Emocinis intelektas leidžia tapti emocijų šeimininku

Emo­ci­nis in­te­lek­tas lei­džia tap­ti emo­ci­jų šei­mi­nin­ku

Svar­biau­sia tap­ti sa­vo emo­ci­jų šei­mi­nin­ku – Šiau­lių uni­ver­si­te­te vy­ku­sia­me vie­ša­me pa­skai­tų cik­le tei­gė lek­to­rė, emo­ci­nio in­te­lek­to la­vi­ni­mo inst­ruk­to­rė, as­me­ni­nio au­gi­mo mo­ky­mų cent­ro „Sou­lAC­TION“ pro­jek­tų va­do­vė Gi­ta Ra­ma­na. Sėk­min­giau­si žmo­nės – tu­rin­tys aukš­tą emo­ci­nį in­te­lek­tą. Emo­ciš­kai iš­pru­sęs žmo­gus su­ge­ba blai­viai mąs­ty­ti įvai­rio­se si­tua­ci­jo­se ir mė­gau­tis kiek­vie­na aki­mir­ka.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Emo­ci­jos – gy­ve­ni­mo va­rik­lis

„Kai ma­nęs pa­klau­sia, kuo už­sii­mu gy­ve­ni­me, vi­suo­met at­sa­kau: mo­kau­si bū­ti lai­min­ga. Ma­no pa­grin­di­nis rak­tas gy­ve­ni­me į lai­mę ir sėk­mę – vi­są lai­ką da­rau tik tai, kas man pa­tin­ka, ir taip yra jau dau­giau kaip ket­ve­rius me­tus. Vie­ną die­ną  su­ra­šiau vi­sas sa­vo veik­las ir su­pra­tau, kad ma­no gy­ve­ni­me ne­li­ko nė vie­no „rei­kia“ ar „pri­va­lau“, – pri­si­sta­tė G. Ra­ma­na.

Ji dau­giau nei 10 me­tų ak­ty­viai do­mi­si as­me­ni­niu to­bu­lė­ji­mu, ži­nias in­teg­ruo­ja į vi­sas gy­ve­ni­mo sri­tis.

„Yra toks pa­sa­ko­ji­mas: atė­jo mo­ki­nys pas mo­ky­to­ją ir pra­šė at­sa­ky­ti į klau­si­mą. Mo­ky­to­jas sa­ko, ne­ga­liu tau at­sa­ky­ti, nė­ra jo­kios pra­smės. Pa­žiū­rėk į iki vir­šaus pri­pil­tą ar­ba­tos puo­de­lį – ne­ga­liu įpil­ti dau­giau. Mes esa­me kaip tas puo­de­lis. Tu­ri­me iš­ger­ti ar­ba­tą, tu­rė­ti klau­si­mą, kad at­si­ras­tų erd­vės at­sa­ky­mui“, – sa­kė lek­to­rė.

Ji pa­žy­mi, jog emo­ci­nis in­te­lek­tas, ge­bė­ji­mas spręs­ti emo­ci­nius už­da­vi­nius, su­pras­ti, ką ki­tas žmo­gus jau­čia, em­pa­ti­ja yra la­bai svar­bu. Lai­min­giau­si ir sėk­min­giau­si žmo­nės tu­ri aukš­tą emo­ci­nį in­te­lek­tą.

„Emo­ci­jos yra gy­ve­ni­mo va­rik­lis. Ir po­zi­ty­vios, ir ne­ga­ty­vios emo­ci­jos iš­ju­di­na. Pats blo­giau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me ne­tu­rė­ti jo­kių emo­ci­jų“, – įsi­ti­ki­nu­si G. Ra­ma­na.

Žmo­gus tu­ri so­cia­li­nį, as­me­ni­nį, in­ty­mų ir vi­di­nį gy­ve­ni­mą, emo­ci­jos vei­kia kiek­vie­ną gy­ve­ni­mo si­tua­ci­ją. Nuo jų pri­klau­so san­ty­kių ko­ky­bė, kas­die­nė sa­vi­jau­ta, veik­los re­zul­ta­tai ir mo­ty­va­ci­ja. Su­ge­bė­ji­mas mė­gau­tis ir džiaug­tis kiek­vie­na gy­ve­ni­mo aki­mir­ka taip pat pri­klau­so nuo jaus­mi­nės bū­se­nos.

„Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vo­te vie­ni su sa­vi­mi? Be feis­bu­ko, te­le­fo­no, kny­gų, te­le­vi­zi­jos, mu­zi­kos ir ki­tų išo­ri­nių dir­gik­lių? Kas iš jū­sų per šią sa­vai­tę tam sky­rė­te bent pus­va­lan­dį?“ – klau­sė lek­to­rė.

Vi­di­nį gy­ve­ni­mą gy­ve­na­me li­kę vie­ni su sa­vi­mi. La­bai daž­nai į jį ne­no­ri­me pa­si­ner­ti, nes ten daug neišsp­ręs­tų emo­ci­nių konf­lik­tų su sa­vi­mi, pa­sau­liu. Sau pa­čiam įvar­di­jus, ku­rio­je sri­ty­je ky­la klau­si­mų, no­ri­si kaž­ką pa­to­bu­lin­ti, pa­keis­ti, iš­mok­ti, pa­de­da emo­ci­nis in­te­lek­tas.

Emo­ci­jas le­mia ir kva­pas, ir oras

Lek­to­rė tei­gė, kad idė­jos praei­na, jei jų ne­rea­li­zuo­ja­te – ne­val­do­te sa­vo mo­ty­va­ci­jos. Su drau­gė­mis ji juo­kau­ja: jei trūks­ta įkvė­pi­mo, tie­siog įkvėpk, nes nu­si­tei­ki­mas veik­lai pri­klau­so nuo to, kaip mo­ka­me val­dy­ti sa­vo emo­ci­jas.

Em­pa­ti­ja, su­ge­bė­ji­mas iš­girs­ti ki­tą žmo­gų ypač pa­de­da dir­bant ko­man­do­je. Pa­vyz­džiui, kai ku­rio­se si­tua­ci­jo­se pa­de­da rė­ki­mas, ki­to­se – itin švel­nus kal­bė­ji­mas, ap­si­ver­ki­mas.

„Emo­ci­nis in­te­lek­tas – ge­rų san­ty­kių pa­grin­das, jei mo­ki pa­jaus­ti, su­vok­ti sa­vo ar­ti­mą žmo­gų, gir­dė­ti, ko jam rei­kia. Svar­bi tin­ka­ma emo­ci­jų raiš­ka. Ži­no­me, kad dar­be ne­ga­li­me ro­dy­ti nei­gia­mų emo­ci­jų, neap­rė­kia­me vir­ši­nin­ko už ne­pa­tin­kan­čius spren­di­mus. Ta­čiau ko­dėl bet ko­kias emo­ci­jas ir bet kaip pa­lei­džia­me na­muo­se, su mums ar­ti­miau­siais, my­li­miau­siais žmo­nė­mis?“ – klau­sia G. Ra­ma­na.

Ji siū­lo pa­gal­vo­ti – kam blo­giau nuo to, kad jūs pyks­ta­te: jums pa­čiam ar ki­tam žmo­gui? Daž­niau­siai rea­ga­vi­mo bū­dai yra paim­ti iš ap­lin­ki­nių, ne­bū­ti­nai pa­tys efek­ty­viau­si.

Emo­ci­ja, tam tik­ra bū­se­na, ky­la dėl įvai­riau­sių da­ly­kų: kva­po, spal­vos, vaiz­do, žo­džių, bal­so to­no, el­ge­sio, ap­lin­ky­bių, oro. Sup­ran­tant, kas reak­ci­jas nu­le­mia, ga­li­ma emo­ci­jas val­dy­ti.

Vie­no­kias emo­ci­jas su­ke­lia ci­na­mo­no kva­pas, ki­to­kias – kve­pa­lai, ku­riais kvė­pi­no­si bu­vęs vy­ras ar žmo­na. Pik­tai kal­ban­tis žmo­gus iš­kart su­ke­lia su­sier­zi­ni­mą, nors jis gal­būt pik­tas ne dėl ta­vęs. Tas pa­ts žmo­gus su beis­bo­lo laz­da su­tik­tas die­ną prie spor­to klu­bo ir tam­sią nak­tį skers­gat­vy­je su­kel­tų skir­tin­gas emo­ci­jas.

Emo­ci­jos – žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas

„Jei įsi­va­žia­vo­te į kaž­ko­kią emo­ci­ją, at­si­trau­ki­te nuo jos, nu­kreip­ki­te sa­vo dė­me­sį. Kur dė­me­sys – ten ener­gi­ja. Ką pa­lai­ko­te, tas ir ku­ria gy­ve­ni­me“, – pa­žy­mi G. Ra­ma­na.

At­si­ra­dus pyk­čiui ji siū­lo ste­bė­ti – nie­ko su juo ne­da­ry­ti, ne­ko­vo­ti, ne­si­prie­šin­ti, neiš­reikš­ti. Ste­bė­da­mas pra­de­di emo­ci­jas pa­žin­ti, priim­ti, gau­ti in­for­ma­ci­ją, ką jos apie ta­ve sa­ko. Ga­vęs at­sa­ky­mą tam­pi nuo emo­ci­jos ne­prik­lau­so­mas, ji taip stip­riai ne­be­vei­kia.

Svar­bu mo­kė­ti tin­ka­mai iš­reikš­ti emo­ci­ją. Pa­vyz­džiui, jei bi­čiu­lis daž­nai vė­luo­ja, o jam nie­ko ne­sa­kai, bet dėl to nuo­lat pyks­ti vi­du­je, su­si­kau­pu­sios emo­ci­jos ga­liau­siai pra­si­verš pa­čia bjau­riau­sia for­ma.

G. Ra­ma­na siū­lo su­py­kus emo­ci­ją iš­reikš­ti, bet ne­da­ry­ti nie­ko nu­kreip­to į ki­tą žmo­gų. Jas iš­reikš­ti ga­li­ma įvai­riai. Vy­rams įtam­pą, stre­są ge­riau­siai iš­reikš­ti pa­de­da spor­tas, bu­vi­mas aist­ruo­liu spor­to var­žy­bo­se. Mo­te­rims ga­li pa­dė­ti emo­ci­jų iš­pie­ši­mas, iš­ra­šy­mas, iš­kal­bė­ji­mas.

„Pa­de­da laiš­kų ra­šy­mas ir de­gi­ni­mas. Rei­kia ra­šy­ti tol, kol pyk­tis praei­na. Ži­nau, vie­na mer­gi­na sa­vo bu­vu­siam drau­gui, ant ku­rio la­bai py­ko, pa­ra­šė 50 laiš­kų, kol nu­si­ra­mi­no“, – pa­vyz­dį pa­tei­kė lek­to­rė.

Ji kvie­tė at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas yra ta­vo emo­ci­jų šei­mi­nin­kas – tu ar jos? Pa­ti­ria­mos emo­ci­jos yra mū­sų pa­si­rin­ki­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Emo­ci­jas ir em­pa­ti­ją gy­ve­ni­me ga­li­ma la­vin­ti, tai nė­ra ne­kin­ta­ma duo­ty­bė, tei­gia lek­to­rė, emo­ci­nio in­te­lek­to la­vi­ni­mo inst­ruk­to­rė Gi­ta Ra­ma­na.

Lek­to­rė, emo­ci­nio in­te­lek­to la­vi­ni­mo inst­ruk­to­rė Gi­ta Ra­ma­na sa­ko, jog nuo emo­ci­jų pri­klau­so su­ge­bė­ji­mas mė­gau­tis ir džiaug­tis kiek­vie­na gy­ve­ni­mo aki­mir­ka.

Pas­kai­ta apie emo­ci­nį in­te­lek­tą Šiau­lių uni­ver­si­te­te su­trau­kė pil­ną sa­lę klau­sy­to­jų, da­lis jos klau­sė­si sto­vė­da­mi.