Į Rusiją – oficialiai papietauti

Į Ru­si­ją – ofi­cia­liai pa­pie­tau­ti

Į Ru­si­jos Brians­ko mies­tą at­sto­vau­ti Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei bu­vo iš­vy­kęs me­ras Vi­ta­li­jus Mit­ro­fa­no­vas to­mis die­no­mis, kai ša­lia Lie­tu­vos vy­ko Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos ka­ri­nės pra­ty­bos „Za­pad". Apie jų grės­mę bu­vo kal­ba­ma jau la­bai se­niai. Po ke­lio­nės me­ras su­si­mąs­tė, ar ver­ta ke­liau­ti 1000 ki­lo­met­rų, kad ofi­cia­liai pa­pie­tau­tų.

– Ko­dėl bū­tent to­kiu me­tu iš­ke­lia­vo­te į Ru­si­ją? Dėl „Za­pad“ ka­ri­nių pra­ty­bų pa­vo­jaus nuo­lat kal­bė­jo Lie­tu­vos po­li­ti­kai, po­li­to­lo­gai.

– Ak­me­nės ra­jo­no ir Brians­ko mies­to sa­vi­val­dy­bių bend­ra­vi­mas trun­ka dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Ma­no dar­bo lai­kas su­pla­nuo­tas ne me­tams, o ke­le­riems. Tad per ka­den­ci­ją nu­ma­tau bent kar­tą ap­si­lan­ky­ti ku­rio­je nors iš už­sie­nio sa­vi­val­dy­bių, su ku­rio­mis Ak­me­nės ra­jo­nas bend­ra­dar­biau­ja.

Per­nai bu­vau Gru­zi­jo­je, Lat­vi­jo­je, šie­met – Len­ki­jo­je, o dėl Ru­si­jos ir­gi bu­vo su­pla­nuo­ta. Kad su­ta­po „Za­pad“ ir Brians­ko šven­tės da­tos – aš nie­kuo dė­tas. Ne­su­re­gu­liuo­si ki­taip.

– Ar Ru­si­jo­je bu­vo kal­ba­ma apie „Za­pad“, gal gir­dė­jo­te Brians­ko po­li­ti­kų įžval­gų?

– Ver­tin­ti de­ra at­sa­kin­gai. Pir­miau­sia rei­kia ste­bė­ti in­for­ma­ci­ją – ko­kio svo­rio. Vie­toj to, kad pa­teik­tu­me fak­tus, ka­žin ar rei­kia bau­gin­ti žmo­nes. Dėl to su­si­da­ro įspū­dis, jog mes jau da­bar esa­me pa­skel­bę ka­rą Ru­si­jai.

Ant­ra ver­tus, įvy­kiai prie Dniep­ro, Ab­cha­zi­jo­je, Pie­tų Ose­ti­jo­je, Ka­ra­ba­che, Kry­me, Lu­hans­ke, Do­nec­ke yra pa­lai­ko­mi Ru­si­jos. Vi­sur pa­na­šiai pra­si­dė­jo – pir­miau­sia at­si­ra­do vi­di­nių ne­su­ta­ri­mų. To­dėl ir Lie­tu­vo­je la­biau de­rė­tų ste­bė­ti ki­tus pro­ce­sus. Man pa­mąs­ty­mų ke­lia prie ša­lies Pre­zi­den­tū­ros vyks­tan­ti pro­tes­to ak­ci­ja dėl tei­sė­sau­gos. O Vil­niaus me­ras prii­ma spren­di­mą pa­ša­lin­ti ba­dau­to­jus, nes truk­do tu­ris­tams. Tad ar to­li iki si­tua­ci­jos, kai išo­ri­nės jė­gos dėl vi­di­nių ne­ra­mu­mų, pro­vo­ka­ci­jų ga­li įsi­kiš­ti. Pro­vo­ka­ci­jos, įtam­pa išau­ga ir iš, at­ro­do, men­kų įvy­kių. Re­vo­liu­cin­gai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių prieš sa­vo val­džią vi­sa­da ga­li­ma ras­ti. Re­vo­liu­ci­jas pa­pras­tai da­ro vos ke­li pro­cen­tai žmo­nių ir vi­są­laik sos­ti­nė­se.

Tad ir Lie­tu­vo­je svar­biau vi­di­nė ste­bė­se­na, ne­gu „Za­pad“ te­mos es­ka­la­vi­mas. Per­dė­tos bai­mės dėl grės­mės, kai mes pri­klau­so­me NA­TO, jos da­li­niai dis­lo­kuo­ti mū­sų ša­ly­je.

Brians­ke pa­ju­tau vie­ti­nių dvi­gu­bą mąs­ty­mą. Ofi­cia­liu lyg­me­niu to­kios te­mos net ne­lie­čia­mos. Net san­ty­kiai tarp Lie­tu­vos ir Ru­si­jos. Nie­kas mums neuž­si­mi­nė, pa­vyz­džiui, ko­dėl Lie­tu­vos vals­ty­bė es­ka­luo­ja Ru­si­jos grės­mę. Ma­nau, to­dėl, kad abi pu­sės su­pran­ta, kas vyks­ta. Ki­ta ver­tus, taip iš­lai­ky­ta pa­gar­ba.

– Kaip el­gė­si pa­pras­ti Ru­si­jos žmo­nės?

– Į Brians­ką va­žiuo­da­mi tar­ny­bi­niu au­to­mo­bi­liu su Ta­ry­bos na­riu Vai­du Va­na­gu ke­lis kar­tus pa­ke­liui su­sto­jo­me ato­kes­nė­se Ru­si­jos vie­to­se. Vie­ti­niai, ma­ty­da­mi lie­tu­viš­kus vals­ty­bi­nius nu­me­rius, tie­siai klau­sė: kaip Lie­tu­vo­je jau­čia­si ru­sa­kal­biai, ar nė­ra skriau­džia­mi? At­sa­ky­da­vau pa­na­šiai: bū­da­mas ru­sas ta­pau me­ru. Nie­kam nė­ra pro­ble­mų, kai ger­bi vie­tos tau­tą, lai­kai­si įsta­ty­mų.

Pats pa­ty­riau, kad ei­li­niai ru­sai su­pran­ta, kad jų te­le­vi­zi­nė pro­pa­gan­da orien­tuo­ta vie­na kryp­ti­mi, ne­pa­tei­kia tie­sos. Jie iš mū­sų iš­girs­ta apie vals­ty­bės de­mok­ra­ti­jos pra­na­šu­mus, kai ga­li­ma val­dy­ti ne pa­gal vie­no žmo­gaus no­rą.

Gir­dė­jau neo­fi­cia­lio­je ap­lin­ko­je dis­ku­si­ją – de­pu­ta­tas me­rą įti­ki­nė­jo, kad jų vals­ty­bė­je nė­ra ge­rai, kai vy­rau­ja vie­nos par­ti­jos nuo­mo­nė.

Tad, kai iš­girs­tu siū­ly­mus nu­trauk­ti sa­vi­val­dy­bės bend­ra­vi­mą su Brians­ku, pa­gal­vo­ju apie tau­ti­nės dip­lo­ma­ti­jos ga­li­my­bes. Juk kai į Ak­me­nės ra­jo­ną at­vyks­ta ru­sų me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vai – jų na­riai rea­liai pa­ma­to mū­sų vals­ty­bės pa­da­ry­tus žings­nius į prie­kį, bū­nant Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Bend­ra­dar­bia­vi­mo su už­sie­nio sa­vi­val­dy­bė­mis svar­bes­nis ne va­do­vų su­si­ti­ki­mų lyg­muo, o že­mes­nis, kai ap­si­kei­čia­ma me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vų kon­cer­tais, moks­lei­vių ke­lio­nė­mis.

– Ar lan­kė­tės Ru­si­jos par­duo­tu­vė­se?

– Rea­ly­bė Ru­si­jo­je nei­liust­ruo­ja kai ku­rių po­li­ti­nių spren­di­mų. Pa­vyz­džiui, dėl em­bar­go. Jo­kio em­bar­go ne­ma­čiau Brians­ko pre­ky­bos cent­ruo­se. Mir­gu­liuo­ja Eu­ro­pos pa­grin­di­nių fir­mų pre­ki­niai ženk­lai. Ir Lie­tu­vos. Aiš­ku, ant pa­ke­lių pa­ra­šy­ta, kad pa­ga­min­ta Bal­ta­ru­si­jo­je, gal­būt to­dėl, kad ten yra koks tos fir­mos fi­lia­las.

Juk kaip ne­pa­kei­si upės te­kė­ji­mo kryp­ties, taip ne­pa­kei­si ga­li­my­bės te­kė­ti pi­ni­gams. Ko­mer­ci­ja ran­da, kur ir kaip pra­si­skverb­ti.

Pas­te­bi­mas per­dė­tas šo­vi­niz­mas – pro­pa­guo­ja­ma, kad ru­sai yra stip­rūs, ne­nu­ga­li­mi.

– Vis dėl­to tai nė­ra iš pirš­to lauž­ta. Is­to­ri­ja sau­go fak­tus.

– Nuo se­no geo­po­li­ti­nę ašį su­da­ro Ame­ri­kos ir Ru­si­jos rei­ka­lai – kiek­vie­na sie­kia do­mi­nuo­ti. Ta­čiau vi­si su­vo­kia pa­sek­mes, jei kil­tų ka­ras.

Kaip Lie­tu­vos pa­skir­tas tik­ruo­ju at­sto­vu į Eu­ro­pos Ta­ry­bos ins­ti­tu­ci­jo­je kar­tą po­sė­dy­je pa­smer­kiau Ru­si­ją dėl Kry­mo anek­si­jos. Iš­kart jos at­sto­vas prie­kaiš­ta­vo, kam ke­lia­mas toks klau­si­mas, kai pu­sia­sa­lis se­niau pri­klau­sė Ru­si­jai. Neiš­ken­čiau ir pa­si­sa­ky­me ar­gu­men­ta­vau, ko­dėl nee­tiš­ka kal­bė­ti apie is­to­ri­nes te­ri­to­ri­jas. Juk Kry­mo per­da­vi­mo Uk­rai­nai lai­ko­tar­piu bu­vo siū­lo­ma Lie­tu­vai pa­siim­ti Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Jei bū­tų bu­vę ati­duo­ta, tai šiuo lai­ku ga­lė­tu­me pa­tir­ti pa­na­šių įvy­kių kaip Uk­rai­no­je – anek­suo­ti Ka­li­ning­ra­dą. Eu­ro­pos Ta­ry­bo­je pa­sa­kiau: gal Ka­li­ning­ra­do sri­tį de­rė­tų per­duo­ti vo­kie­čiams, val­džiu­siems šias že­mes nuo Prū­si­jos lai­kų.

– Ar tie­sa, kad bu­vęs Brians­ko me­ras už gro­tų?

– Taip. Kai Brians­ke ofi­cia­lių as­me­nų pa­klau­siau, ko­dėl nu­ša­lin­tas iki tol bu­vęs me­ras, iš­gir­dau, kad vo­gė. Lai­ko­mas ka­lė­ji­me be teis­mo pa­skelb­tų kal­tės įro­dy­mų. Iš ki­tų žmo­nių iš­gir­dau, kad suim­tas ne­tru­kus po Brians­ke vy­ku­sios de­monst­ra­ci­jos prieš Kry­mo anek­si­ją. Da­ry­čiau prie­lai­dą, kad dėl to suim­tas me­ras. Kaip ir ap­skri­ties gu­ber­na­to­rius. Kai prieš ket­ve­rius me­tus lan­kiau­si Brians­ko mies­to šven­tė­je, jo­je at­si­ra­do di­džiu­lis pla­ka­tas, ku­ria­me siū­lo­ma gu­ber­na­to­riui ne­šdin­tis. Iš­kė­lė jam prie­šiš­ki de­pu­ta­tai. Gir­dė­jau gin­čą, ar šven­tė­je tin­ka de­monst­ruo­ti ne­su­ta­ri­mus? Sup­ra­tau, kad Ru­si­jo­je yra ne­vie­no­dai mąs­tan­čių ofi­cia­lių as­me­nų.

Ta­čiau apie val­džios vir­šū­nių rei­ka­lus žmo­nės bi­jo net šne­kė­ti. Mū­sų de­le­ga­ci­ją ly­dė­jo že­mes­nio ly­gio val­di­nin­kas. Svars­tau, gal de­monst­ruo­ta po­zi­ci­ja, kad mes lie­tu­viai ne­sa­me itin įdo­mūs.

– Ar ten­ki­no vieš­na­gės Brians­ke die­not­var­kė?

– Nu­sis­te­bė­jau, kad pir­mą kar­tą Brians­ke to­kia glaus­ta die­not­var­kė. Ry­tą priė­mi­mas pas me­rą. Kal­bė­jo vi­sų 12 de­le­ga­ci­jų at­sto­vai iš Len­ki­jos, Mol­do­vos, Lat­vi­jos, Bul­ga­ri­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir ki­tur. Nau­jie­na, kad ne­be­bu­vo ka­riš­kių iš ra­ke­ti­nių ba­zių ir ato­mi­nio po­van­de­ni­nio lai­vo. Dėl to pa­ty­rė­me ma­žiau po­mpas­ti­kos. Su­reng­ti ofi­cia­lūs pie­tūs. Ren­gi­niai bai­gė­si dar vie­nu ofi­cia­liu priė­mi­mu. Prog­ra­mo­je bu­vo nu­ma­ty­tas kon­cer­tas, bet kaž­ko­dėl mū­sų ne­nu­ve­žė. Ne­pa­ro­dė ir fe­jer­ver­kų šou. Ne­su­ve­dė de­le­ga­ci­jas tar­pu­sa­vy­je pa­bend­rau­ti – kaip bū­da­vo anks­čiau.

Pajuo­kau­ju, kad per di­de­lė pra­ban­ga va­žiuo­ti dau­giau kaip 1000 ki­lo­met­rų pie­tums. Rei­kės da­ry­ti iš­va­das.

– Gal Ru­si­ja links­ta at­si­sa­ky­ti re­gio­ni­nių ry­šių su už­sie­niu?

– Man at­ro­do, kad šie san­ty­kiai pri­klau­so nuo vie­tos val­džios pir­mų­jų as­me­nų po­žiū­rio. Pa­vyz­džiui, kai Bal­ta­ru­si­jo­je pa­si­kei­tė mū­sų par­tne­riš­kos sa­vi­val­dy­bės va­do­vas, ne­be­rea­guo­ja­ma į mū­sų pa­klau­si­mus. Tuo tar­pu mū­sų kai­my­nė Au­cės sa­vi­val­dy­bė to­liau nuo­lat pa­lai­ko ry­šius su ki­ta bal­ta­ru­sių sa­vi­val­dy­be. Kai Brians­ko me­ru dir­bo Pa­to­vas, tu­rė­jęs proeu­ro­pie­tiš­ką po­žiū­rį, la­bai ge­ri bu­vo san­ty­kiai.

Kal­bė­jo­si Vy­tau­tas RUŠ­KYS

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ak­me­nės ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Mit­ro­fa­no­vas Brians­ke lan­kė­si, kai Lie­tu­vo­je ne­ri­mau­ta dėl „Za­pad“ ka­ri­nių pra­ty­bų.