
Naujausios
Gruzdžių dvaras – griuvėsiai su valstybės apsauga
„Nebešalkite rankų. Nebeverta“, – sako žinomi keramikai Regina ir Vytautas Mataičiai, paklausti, kaip galima būtų išsaugoti akyse nykstantį vieną seniausių Lietuvos dvarų – XVI amžių menantį Gruzdžių dvarą. Buvusi pieninė, kurioje įsikūrę keramikai, vienintelis iš kelių dešimčių dvaro pastatų, išsaugota. Visi kiti dvaro statiniai – apgailėtinos būklės, nyksta ir griūva. Didingą istoriją menančius pastatus netrukus gali tekti sulyginti su žeme.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Nebemato vizijos
Daugiau nei prieš du dešimtmečius dvaro pieninę įsigiję ir čia įkūrę keramikos dirbtuves R. ir V. Mataičiai ranka numoja išgirdę, jog norime apžiūrėti Gruzdžių dvaro statinius. Menininkai įsitikinę, kad laiko visiškai suniokoto dvaro nebeatstatys niekas.
„Nematau vizijos. Nebent parduoti visą dvarą už eurą ir tikėtis, kad naujajam savininkui rūpės atgaivinti istorinę atmintį. Nuoma – ne išeitis. Joks nuomininkas neinvestuos į išsaugojimą“, – įsitikinęs V. Mataitis.
1989 metais sutuoktinių įsigyta dvaro pieninė – vienintelis iki šiol sveikas istorinės praeities liudytojas. Mataičiai savo lėšomis pasirūpino ne tik statinį išsaugoti, bet ir jo autentika.
Kūrėjams skauda dėl greta stovinčio cikorijos pastato, dvaro sandėlių. Nors šeimai jie ir nepriklauso, ant šių statinių durų, siekdamas apsaugoti vidų nuo piktadarių, Vytautas sukabino spynas. O vagys vistiek mėgina įeiti – lupa, laužia duris.
Ant vieno pastato sienos kabo lenta su užrašu, kad „Objektas saugomas valstybės“. Užrašas keramikams kelia rūškaną: jei valstybė taip saugo visus istorinius lobius...
Dvaras – griuvėsiai
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Už keliasdešimties metrų nuo Mataičiams priklausančios sodybos boluoja per vidurį įgriuvęs buvusio dvaro klojimo stogas, tiksliau tai, kas iš stogo liko. Sienos persikreipusios. Neramu, kad vieną dieną neliks ir jų.
Pasak Gruzdžių seniūnės pavaduotojos Gražinos Slavikienės, klojimas per vidurį sugriuvo gal tik prieš metus.
„Vilties, kad kažkas imtų ir išsinuomotų likusią klojimo dalį praktiškai nėra. Kas nuomosis, jei skylėtas stogas gali kristi kiekvieną akimirką?“ – svarstė G. Slavikienė.
Kitoje kelio pusėje dar gražiau: dvarui priklausę ūkio pastatai – kiaulidė, arklidė ir karvidė – gražiausiu laikytas statinys su unikaliomis kolonomis, atitinkančiomis to laikmečio architektūros madas, taip pat negrįžtamai suniokoti laiko: kolonų plytos suskilinėjusios, langai – kiaurymės, prieigose – šabakštynai.
Vėjinis-arklinis vandens bokštas – be langų ir durų. Gyvenamasis dvaro pastatas – avarinės būklės.
G. Slavikienė sako, kad pagrindiniame gyvenamajame dvaro pastate su kolonomis ir balkonais tarybiniais laikais veikė kolūkio kontora, čia įrengti butai gyventojams. Niekam ir niekada remontas nerūpėjo.
Du butai užimti iki šiol. Viename gyvenanti senolė atkakliai tvirtina niekur iš čia nesikelsianti.
Seniūnijos darbuotojai neramu, kad avarinės būklės statinys nepalaidotų gruzdiškės po griuvėsiais.
Vis dar puoselėja viltį
„Širdį skauda žiūrint“, – sako Gruzdžių šviesuolė kraštotyrininkė Lionė Gulbinaitė.
Pasak ilgametės dėstytojos, 1923 metais dvaro pastatų komplekse buvo įsteigta Žemės ūkio mokykla. Tada dvarą prižiūrėjo ne tik moksleiviai, bet ir pedagogai: pagal galimybes buvo prižiūrimi saugotini statiniai, puoselėta dvaro aplinka.
Gruzdžių žemės ūkio mokykla prieš gerą dešimtmetį uždaryta. Tada, L. Gulbinaitės žodžiais, ir prasidėjo tikrasis dvaro merdėjimas bei nykimas. Mokomasis mokyklos pastatas liko stovėti užkaltais langais, o kitur dabar jau boluoja tik juodos langų akiduobės – stiklus išdaužė vandalai, rėmai sukrito nuo drėgmės. Nuo jos pradėjo irti ir pastato sienos. Maža to, statinį, o labiausiai jo stogą, suniokojo gaisras – piktadarių darbas.
Dvaras nukentėjęs ir nuo vagių: nešama, plėšiama, ardomos brangios senovinės plytos, kitos istorinių statinių lauko ir vidaus liekanos.
„Ir dabar, kai dvaras baigia sugriūti, manau, kažkas dar galėtų pratęsti jo gyvenimą. Tiesa, dabar jau prireiktų rimtų investicijų“, – sako gruzdiškė.
Jos nuomone, Gruzdžių dvaro teritorijoje ir fermose galėtų būti įrengtas žirgynas, arklių priežiūros centras, kaip tai vyksta rekonstruotame Pakruojo dvare, galėtų vykti edukaciniai užsiėmimai, pavyzdžiui, sūrių gamybos, stalių, kalvių, siuvėjų, kepėjų, žirgų prižiūrėtojų dirbtuvės, įrengtose salėse galėtų būti rengiamos parodos, konferencijos.
Dvarą saugo valstybė
Šiaulių rajono mero Antano Bezaro žodžiais, Savivaldybės rankos surištos – Gruzdžių dvaras rajonui nepriklauso, didžioji jo dalis – Turto banko nuosavybė, tad apie investicijas „rajoniniu lygiu“ į dvaro atstatymą nėra kalbos.
Gruzdžių seniūnės pavaduotoja G. Slavikienė sako, kad prieš kelerius metus norinčiųjų išsinuomoti vieną ar kitą dvaro statinį ir vykdyti jame kokią nors veiklą ar sandėliuoti, pavyzdžiui, užaugintą derlių, buvo ne vienas. Tačiau valstybės pozicija tąkart buvo kitokia: jokios pavienės nuomos, tik visas dvaro kompleksas!
Dabar, kai milžinišką istorinę vertę turintys 25 dvaro pastatai baigia sugriūti, pagaliau sumota juos nuomoti atskiromis dalimis.
Nuomininkams padiktuotos sąlygos
Gruzdžių dvaro pastatai Valstybės turto fondui (dabar – Turto bankas) buvo perduodami 2008–2010 metais.
Turto banko Finansinio turto ir pardavimų departamento Privatizavimo ir sutarčių rengimo grupės vadovės Girdos Valiulytės teigimu, šiuo metu Turto bankas perėmęs 20 dvaro komplekso pastatų.
„Deja, daugelis pastatų buvo perduoti apverktinos būklės – apgriuvę, neprižiūrimi, su įgriuvusiais stogais ar netgi išvis be jų“, – sakė specialistė.
Teisės aktai, pasak jos, nenumato, kad Turto bankas galėtų skirti lėšų esminiams remonto darbams, tačiau esą stengiamasi maksimaliai apsaugoti perimtus pastatus: jie užsandarinami nuo vandalų patekimo, prašoma patruliuojančių policijos pareigūnų pagalbos, įtraukiant teritoriją į patruliavimo maršrutą.
„Didžioji dalis pastatų yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, todėl remonto darbai taip pat turi atitikti saugomiems pastatams keliamus reikalavimus“, – „Šiaulių kraštui“ teigė G. Valiulytė.
Apie kokį ypatingąjį baigiančio sugriūti Gruzdžių dvaro remontą ir apsaugą specialistė kalba, lieka neaišku.
Pasak G. Valiulytės, Turto bankui perduodami valstybės nekilnojamojo turto objektai yra ruošiami parduoti ir viešuose aukcionuose parduodami. Deja, Gruzdžių dvaro kompleksas buvęs perduotas be suformuoto žemės sklypo.
„Planuojama, kad žemės sklypo formavimo darbai dar užtruks apie metus, kadangi dvaro teritorijoje esančių dalies pastatų savininkai neužregistravę nuosavybės teisių nekilnojamojo turto registre“, – apibendrino Turto banko atstovė.
Pasak jos, dalį dvaro patalpų šiuo metu pavyko išnuomoti.
Pagrindinė sąlyga turto nuomininkams – prižiūrėti ir saugoti naudojamas patalpas, esant reikalui atlikti einamuosius vidaus remonto darbus, laikytis keliamų priešgaisrinės saugos, sandėliavimo, sanitarinių ir techninių taisyklių reikalavimų.
Gal Turto bankui vertėtų ne apie einamąjį patalpų remontą kalbėti, o susirūpinti nuomininkų saugumu, kol remonto niekada nematę griūvantys statiniai neprišaukė nelaimės?
Grafų Zubovų atmintis
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Gruzdžių dvaras įkurtas XVI amžiaus viduryje.
Nuo 1793 metų Gruzdžių dvarą valdė grafas Platonas Zubovas ir jo palikuonys.
1810–1812 metais dvaras buvo perstatytas. 1858 metais jį įsigijo Aleksandras Naryškinas, kurio giminės valdymas baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
1923 metais dvare įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Senosios Gruzdžių dvaro karvidės – gražiausiu dėl ištaigių kolonų laikytas pastatas, šiandien apverktinos būklės.
Dvaro klojimas nyksta akyse. Laikas ir valstybės požiūrio į istorinį paveldą stygius kultūros vertybę, sugriuvus jos stogui, perskėlė pusiau.
Juodosios keramikos dirbtuves dvaro pieninėje prieš kelis dešimtmečius su žmona įkūręs Vytautas Mataitis sakė nebematantis vizijos, kaip išgelbėti istorinę praeitį. Menininkams pavyko išgelbėti tik dvaro pieninę.
Dvaro pasididžiavimas – cikorija.
Centrinis dvaro pastatas – gyvenamasis dvarininkų namas.
Teigiama, kad tai buvęs dvaro namas, skirtas tarnams gyventi.
Valstybės saugomų objektų sąraše esantys dvaro ūkio pastatai.
Unikalus objektas – dvaro svarstyklės. Jose buvo sveriami vežimai su grūdais.
Iš statinių likusios tik pavienės sienos. Valstybės turto fondas ir jas ketina išnuomoti?
Dvaro pastatai iš vidaus.
Kraštotyrininkė, ilgametė Gruzdžių žemės ūkio mokyklos dėstytoja Lionė Gulbinaitė (kairėje) puoselėja viltį, kad dvaru vis tik bus pasirūpinta. Seniūnės pavaduotoja Gražina Slavikienė tuo linkusi dvejoti.