Naujausios
„Galime būti šiuolaikinio meno centru“
Ketvirtadienį Šiaulių dailės galerijoje startavo šiuolaikinio meno festivalis „Virus“. Tris dienas miestas tapo šiuolaikinio meno meka. Šiauliečių galvose gimusi idėja gyvuoja septynioliktus metus. Apie festivalio prasmę ir įtaką kalbėjomės su festivalio siela Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotoju Virginijumi Kinčinaičiu.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Bruožas – menų sintezė
– Kuo ypatingas šis festivalis?
– Šiuolaikinio meno festivalis „Virus“ yra vienintelis toks renginys per metus. Festivalyje susipažįstama su šiuolaikinio meno tendencijomis. Liūdniausia, kai daugybe šiuolaikinio meno rūšių žmonės kituose miestuose gali mėgautis nuolat, o šiauliečiai – ne.
– Menų sintezė išlieka jungiančia festivalio ašimi?
– Pirmi festivaliai, kuriuos mes su Pauliumi Arlausku generavome, taip ir vadinosi – muzikos ir menų sintezės festivalis. Festivalio idėja gimė muzikantų, dailininkų, filosofų galvose ir mes tai sujungėme į vieningą darinį.
Jau pirmuose festivaliuose būdavo „BIX“ grupės koncertai, instaliacijos, šiuolaikinis šokis, dailė, fotografija, muzika.
Dabar tai išaugo į tarpdisciplininį šiuolaikinį meną. Festivalio erdvė yra ir tam, kad įvairių sričių menininkai susirinktų, sugalvotų ką nors ir kartu pristatytų jau kitame renginyje.
Festivalyje vykdavo premjeros – literatūros skaitymai, į kuriuos įsijungdavo videomenininkai, džiazo muzikantai ir poetai. Mes tą tradiciją tęsiame.
– Kas naujo „Viruse“ šiemet?
– 17-asis festivalis prasidėjo penkių parodų atidarymu. Vidmanto Zarėkos „Potekstės“, kuriose menininkas preciziškai, kryptingai ir nuosekliai plėtoja tapybos meną ir plečia jo galimybes.
Lauros Guokės instaliacija apie sunaikintą visatą, jaunosios miesto menininkės Emilės Pociūtės, šiemet apdovanotos metų premija, premjerinė paroda.
„Jaunojo tapytojo prizo 2012“ paroda, kurioje eksponuojami geriausių Lietuvos jaunųjų tapytojų darbai. Įdomi ir jaunos feministės, menininkės iš Vilniaus Martos Ivanovos paroda.
Per šį įvairių parodų kaleidoskopą atsiskleidžia visuma. Menininkai išgyvena, kas jiems svarbiausia, kartu išlaikoma intriga žiūrovui. Mums labai svarbu publiką suvilioti, išlaikyti, o tai – nepaprasta.
Išlaikomos tradicijos
– Kaip festivalis derina rimtąją dalį su pramogine?
– Yra įvairiausių edukacinių renginių. Šiemet festivalio mokslinėje konferencijoje menotyrininkai, antropologai, filosofai svarstys kultūros ir meno dinamikos problemą. Meno gyvo proceso, kaitos temas. Tai pastangos susivokti, ką darai, kokioje terpėje menas funkcionuoja, kaip jis gimsta, miršta, keičiasi.
Iš pramoginių renginių – įspūdinga šiuolaikinio šokio programa, Petro Lisausko kuruojamas spektaklis ir Martyno Levickio akordeono muzika.
– Kurį renginį norėtumėte išskirti?
– Rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Rolando Rastausko teatrinių istorijų knygos „Bermudų trikampis“ skaitymus, kuriuos perkėlėme į knygyną „Sielai“.
– „Virus“ mada tapdavo įvykiu. Ar taip bus ir šįkart?
– Daug metų keičiame požiūrį į gatvės madą, į jaunimo kostiumo dizaino sampratą. Svarbu parodyti, kad kostiumo menas gali būti savarankiška meno rūšis – kaip skulptūra, spektaklis, karnavalas.
Spalvingas „Virus“ mados spektaklis kartu yra ir meniškas, ir kūniškas, ir erotiškas. Daug grupių jaunų žmonių gali dalyvauti kaip manekenai, dizaineriai ir aktyvūs žiūrovai.
Šiųmetė naujiena – kolekcijas pristatys Rygos menų akademijos studentai. Dalyvauja dizaineriai ir iš Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Telšių. Svarbu, kad jauni dizaineriai – užgimstančios besiformuojančios žvaigždės, vėliau iškyla, dalyvauja „Mados infekcijoje“, bet visada starto aikštelė būna čia, „Viruse“. Ir jie jaučia sentimentus. Tapę dėstytojais pirmieji kostiumo dizaineriai į „Virusą“ siunčia savo studentus.
– Po rimtų renginių bus ir vakarėlis?
– Tai irgi sena mūsų tradicija. Kai Šiauliuose dar trūko klubinės muzikos, darydavome vakarėlius „Elnio“ fabrike ir kitose alternatyviose vietose. Daug vakarėlių buvo ir Šiaulių dailės galerijoje. Mes vakarėlius suprantame kaip meno kūrinius – skoningą laiko praleidimą su gerais didžėjais. Bet keitėsi įstatymai – atsirado triukšmo apribojimai. Galerijoje nebegalime to daryti, tenka keltis į kitas erdves. Šiaulių jaunimo centre bus naktis su Golden Parazyth – didžėjumi ir jo komanda.
– Kokiose erdvėse „Virus“ yra pabuvojęs?
– Ir senojoje pieninėje, „Verpsto“ rūsyje, „Elnio“ fabriko visas įmanomas teritorijas apgyvendinome renginiais. Kol valdžia diskutuoja – reikia, nereikia, jaunimas prisijaukina erdvę.
Dabar, kai mieste yra daug pramogų klubų, elektroninės didžėjų muzikos, vėl žvalgomės, kur galėtume būti įdomūs, novatoriški.
– Šiaulių jaunimas, pavyzdžiui, ir jūsų duktė, specialiai iš užsienio grįžta į „Virus“?
– Šiemet ji negrįš, bet atsiunčia savo draugą – Tomą Čiučelį, kuris skaitys pranešimą konferencijoje ir pratęs tradiciją. Tokių mados, videomenininkų, teoretikų iš Londono, kitų miestų tikrai bus. „Virus“ yra ir susitikimų vieta šiauliečių, kurie išvyko, bet subrendo šiame festivalyje.
Šiauliuose irgi galima įgyti šiuolaikinio meno kompetencijų, kurios po to labai praverčia meno karjeroje bet kurioje šalyje. Ne tokia jau esame provincija – galime būti šiuolaikinio meno centru.
Jono TAMULIO nuotr.
INSTALIACIJA: „Vidmanto Zarėkos instaliacijoje į vieną vietą surenkamas lietuvių emigracijoje išbarstytas laikas“, – sakė vienas iš festivalio „Virus“ įkvėpėjų Virginijus Kinčinaitis.
ŠOKIS: Energingas Petro Lisausko šokis davė startą – „Virus“ prasidėjo.
TAPYBA: Parodoje – šiaulietis Martynas Petreikis pripažintas geriausiu Baltijos šalių jaunuoju tapytoju šalia savo darbo.
FOTOGRAFIJA: „Gimstame balti, augdami pilkėjam, bet kartais randame gėlumą“, – savo fotografijų parodą „Balta“ apibūdino Emilė Pociūtė.
