikslų priėmimas kaip savo, nuoširdus įsitraukimas į atliekamas užduotis. Tai investicija, ilgainiui atsipirkusi neblogais įvertinimais ir darbo rezultatais.
Jeigu dabar reikėtų išvardyti svarbius darbus, pasiklystume skaičiuose ir metuose. Paminėsiu, kad Vaikų literatūros skyrius buvo pirmasis šalyje, organizavęs Pasakų naktį, linksmiausių knygų veikėjų rinkimus Šiauliuose, įkūręs Knygvežiuką su knygų personažais, populiarinančiais literatūrą, tradicinį Knygų pristatymo konkursą, knygos veikėjų eitynes, skaitymo su šunimi ir vasaros programas, skaitymą su mirioramomis ir kitus projektus. Smagu, kad daugelis bibliotekų perėmė šias idėjas ir naudoja praktinėje veikloje.
Man atsisveikinimas su darbu ir su darbuotojais yra svarbių emocinių ryšių ir vaidmens praradimas.
Anglų kalba – langas į pasaulį
– Esate diplomuota anglistė. Studijuoti anglų kalbą pasirinkote 1960 metais. Tada galėjome prilyginti ją lotynų kalbai. Žinojome, kad yra tokia, kad kadaise ja kalbėjo žmonės, rašė knygas, skaitė, o mūsų laikais jos reikėjo tik daktarams ir kunigams. Anglų kalba tuomet taip pat atrodė toli nuo gyvenimo. Gyvenome uždarai, niekur toliau neišvažiuodavom, o ir pas mus atvykdavo mažai užsieniečių. Net ir mokant kalbą, nebuvo su kuo kalbėtis. Kas nulėmė tokį jūsų pasirinkimą?
– Buvau labiau linkusi į humanitarinius mokslus, mėgau literatūrą ir kalbas, nemažai skaičiau. Svajojau studijuoti kurią nors kalbą. Baigdama vidurinę mokyklą (jau mokiausi Vilniuje) karštligiškai mąsčiau, ką rinktis. Dabar visi renkasi tą dalyką, kuris sekasi, kurio balai aukštesni. Tuomet mąsčiau kitaip: lietuvių ir rusų kalbą ir taip neblogai moku, o anglų kalbos žinios ir pagrindai kiek silpnesni. Įvaldyti užsienio kalbą, ją perprasti, ta kalba kalbėti ir skaityti, būtų labai šaunu. Tai ir nulėmė mano pasirinkimą.
Man anglų kalba – viena pirmųjų pramoktų užsienio kalbų.
Žaviuosi kalbos turtingumu ir subtilybėmis, kurios atskleidžia aristokratišką ir manieringą anglų kalbėjimo stilių ir jų mandagybes. Jų kalba pasižymi ne tiesmuku kalbėjimu, o nemalonios žinios „įvyniojimu į vatą“, todėl sukuria malonesnę atmosferą, geresnę nuotaiką. Važiuoju iš aerouosto į Londoną, įlipa jaunas vyrukas, dairosi, kur atsisėsti. Atlaisvinu vietą šalia savęs, o jis atsisėdęs nuoširdžiai padėkoja. Praėjo kelios minutės ir jis dar kartą padėkoja. Kai padėkoja ir trečią kartą, pasijuntu reikšminga kaip Anglijos karalienė.
– Kaip darbui bibliotekoje jums pasitarnavo anglų kalba?
– Anglų kalba atidarė duris į pasaulį, sustiprino komunikaciją su Europos šalių bibliotekomis, suteikė galimybę išvykti į stažuotes, iš kurių parsivežiau ne vieną idėją. Dalyvavimas tarptautinėse konferencijose ir kelionės po užsienio bibliotekas leido suvokti mūsų šalies bibliotekų skirtumus ir ypatumus. Bibliotekoje parengtus projektus verčiau į anglų kalbą. Dėl to tapome mobilesni, turime daugiau partnerysčių ir ryšių.
Laikui atsparūs stereotipai
– Penkerius metus dirbote anglų kalbos mokytoja. Koks tuomet buvo mokytojo ir koks bibliotekininko įvaizdis? Kokie įvaizdžio stereotipai likę?
– Sovietinio laikotarpio mokytojas man neimponavo. Tikriausiai dėl vykdomo standartinio autoritarinio mokymo, centralizuotos mokymo sistemos, kuri pagal tą patį kurpalį štampavo mokytojišką laikyseną? Atsimenu, stovime dvi draugės eilėje maisto produktų parduotuvėje, o vyrukas už nugaros replikuoja: „Ar tik nebūsite abi mokytojos?“ Kaip pirštu į akį!
Ir bibliotekininko įvaizdis visuomenėje buvo, o neretai ir tebėra stereotipiškas. Kažkada užsienyje nusipirkau gražų puodelį su užrašu: „Didžiuojuosi būdama viešo aptarnavimo, draugiška, knygas štampuojanti, paslaugi, apsiskaičiusi bibliotekininkė.“ Bet juk bibliotekininkas jau seniai knygų neštampuoja ir turi aibę kitų pareigų.
Šiuolaikinio bibliotekininko įvaizdis modernėja, tačiau retai į biblioteką užsukantys žmonės tebėra įsitikinę, kad bibliotekose dirba senyvo amžiaus moterys aukštyn sušukuotais plaukais, su kuodeliu ant pakaušio ir akiniais ant nosies. Tai senmergės, nepatiriančios streso ir gaunančios atlyginimą už tai, kad skaito visą dieną. Jos nuolat kelia pirštą prie lūpų ir kartoja „Ššš...“.
– Į kokią biblioteką atėjote tuomet ir kokią ją paliekate šiandien?Kaip metams bėgant keičiasi bibliotekos misija?
– Prieš keturis dešimtmečius biblioteką buvo galima vadinti knygų namais. Visi darbai sukosi apie katalogavimą, tvarkymą, fondų organizavimą, skaitytojų aptarnavimą. Pagrindiniai renginiai – knygų ir spaudinių parodos.
Dabar biblioteka – informacijos, mokymo ir kultūros centras su viešosios interneto prieigos centrais, automatizuota skaitytojų aptarnavimo sistema, savitarnos aparatais ir įvairaus pobūdžio kultūrine veikla. Kompiuterių prisodrinta aplinka drastiškai pakeitė bibliotekininkų darbą ir įvaizdį. Jie dabar dažnai vadinami mokytojais, edukatoriais, informacijos agentais, informologais. Pats bibliotekos pastatas renovuotas, pritaikytas interaktyviai veiklai, neformalioms komunikavimo erdvėms, su virtuvėlėmis ir laisvu plotu kiekviename aukšte.
Pasikeitę vartotojų pokyčiai keitė ir bibliotekos misiją. Jos esmė – suteikti sąlygas gyventojų saviraiškai ir tobulėjimui bei nemokamą prieigą prie elektroninių išteklių.
– Kai mintimis grįžtate į anuos laikus, kokią prisimenate atmosferą? Kokios buvo realijos: ar daug buvo priežiūros, kontrolės, direktyvų? Kokie buvo fondai?
– Dabar sunku patikėti, kad sovietmečiu biblioteka buvo politinio švietimo ir partinės propagandos ruporas, kad fondai buvo naudojami komunistiniam auklėjimui. Vadovavomės direktyvomis, penkmečio planais, TSKP ir VLKJS uždaviniais. Vaikų literatūros skyriaus fondą sudarė 70 procentų spaudinių rusų kalba ir 30 procentų lietuvių kalba. Tarp jų labai daug knygelių apie Leniną, partiją, pionierius, spaliukus. 1976 metais renginių organizavimas beveik du dešimtmečius bibliotekai buvo „košmaras“, nes viskas rėmėsi propagandine ideologija.
– Kaip jaučiatės, visą gyvenimą dirbusi visuomenei reikalingą ir visuomenę auginantį darbą už visada tokius nedidelius pinigus? Ar kada nors ši situacija pasikeis?
–Tai skaudus klausimas. Tikriausiai užaugs dar viena karta, kuri bus prisisotinusi materialių dalykų ir atsisuks į kultūrą, meną ir literatūrą. O ir patys bibliotekininkai pilietiškai subręs, mokysis lobizmo, išmoks suprasti, kad bibliotekų šeimininkai yra ne darbuotojai, o lankytojai arba vartotojai. To mums dar trūksta.
Ar skaitantis žmogus – nykstanti rūšis?
– Keičiasi laikai, keičiasi vaikai. Kaip pasikeitė jie ir kaip pasikeitė knygos, skaitymo vaidmuo vaiko gyvenime?
– Neįtikėtina, bet vaikų literatūroje per pastaruosius dešimtmečius neliko jokių draudžiamų temų. Ji išlaisvėjo, joje nagrinėjamos mirties, tėvų skyrybų, smurto, atstūmimo temos. Vaikų knygose radosi daugiau išdykusių veikėjų, krečiančių išdaigas ir piktus pokštus. Pasaulio rašytojai kuria knygas, kurios būtų artimesnės brendimo problemoms, padėtų išgyventi meilės ir kitokių išbandymų dramas.
Naujoji tendencija atspindi požiūrį į šiuolaikinius vaikus, kurie dar vadinami „ekrano vaikais“. Jie įpratę būti virtualioje erdvėje, o tai formuoja kitokį skaitymo būdą. Bibliotekoje „išmanieji vaikai“ mažiau rausiasi po lentynas, pageidauja greitų atsakymų, nekantrauja, jei per ilgai ieškai informacijos. Pats skaitymas nebevaidina tokio didelio vaidmens, jeigu įprotis skaityti nebuvo įdiegtas iš mažens.
– Kartais atrodo, kad skaitantis žmogus tampa nykstančia rūšimi. Kaip situaciją vertinate jūs?
– Knygų išdavimo rodikliai nėra tokie prasti, kad sakytume, jog skaitymas nyksta. Kaip ligoninėje netrūksta ligonių, kino salėse – žiūrovų, visuomeniniame transporte – keleivių, taip ir bibliotekose – lankytojų. Jeigu kartais išduodama mažiau knygų, tai dar nėra katastrofa. Skaitymu reikėtų laikyti ir naršymą internete, mokymąsi iš vadovėlių, įgarsintos knygos klausymąsi. Drįsčiau sakyti, kad skaitymo erdvė ir formatas pasikeitė.
Kodėl Šiauliai? Kodėl Aldona?
– Kodėl dirbti ir gyventi pasirinkote Šiaulius? Galbūt tuo metu jau buvote Šiaulienė? Sutapimas tikrai gražus.
– Kai atvykau į Šiaulius, dar nebuvau Šiaulienė, bet ir aš pati, ir būsimas vyras pasirinkome Šiaulius, nes miestas abiem buvo netoli gimtųjų namų. O baigus Vilniaus universitetą negalėjai vykti dirbti ten, kur nori. Galėjome rinktis tarp Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių.
– Gimėte per Jonines, o vardą gavote Aldonos. Ar čia slypi kokia nors istorija?
– Gimiau Biržų rajone, paprastame lietuviškame Užugulbinės kaime, gausioje šeimoje. Užaugome 9 vaikai. Trys gimė prieš karą, trys karo metu ir trys po karo. Tai buvo ankstyvojo sovietmečio laikmetis, kai kaimynai dar rinkdavosi pavakaroti, o gimusiems vaikams suteikdavo krikščioniškus vardus.
Gimusią Joninių dieną, tėvai norėjo pavadinti Janina, tačiau šeimoje jau augo Janina, Petras, Algis, Vladas, Genovaitė ir Balys. Todėl gavau Aldonos vardą, kurių 1947 metais Biržų rajone buvo užregistruota net 155. Vėliau dar gimė Rimantas ir Bronė. Beje, tuomet labai „raštingos“ registruotojos taisydavo pavardes ir vardus pagal savo skonį. Tėvui keičiant pasą viena aiškino, kad Plikšnio pavardė yra neteisinga, todėl užrašė „Plekšnys“. Kitą kartą jau kita darbuotoja nutarė užrašyti „Plikšnevičius“, nes pavardė geriau skamba. O jauniausią seserį, kurią tėvai norėjo pavadinti Brone, pataisė į Bronislavą.
– Kokie pirmieji jūsų gyvenimo įspūdžiai, susiję su knyga ir skaitymu? Už ką labiausiai mylite knygas?
– Nepatyrusiam vaikui kaimo aplinkoje knyga buvo stebuklingas šaltinis, iš kurio atsigerdavai gaivaus gėrimo. Gal todėl gerai prisimenu pirmąsias knygas, kurios buvo neišpasakytai gražios. Jos dar gražesnės atrodė pirmosios mokytojos Stefos Balberienės rankose. Mintinai įstrigusius tekstus deklamuodavau grįždama iš mokyklos namo ar kur nors lauke, kai būdavau viena. Deklamuodavau eiliuotas Puškino pasakas apie carą Saltaną, „Žveją ir žuvelę“, K. Čiukovskio „Baltprausį“. Šios knygos buvo šimtą kartų skaitytos prie besikūrenančios krosnies.
Vaikystėje skaitytos knygos giliai įstrigo, nusėdo į širdį ir praturtino gyvenimą. Labiausiai myliu knygas už jose slypinčią milžinišką jėgą prikaustyti skaitytoją, nepaleisti tol, kol neužverti paskutinio lapo. Patinka knygos su gilia psichologine įžvalga, sukrečiančios iki sielos gelmių.
– Ar jūsų šeimoje skaityti mėgsta visi? Ar jaučiatės už tai atsakinga?
– Atsakinga? Tikrai! Visuomet rūpėjo, jog šeimos nariai skaitytų, stengiausi, kad dukros ir anūkai pamiltų knygą. Taip ir įvyko. Skaitymas anūkams yra nepakartojama patirtis ir prisiminimai. Štai penkerių metų Arnas graudžiai pravirksta, kai žvarbiu oru Katė neįsileidžia į vidų našlaičių kačiukų. Trejų metų Atas prašo, kad močiutė būtinai suimtų jo pirščiuką ir kartu paliestume 12 meškiukų švarkiukus ir pašauktume juos vardais. Ketverių metų Dominykas, kuriam labai patinka „piktos pasakos“, klausydamas išsigąsta Sniego karalienės, todėl lenda slėptis po stalu. Skaitymas kartu kuria džiugias ir įsimintinas akimirkas.
Vienos knygos neužtektų, reikėtų bent 300
– Jeigu į kelionę aplink pasaulį arba į kosmosą, arba negyvenamą salą galėtumėt pasiimti tik vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
– Tik vieną knygą? Mėginčiau pagudrauti ir įsidėčiau elektroninę skaityklę su 300 knygų. Šių laikų Robinzonė Kruzė surastų išeitį kaip ją pakrauti – gal vėjo malūną pastatytų arba saulės kolektorių įrengtų. O tarp tų 300 knygų tikrai būtų mėgstamos Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“, Viktorios Hislop „Sala“, WM. Paul Young „Trobelė“, Mackenzie Ford „The kissing gates“, Danielle Steel „No Greater Love“ ir, kas svarbiausia, dar 295 neskaitytos knygos.
Trumpai apie Aldoną Šiaulienę
Nuo 1975 m. – Šiaulių viešosios bibliotekos (dabar Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka) vyr. bibliotekininkė, nuo 1986 m. – Vaikų literatūros skyriaus vedėja.
Nuo 1993m. Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) narė, nuo 1994 m. žurnalo „Rubinaitis“ redkolegijos narė, 2003–2004 m. – Šiaulių miesto Kultūros tarybos narė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė.
2005 m. – Garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
2006 m. – respublikinė Vaikų literatūros premija.
2012 m. – Geriausios metų bibliotekininkės vardas.
Šv. Kazimiero ordino apdovanojimas už „Knygų Kalėdų“ iniciatyvą, tapusią Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojama visos šalies akcija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ilgametė bibliotekininkė Aldona Šiaulienė neabejoja, kad biblioteka išliks antraisiais namais.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Aldona Šiaulienė labiausiai myli knygas už jose slypinčią milžinišką jėgą prikaustyti skaitytoją, nepaleisti tol, kol neužverti paskutinio lapo.
Ilgametė bibliotekininkė Aldona Šiaulienė neabejoja, kad biblioteka išliks antraisiais namais.
Aldona Šiaulienė su anglų kalbos klubo vaikais 1990-aisiais.
Mokytojos darbą dabartinėje St. Šalkauskio gimnazijoje primena nuotrauka su buvusiais auklėtiniais.
Asmeninio albumo nuotr.
