Gyvenimas prie Rėkyvos ežero: neįvertinti privalumai miesto pašonėje

Gy­ve­ni­mas prie Rė­ky­vos eže­ro: neį­ver­tin­ti pri­va­lu­mai mies­to pa­šo­nė­je

Dau­giau nei 70 me­tų Rė­ky­vos apy­lin­kė­se gy­ve­nan­tis Pran­ciš­kus Rep­šys įsi­ti­ki­nęs, jog gy­ve­na nuo­sta­biu kraš­to­vaiz­džiu ap­do­va­no­to­je sva­jo­nių vie­to­je: gam­tos ap­sup­ty­je, ša­lia eže­ro, ta­čiau mies­tą pa­sie­kia vos per pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Anks­čiau ap­leis­ta Šiau­lių mies­to da­lis ry­ti­nia­me Rė­ky­vos eže­ro kran­te tam­pa pres­ti­ži­niu ra­jo­nu.

Ele­na BRET­LIN­GIS

Tur­tin­ga kraš­to is­to­ri­ja

Kiek sa­ve pa­me­na P. Rep­šys gy­ve­na Rė­ky­vos apy­lin­kė­se, ku­rį lai­ką bu­vo per­si­kė­lęs į Šiau­lius, bet su­grį­žo at­gal. Ma­tė gy­ven­vie­tės pra­džią, il­gai­niui ste­bė­jo kaip ji kei­čia­si, au­ga, gra­žė­ja, pa­ži­no jos žmo­nes. Da­bar jau ne­beį­si­vaiz­duo­ja, kaip ga­lė­tų gy­ven­ti mies­to skruz­dė­ly­ne ar ty­ruo­se lau­kuo­se, kur gre­ta nė­ra eže­ro, upe­lio ar miš­ko.

„Man čia ne­pa­ly­gi­na­ma su mies­tu, ku­ria­me nė­ra kuo kvė­puo­ti. Pa­tin­ka šva­rus, gry­nas oras, ra­my­bė, me­džiai, van­duo...“ – var­di­ja. Da­bar jau 12 me­tų Pran­ciš­kus gy­ve­na už dvie­jų ki­lo­met­rų esan­čio­je Lin­gai­lių gy­ven­vie­tė­je, ten puo­se­lė­ja sa­vo na­mus. Kraš­tas jį tar­si už­bū­rė.

1940–2007 m. čia vei­kė vie­na ga­lin­giau­sių Pa­bal­ty­je Rė­ky­vos ši­lu­mi­nė elekt­ri­nė, ku­rios dar­buo­to­jams vė­liau pa­sta­ty­ta gy­ven­vie­tė. Tur­tin­gą Rė­ky­vos is­to­ri­ją, gam­tą vy­ras lyg met­raš­ti­nin­kas fik­suo­ja fo­to­nuot­rau­ko­se.

Ry­ti­nia­me Rė­ky­vos eže­ro kran­te, kur ka­dai­se sto­vė­jo dva­ri­nin­kų Kar­pių pa­grin­di­niai rū­mai, da­bar įsi­kū­ru­si Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­ja. Čia anks­čiau bu­vo Kar­pių dva­ro par­kas, ta­čiau iš­li­ko tik jo frag­men­tai, se­na tuo­pų alė­ja.

„Čia tu­ri­me vis­ką ko rei­kia: am­bu­la­to­ri­ją, par­duo­tu­vių, vai­kų dar­že­lį, ban­ką, baž­ny­tė­lę su la­bai ge­ru kle­bo­nu... Vi­sa inf­rast­ruk­tū­ra su­tvar­ky­ta, ke­lias. Ko dau­giau rei­kia? Idea­lu! Mies­tas pa­sie­kia­mas ran­ka – ne­to­lie­se vie­šo­jo trans­por­to sto­te­lės, au­to­bu­sai kur­suo­ja kas 15 mi­nu­čių. Jei ko­kie ren­gi­niai, be pro­ble­mų sė­du į au­to­bu­są, nu­va­žiuo­ju į Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus pa­ro­dą ar teat­rą mies­te ir grįž­tu“, – džiau­gia­si P. Rep­šys. Nuo Šiau­lių cent­ro Rė­ky­vos gy­ven­vie­tė į pie­tus nu­to­lu­si apie 10 ki­lo­met­rų.

Ne vi­sa­da no­ri­si kur nors to­liau va­žiuo­ti, kai veik­la ver­da gre­ta. Rė­ky­viš­kiai pa­tys ak­ty­viai tel­kia bend­ruo­me­nę – prie eže­ro or­ga­ni­zuo­ja tra­di­ci­nes Jo­ni­nes, Žie­mos ir Van­dens šven­tes. Šven­tės to­kios po­pu­lia­rios, jog su­trau­kia lan­ky­to­jų iš Šiau­lių ap­skri­ties.

Vi­sos trys Rė­ky­vos se­niū­ni­jo­je esan­čios bend­ruo­me­nės ak­ty­viai įgy­ven­di­na pro­jek­tus, tar­pu­sa­vio ry­šius stip­ri­na da­ly­vau­da­mi bend­ro­je kū­ry­bi­nė­je veik­lo­je, ren­gia pa­ro­das, bend­rus va­ka­rus, or­ga­ni­zuo­ja spor­to var­žy­bas, šo­ka ar dai­nuo­ja. To­kios ini­cia­ty­vos žmo­nes la­bai su­bu­ria ir su­tei­kia daug džiaugs­mo.

Eže­ras gun­do bu­riuo­to­jus

„Nors ne­su pro­fe­sio­na­lus bu­riuo­to­jas, bet nuo pat jau­nys­tės daug irk­la­vęs val­tį, plau­kio­jęs. To­dėl la­bai ža­viuo­si bu­ria­vi­mu – tai ka­ra­liš­ka pra­mo­ga“, – pa­sa­ko­ja Pran­ciš­kus.

Gre­ta ty­vu­liuo­jan­tis di­džiau­sias Šiau­lių ra­jo­ne Rė­ky­vos eže­ras jam – vie­nas di­džiau­sių apy­lin­kių pri­va­lu­mų. Vaikš­čio­da­mas eže­ro pa­kran­te vy­ras ste­bi­si ir ža­vi­si, kaip vik­riai po eže­rą bu­riuo­ja vai­kai, plau­kio­ja jach­tos.

Ekst­re­ma­laus spor­to en­tu­zias­tai jau se­niai pa­ste­bė­jo, kad jė­gos ait­va­rų, bur­len­čių spor­tui Rė­ky­vos eže­ras ko­ne idea­lus – čia ga­li­ma vi­suo­met pa­si­kin­ky­ti vė­ją, pa­lan­kio­mis oro są­ly­go­mis bu­riuo­ti ir „kai­tuo­ti“ be­veik kas­dien. Gre­ta įsi­kū­ręs Rė­ky­vos van­dens klu­bas.

Uni­ka­lus eže­ras su­lau­kė ir Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės dė­me­sio – pa­gal pro­jek­tą pa­kran­tes pla­nuo­ja­ma pri­si­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui, priei­go­se at­nau­jin­ti inf­rast­ruk­tū­rą.

Rė­ky­vos eže­ras yra že­mais kran­tais, trys jo kran­tai – dur­pin­ga aukš­ta­pel­kė. P. Rep­šys pa­sa­ko­ja, jog žie­mą minkš­ti kran­tai tu­ri sa­vų pliu­sų: šą­lant eže­ro le­das be­si­plės­da­mas į šo­nus ne­sus­ki­li­nė­ja, ne­su­si­da­ro ly­čių san­grū­dos. To­ly­gus, ko­ky­biš­kas le­das lei­džia mė­gau­tis ak­ty­viu žie­mos spor­tu: led­ro­gė­mis, vė­ja­ra­čiais.

Rė­ky­vos apy­lin­kė­se yra Gi­rai­tės ir Duk­to miš­kai, ku­riuo­se ga­li­ma ge­rai pa­gry­bau­ti. Eže­ro kran­tai dau­giau­sia apau­gę pu­ši­mis, že­maū­gia­me miš­ke ga­li­ma ras­ti vi­sų aukš­ta­pel­kės gė­ry­bių: mė­ly­nių, span­guo­lių, po miš­ką lai­go stir­niu­kai, kla­jo­ja ku­rap­kos. „Net ger­vės vos ne į kie­mą atei­na! Kaip ne­si­džiaug­ti?“ – gi­ria sa­vo gim­tą kraš­tą Pran­ciš­kus.

Kraš­tas at­gy­ja

Kaž­ka­da nuo­ša­lė­je bu­vęs, dau­ge­lio už­mirš­tas kraš­tas da­bar at­gy­ja. Rė­ky­viš­kio pa­ste­bė­ji­mu, ly­gi­nant su po­ka­rio me­tais kai­mas iš­tuš­tė­jęs, dau­ge­lis iš­si­kraus­tė į be­si­ple­čian­čius mies­tus. Da­bar pa­ma­žu vyks­ta at­virkš­ti­nė mig­ra­ci­ja – po­pu­lia­rė­ja dirb­ti mies­te, bet gy­ven­ti, lais­va­lai­kį leis­ti prie­mies­ty­je.

„Ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti: grįž­ti iš dar­bo mies­te, o tau kie­me ra­my­bė, vi­suo­met yra kur au­to­mo­bi­lį pa­si­sta­ty­ti, ne­rei­kia su kai­my­nais nu­ga­ro­mis trin­tis. Čia tu­ri kaip sa­vo at­ski­rą sa­le­lę“, – šyp­te­li Pran­ciš­kus.

To­kių nau­ja­ku­rių vis dau­giau vy­ras pa­ste­bi Rė­ky­vos apy­lin­kė­se. Įsi­gi­ję skly­pus, pa­si­sta­tę ne­di­de­lius na­mus ar re­no­va­vę se­nas so­dy­bas žmo­nės kai­me, ne au­gi­na gy­vu­lius ar run­ke­lius, kaip anks­čiau bū­da­vo įpras­ta, bet ku­ria nuo­sa­vą oa­zę – vei­sia so­dą, gė­ly­ną, so­di­na me­džius.

„Pas ma­ne į sve­čius bu­vo at­va­žia­vęs pa­žįs­ta­mas šve­das. Sa­ko, pas jus čia ro­jus – gam­tos ap­sup­tis vi­sai ša­lia di­de­lio mies­to! Že­mė pra­ktiš­kai už dy­ką, ly­gi­nant kiek pa­na­šus ma­lo­nu­mas kai­nuo­ja prie ko­kio Stok­hol­mo“, – pa­sa­ko­ja P. Rep­šys.

Gy­ve­ni­mas ar­ti gam­tos rit­mų jį įkve­pia fo­tog­ra­fuo­ti. Da­bar jau pen­si­ji­nio am­žiaus vy­ras mė­gau­ja­si vaikš­čio­da­mas po apy­lin­kes vi­sais me­tų lai­kais, fik­suo­da­mas pa­va­sa­rio sau­lė­ly­džius ir sau­lė­te­kius, va­sa­rą virš eže­ro ky­lan­tį rū­ką, ru­de­nį be­si­bu­riuo­jan­čius gand­rus ar žie­miš­kus pū­gos raš­tus. „Tai – di­džiau­sia pra­ban­ga“, – sa­ko.

Kaž­ka­da nuo­ša­lė­je bu­vu­si Rė­ky­va at­gy­ja – ku­ria­si nuo šur­mu­lio ir tar­šos pa­var­gę mies­tie­čiai, stip­rė­ja bend­ruo­me­nė, ge­rė­ja inf­rast­ruk­tū­ra.

To­ly­gus, ko­ky­biš­kas le­das lei­džia mė­gau­tis ak­ty­viu žie­mos spor­tu: led­ro­gė­mis, vė­ja­ra­čiais.