
Naujausios
Gyvenimas prie Rėkyvos ežero: neįvertinti privalumai miesto pašonėje
Daugiau nei 70 metų Rėkyvos apylinkėse gyvenantis Pranciškus Repšys įsitikinęs, jog gyvena nuostabiu kraštovaizdžiu apdovanotoje svajonių vietoje: gamtos apsuptyje, šalia ežero, tačiau miestą pasiekia vos per penkiolika minučių. Anksčiau apleista Šiaulių miesto dalis rytiniame Rėkyvos ežero krante tampa prestižiniu rajonu.
Elena BRETLINGIS
Turtinga krašto istorija
Kiek save pamena P. Repšys gyvena Rėkyvos apylinkėse, kurį laiką buvo persikėlęs į Šiaulius, bet sugrįžo atgal. Matė gyvenvietės pradžią, ilgainiui stebėjo kaip ji keičiasi, auga, gražėja, pažino jos žmones. Dabar jau nebeįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi miesto skruzdėlyne ar tyruose laukuose, kur greta nėra ežero, upelio ar miško.
„Man čia nepalyginama su miestu, kuriame nėra kuo kvėpuoti. Patinka švarus, grynas oras, ramybė, medžiai, vanduo...“ – vardija. Dabar jau 12 metų Pranciškus gyvena už dviejų kilometrų esančioje Lingailių gyvenvietėje, ten puoselėja savo namus. Kraštas jį tarsi užbūrė.
1940–2007 m. čia veikė viena galingiausių Pabaltyje Rėkyvos šiluminė elektrinė, kurios darbuotojams vėliau pastatyta gyvenvietė. Turtingą Rėkyvos istoriją, gamtą vyras lyg metraštininkas fiksuoja fotonuotraukose.
Rytiniame Rėkyvos ežero krante, kur kadaise stovėjo dvarininkų Karpių pagrindiniai rūmai, dabar įsikūrusi Rėkyvos progimnazija. Čia anksčiau buvo Karpių dvaro parkas, tačiau išliko tik jo fragmentai, sena tuopų alėja.
„Čia turime viską ko reikia: ambulatoriją, parduotuvių, vaikų darželį, banką, bažnytėlę su labai geru klebonu... Visa infrastruktūra sutvarkyta, kelias. Ko daugiau reikia? Idealu! Miestas pasiekiamas ranka – netoliese viešojo transporto stotelės, autobusai kursuoja kas 15 minučių. Jei kokie renginiai, be problemų sėdu į autobusą, nuvažiuoju į Fotografijos muziejaus parodą ar teatrą mieste ir grįžtu“, – džiaugiasi P. Repšys. Nuo Šiaulių centro Rėkyvos gyvenvietė į pietus nutolusi apie 10 kilometrų.
Ne visada norisi kur nors toliau važiuoti, kai veikla verda greta. Rėkyviškiai patys aktyviai telkia bendruomenę – prie ežero organizuoja tradicines Jonines, Žiemos ir Vandens šventes. Šventės tokios populiarios, jog sutraukia lankytojų iš Šiaulių apskrities.
Visos trys Rėkyvos seniūnijoje esančios bendruomenės aktyviai įgyvendina projektus, tarpusavio ryšius stiprina dalyvaudami bendroje kūrybinėje veikloje, rengia parodas, bendrus vakarus, organizuoja sporto varžybas, šoka ar dainuoja. Tokios iniciatyvos žmones labai suburia ir suteikia daug džiaugsmo.
Ežeras gundo buriuotojus
„Nors nesu profesionalus buriuotojas, bet nuo pat jaunystės daug irklavęs valtį, plaukiojęs. Todėl labai žaviuosi buriavimu – tai karališka pramoga“, – pasakoja Pranciškus.
Greta tyvuliuojantis didžiausias Šiaulių rajone Rėkyvos ežeras jam – vienas didžiausių apylinkių privalumų. Vaikščiodamas ežero pakrante vyras stebisi ir žavisi, kaip vikriai po ežerą buriuoja vaikai, plaukioja jachtos.
Ekstremalaus sporto entuziastai jau seniai pastebėjo, kad jėgos aitvarų, burlenčių sportui Rėkyvos ežeras kone idealus – čia galima visuomet pasikinkyti vėją, palankiomis oro sąlygomis buriuoti ir „kaituoti“ beveik kasdien. Greta įsikūręs Rėkyvos vandens klubas.
Unikalus ežeras sulaukė ir Šiaulių miesto savivaldybės dėmesio – pagal projektą pakrantes planuojama prisikelti naujam gyvenimui, prieigose atnaujinti infrastruktūrą.
Rėkyvos ežeras yra žemais krantais, trys jo krantai – durpinga aukštapelkė. P. Repšys pasakoja, jog žiemą minkšti krantai turi savų pliusų: šąlant ežero ledas besiplėsdamas į šonus nesuskilinėja, nesusidaro lyčių sangrūdos. Tolygus, kokybiškas ledas leidžia mėgautis aktyviu žiemos sportu: ledrogėmis, vėjaračiais.
Rėkyvos apylinkėse yra Giraitės ir Dukto miškai, kuriuose galima gerai pagrybauti. Ežero krantai daugiausia apaugę pušimis, žemaūgiame miške galima rasti visų aukštapelkės gėrybių: mėlynių, spanguolių, po mišką laigo stirniukai, klajoja kurapkos. „Net gervės vos ne į kiemą ateina! Kaip nesidžiaugti?“ – giria savo gimtą kraštą Pranciškus.
Kraštas atgyja
Kažkada nuošalėje buvęs, daugelio užmirštas kraštas dabar atgyja. Rėkyviškio pastebėjimu, lyginant su pokario metais kaimas ištuštėjęs, daugelis išsikraustė į besiplečiančius miestus. Dabar pamažu vyksta atvirkštinė migracija – populiarėja dirbti mieste, bet gyventi, laisvalaikį leisti priemiestyje.
„Galite įsivaizduoti: grįžti iš darbo mieste, o tau kieme ramybė, visuomet yra kur automobilį pasistatyti, nereikia su kaimynais nugaromis trintis. Čia turi kaip savo atskirą salelę“, – šypteli Pranciškus.
Tokių naujakurių vis daugiau vyras pastebi Rėkyvos apylinkėse. Įsigiję sklypus, pasistatę nedidelius namus ar renovavę senas sodybas žmonės kaime, ne augina gyvulius ar runkelius, kaip anksčiau būdavo įprasta, bet kuria nuosavą oazę – veisia sodą, gėlyną, sodina medžius.
„Pas mane į svečius buvo atvažiavęs pažįstamas švedas. Sako, pas jus čia rojus – gamtos apsuptis visai šalia didelio miesto! Žemė praktiškai už dyką, lyginant kiek panašus malonumas kainuoja prie kokio Stokholmo“, – pasakoja P. Repšys.
Gyvenimas arti gamtos ritmų jį įkvepia fotografuoti. Dabar jau pensijinio amžiaus vyras mėgaujasi vaikščiodamas po apylinkes visais metų laikais, fiksuodamas pavasario saulėlydžius ir saulėtekius, vasarą virš ežero kylantį rūką, rudenį besiburiuojančius gandrus ar žiemiškus pūgos raštus. „Tai – didžiausia prabanga“, – sako.
Kažkada nuošalėje buvusi Rėkyva atgyja – kuriasi nuo šurmulio ir taršos pavargę miestiečiai, stiprėja bendruomenė, gerėja infrastruktūra.
Tolygus, kokybiškas ledas leidžia mėgautis aktyviu žiemos sportu: ledrogėmis, vėjaračiais.