Naujausios
Emigracija užgrūdino
Šešiolika metų Anglijoje gyvenantis 37-erių šiaulietis Ričardas KAIREVIČIUS šiuo metu džiaugiasi gyvenimu su žmona Julia savo namuose. Bet iki to teko visko patirti. Mažame vagonėlyje su keturiais žmonėmis, užsiklojęs užuolaida, gurgiančiu pilvu sapnuodavo namus ir šiltą mamos vakarienę. Ričardas ilgai galvojo, ar nori papasakoti tai, ką išgyveno. Skaudūs prisiminimai neišblėso. Tačiau sutiko, kad įrodytų, jog gyvenime viskas įmanoma.
Eglė MILINAVIČIŪTĖ
egle@skrastas.lt
Pirmas bandymas
– Kas pastūmėjo išvažiuoti į Angliją ir kodėl būtent į šią šalį?
– Negalėjau sėdėti ir nieko nedaryti matydamas, kaip mano tėvai vos suduria galą su galu. Tais laikais labai daug emigravo – daugelis išvažiuodavo užsidirbti. Kai man draugai pasiūlė važiuoti į Angliją, pamaniau, kad tai – puiki proga.
Pirmą kartą išvažiavau aštuoniolikos metų autobusu. Bilietą man nupirko tėvai iš savo santaupų per kelionių agentūrą. Važiavau su dviem draugais.
Mus sustabdė keliantis laivu iš Prancūzijos į Angliją. Muitininkas savo veido išraiška ir piktu balsu parodė, jog jam nepatikome. Jis manęs paklausė – iš kur bilietą gavau? Atsakiau, kad tėvai nupirko. „O kiek tavo tėvai uždirba, kad bilietus perka?“ Pasakiau daug daugiau, negu iš tiesų uždirbdavo. O jis man šovė: „Tėvai tau tikrai negalėjo bilieto nupirkti“.
Mane ir draugus nuvedė į atskiras mažas patalpėles, kuriose buvo tamsi siena. Vėliau sužinojau, kad ten buvo užtamsintas stiklas, už kurio sėdėdavo psichologai ir analizuodavo, kaip elgiesi. O aš tuo metu buvau labai pasimetęs. Nežinojau, kas manęs laukia. Vaikščiojau pirmyn ir atgal.
Netrukus man ir mano draugams buvo pranešta, kad mus laivu perkels į Prancūziją, o iš ten turistiniu autobusu grįšime atgal į Lietuvą. Tačiau mus parplukdė atskirai. Susisiekti su draugais nebuvo galimybių, telefono ryšys buvo labai prastas.
Kai jau visi buvome parplukdyti atgal į Prancūziją, netyčia susitikome jūrų uoste.
– Bandėte laimę antrą kartą?
– Antrą kartą išvažiavau 21-erių, jau žinojau, kas manęs gali laukti. Kad lengviau praeičiau muitinę ir prie manęs neprisikabintų, vienas mano pažįstamas Anglijoje sutarė su įmone, kurioje dirbo, kad aš atvažiuosiu pas juos dirbti.
Iš draugo pasiskolinau tūkstantį dolerių gyvenimo pradžiai – kai užsidirbsiu, pažadėjau grąžinti. Apsirengęs gražiu kostiumu, kad sudaryčiau verslininko įvaizdį, išskridau lėktuvu į Angliją. Skridau pirmą kartą.
Londone oro uoste mane vėl sulaikė. Muitinės pareigūnas pradėjo klausinėti, ko atskridau, iš kur bilietą gavau. Pasakiau, kad verslo reikalais. Tada nuvedė vėl į mažą patalpą, kurioje buvo tokia pati tamsi siena. Tąkart stengiausi reaguoti ramiai – turėjau laikraštį, todėl apsimečiau jį skaitantis.
Netrukus į kambarį įėjęs tas pats muitinės pareigūnas man pasakė, kad susisiekė su įmone, kurioje turėjau dirbti, ir ji patvirtino, kad tikrai atvažiuoju. Uždėjęs antspaudą į pasą ir labai dėl visko atsiprašęs, jis mane paleido.
Išėjęs iš oro uosto, negalėjau atsigauti dar penkias minutes. Atverčiau pasą – pase buvo uždėtas antspaudas „Du mėnesiai“. Tai reiškė, jog Anglijoje galėjau legaliai gyventi tik du mėnesius.
– Kur ėjote, kur apsigyvenote?
– Mane oro uoste turėjo pasitikti pažįstamas, tačiau niekas nepasitiko. Stovėjau vienas nežinia kur, pirmą kartą oro uoste, nemokėdamas anglų kalbos, tik su žodynėliu rankose. Žinojau, kad kažkaip turiu nusigauti traukiniu iki Viktorijos stoties.
Baksnodamas pirštu į žodynėlį, bandžiau suregzti bent vieną niekingą sakinį, tačiau niekas manęs nesuprato. Bet po kurio laiko, prie manęs priėjo moteriškė ir už rankos nuvedusi į traukinį pasodino. Iš jos gestų supratau, kad reikia išlipti paskutinėje stotelėje.
Važiuodamas traukiniu iš tiesų nežinojau, ar ten važiuoju. Kai traukinys sustojo ir visi žmonės pradėjo lipti lauk, lipau ir aš. Tada supratau, kad esu ten kur reikia – virš mano galvos mirgėjo užrašas „Viktorijos stotis“.
Stotyje laukė ir tas pažįstamas, kuris turėjo laukti oro uoste. Jis paaiškino, kad emigrantus oro uoste labai gaudo, todėl jam teko manęs laukti čia.
Buvo nelegalus imigrantas
– Kaip gavote savo pirmąjį darbą?
– Tas pažįstamas man padarė nelegalius dokumentus, kad galėčiau įsidarbinti fermoje. Buvau apgyvendintas mažame vagonėlyje kartu su keturiais žmonėmis. Net patalynės nebuvo, tik užuolaida ant lango kabėjo. Nusikabinau. Vieną jos dalį pasiklodavau ant lovos, o su kita dalimi užsiklodavau. Jau tada supratau, kad lengva nebus.
Mums liepė dirbti laukuose – rinkome cukinijas ir jas plovėme. Fermoje reikėdavo dirbti viską, ir traktorių vairuoti. Tą, kuris mokėdavo tai daryti, viršininkas labai mėgdavo. O kadangi mano tėvas nuo mažens mokė mane traktoriumi važiuoti, problemos man nebuvo. Darbų nebijau. Laikui bėgant, viršininkas tai pastebėjo ir pradėdavo man siūlyti vis kitokį darbą, žinoma, ir geresnę algą.
– Kiek dažniausiai per parą dirbdavote?
– Dažniausiai dirbdavome nuo septynių ryto iki vakaro, kartais iki pirmos valandos nakties. Grįždavome tokie pavargę, kad net nebesvarbu būdavo, kur parkrisi ir išmiegosi. Žinoma, normaliam maistui pinigų taip pat nebuvo. Pinigų, kuriuos pasiskolinau, nenorėjau judinti, nes nežinojau, kiek laiko turėsiu šį darbą.
– Ar pasiilgdavote namų?
– Be galo pasiilgdavau. Prisimenu, kad pusę metų namus sapnuodavau. Negalėdavau normaliai užmigti. Ypač galvodavau apie šiltą mamos vakarienę.
Su tėvais dažniausiai laiškais susirašydavome, nuotraukų nepamiršdavau įdėti, kuriose bandydavau atrodyti laimingas, nors ir kaip sunku būdavo. Nenorėjau tėvų skaudinti, laiške rašydavau, kad viskas sekasi gerai.
Pasitaikydavo progų, kad mieste ir iš taksofono jiems paskambindavau. Labai gera būdavo jų balsą išgirsti.
Gaudydavo su šunimis
– Kada pirmą kartą grįžote į Lietuvą?
– Tik po dvejų metų.
– Vadinasi, buvote ilgiau negu tuos du mėnesius. Ar jūsų nesulaikė?
– Emigrantus gaudydavo specialūs žmonės iš „Home office“. Jie atvažiuodavo su šunimis į laukus, kuriuose dirbdavome, o kadangi tie laukai būdavo labai dideli, tai net malūnsparniu atskrisdavo. Jeigu kas nors bandydavo bėgti – šunis paleisdavo. Vaizdas, patikėkit, kaip iš veiksmo filmo.
Kažkas sušunka, jog jie atvažiuoja – visi nešame kudašių, imdavome slapstytis, kur papuola. Dažniausiai tik kokias sėdinčias moteriškes nutverdavo. Manęs nė sykio nebuvo pagavę.
– O kas būdavo tiems, kuriuos pagaudavo?
– Juos deportuodavo atgal į gimtąją šalį ir ilgai nebeleisdavo sugrįžti į Angliją.
– Ar prisimenate gerų akimirkų iš darbo fermoje?
– Prisimenu vakarus, kai prie vagonėlių, kuriuose gyvendavome, susirinkdavome daugelis emigrantų, užsikurdavome mažą lauželį ir pasakodavome linksmas istorijas. Vienas latvis gitarą turėjo – todėl ir kokią dainą užtraukdavome.
Fermoje taip pat susipažinau ir su savo žmona Julia. Dabar kartu laimingai gyvename jau 15 metų.
– Kuo dabar užsiimate?
– Šiuo metu esu šios fermos viršininko dešinioji ranka. Taip pat turiu ir antrą darbą – esu vilkiko vairuotojas. Mane turbūt galima pavadinti darboholiku, darbas man teikia malonumą.
– Vis dar jaučiate Anglijoje neigiamą požiūrį į emigrantą?
– Savas būsi tik gimtinėje. Prabėgus tiek laiko, dabar gerai išmokau kalbėti bei rašyti anglų kalba. Daugelis britų net stebisi sužinoję, kad esu lietuvis, nes šneku tikrai gerai.
Visada Anglijoje į emigrantus žiūrės kreivai. Bet juk lygiai taip pat ir mes žiūrime į kitataučius. Lietuvoje pamatytas juodaodis vis dar yra kažkoks stebuklas, o čia – kasdienybė.
– Ar planuojate grįžti į Lietuvą visam laikui?
– Žinau, kad žmonės Lietuvoje vos suduria galą su galu. Todėl jei tikrai planuosiu grįžti – tik su gyvenimui sukauptomis santaupomis.
– Ar žmona britė pritartų tokiam sprendimui?
– Su žmona dažnai apie tai pašnekame. Ji dėl to neprieštarauja, nes Lietuva jai irgi patinka – ypač gamta. Lietuvoje gali laisvai grybauti, uogauti. Čia, Anglijoje, to nepadarysi. Iš tiesų, Lietuvoje yra gera gyventi. Jei normali alga būtų, manau, kad niekas iš jos neemigruotų.
Asmeninės nuotr.
ISTORIJA: Šiaulietis Ričardas Kairevičius dabar džiaugiasi laimingu gyvenimu, tačiau iki jo buvo sunkus kelias.
VAIZDAS: Laukai, kuriuose dirbdavo emigrantai.
KARŠTIS: Dirbti reikėdavo bet kokiu oru.
