Naujausios
Išgyvenimo matematika
Į kelionę pakvietė laiškas, kad Šiauliuose, Žaliūkių malūnininko sodybos kaimynystėje pastatytoje palapinėje, gyvena du benamiai, ir dėl to nesaugiai jaučiasi po darbo į namus grįžtantys vietos gyventojai.
Mus pasitiko du vyrai. „Tokia gyvenimo matematika“, – patikino paklausti, kaip atsidūrė užribyje. Ne apie pavojų bylojo pašnekovų veidai, veikiau dramą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Į nurodytą vietą prie Žaliūkių malūno nuvykome popietę. Žvarbus, kiaurai persmelkiantis vėjas piršo mintį, kad nurodytoje palapinėje jau seniai niekas negyvena.
Tačiau krūmuose stovinčiame brezentiniame polietilenu užklotame namelyje akivaizdžiai kažkas gyvas buvo.
Priėjus arčiau, iš palapinės pirmas išbėgo lojantis šuo. Netrukus išlindo dvi galvos. Klausiančiu žvilgsniu pasiteiravo, ko atvykome.
Sužinoję, kad esame ne kokių nors specialiųjų tarnybų atstovai, o žurnalistai, išlindo pasišnekėti į lauką.
Vyrai sakė ką tik sugrįžę po darbo mieste. Darbu jie vadina konteinerių „patikrą“. Diena, sako, buvusi sėkminga: pavyko rasti vieną kitą visai neblogą drabužį, maisto.
Tuoj įkurs už kelių metrų nuo palapinės pasidarytą laužavietę: reikia atsišildyti konteineryje aptiktą sušalusią vakarienę. Be to, išsidžiovinti per dieną vasariniuose bateliuose sudrėkusias kojines.
Palapinė prie Žaliūkių, sako vyrai, ne šiaip palapinė, o polietileno sluoksniais užklota jų buveinė.
„Jei užklota ne mažiau trimis sluoksniais, nesušalsi ir šalčiausiu oru. Nereikia net „buržuikės“ viduje kurti, užtenka dviejų „kaldrų“, – kaip savaime suprantamą dalyką pasikeisdami dėsto pašnekovai.
Šnekėdami ant įžiebtos ugnies stato kažkada konteineryje rastą keptuvę, ruošiasi vakarienei. Vandens jau spėjo parsinešti iš šalia esančio griovio.
Darius. Jam 48-eri. Praėjęs Afganistaną. Be namų – šešeri metai.
Darius pasakoja Šiauliuose dirbęs statybininku, turėjęs namus, auginęs vaikus. Paskui išsiskyrė, sutiko kitą moterį, susilaukė dar dviejų vaikų. Kai išėjo į niekur, jiems tebuvo ketveri.
Darius sako išėjęs kaip stovi.
„Tokia matematika – reikėjo išeiti. Turėjau galimybę, bet viskas apsivertė“, – nuo tiesaus atsakymo į klausimą „kodėl“ išsisuko iš pažiūros tvarkingas ir jokiu būdu į benamius žmones nepanašus vyras.
Darius nenori kalbėti apie tai, kaip ir kodėl jis čia. Suka akis į šalį. Sako, tai jam per skaudi tema. Tačiau priežastis buvęs ne alkoholis.
Buvusios šeimos, anot benamio pašnekovo, nė nenutuokia, kur jis gyvena dabar.
Neseniai mieste sutiko jau suaugusį savo vaiką. Šis tėvą apkabino, sūnus pasiteiravo, kaip jis gyvena ir kada atvažiuos į svečius. Darius pažadėjo aplankyti. Taškas. Nė žodžio, kad vieninteliai jo namai – palapinė krūmuose.
Dėl ko Dariui skauda? Kankina prisiminimai apie mažąsias atžalas. Liūdi, kad, skirtingai nei kažkada galėjo vyresniesiems, jiems padėti dabar negali. Kaltės jausmas sustiprėja per šventes. Tačiau užsukti į buvusius namus Darius jau seniai nebeturi teisės.
Lengviau vyrui kalbėti apie šiandieną. Darius džiaugiasi sutikęs likimo draugus: Vladą ir jo kalytę Čipą.
Kodėl nedirba, jei turi statybininko profesiją? Darius daug metų turi regėjimo negalią. Nepadeda net stiprūs akiniai. Mato tik daiktų kontūrus, visa kita – šešėlis. Ką dirbtų statybose?
Dariaus neįgalumo pašalpa – 103 eurai per mėnesį. Vieninteles reguliarias pajamas išdėlioja taip, kad pakaktų mėnesiui, jei staiga diena prie konteinerių pasitaikytų nepelninga. Tiesa, šypsosi, tokių dienų beveik nepasitaiko.
Šiandien diena taip pat buvo sėkminga: rasto maisto užteks visiems trims. Džiaugsmo pridėjo dar ir tai, kad Vladas – toks kito pašnekovo vardas – prie buitinių atliekų konteinerio Architektų gatvėje rado dar ir šiltą žieminę striukę.
Vladas rodo į ant lauke stovinčios kėdės atkaltės pakabintą drabužį – striukė, šypsosi, jam bus pasipuošti.
Vladui – 37-eri. Jis vaikų globos namų auklėtinis. Vladas – iš septynių vaikų šeimos, tačiau „globnamyje" augo tik jiedu su broliu.
Iš vaikų namų Vilniuje aštuoniolikmetis išėjo, turėdamas apvalią sumą. Tačiau valstybine išeitine pasidžiaugti nespėjo – tą pačią dieną pinigus pasisavino mieste susitikti su juo panorusios seserys.
Benamio duonos paragavo iš karto. Sostinėje, sako, be pastogės pragyveno dvejus metus.
Vėliau atsibastė į Kauną. Dvejus metus gyveno Ąžuolyno parke. Nebuvo lengva. Prisimena gyvenęs duona ir vandeniu.
Kartą pavyko įsidarbinti. Padirbėjęs porą mėnesių sužinojo, kad atlyginimo nenusipelnė. Tuščiomis kišenėmis Vladas ir vėl išėjo į gatvę.
Vienas vyras jam norėjo padėti ir atvežė į Šiaulius. Šiauliuose Vladas kreipėsi į darbo biržą, laikinai gavo bedarbio pašalpą. Atsistojo į eilę socialiniam būstui gauti.
Kurį laiką Vladas nakvojo, kur pakliūva. Vėliau, kai konteineriuose surinktų „turtų“ ant savo pečių nebepavilko, rado atokią vietą ir įsikūrė palapinėje.
„Išmokau palapinėje išgyventi ir prie 30 laipsnių šalčio. Svarbiausia – pasirūpinti polietileno“, – skėsčioja rankomis bolonine striuke vilkintis benamis.
Vlado teigimu, tada, kai lauke – apie minus 30, jų palapinėje kur kas šilčiau, tik minus 15.
Jis sako giliai širdyje esantis laimingiausias žmogus pasaulyje.
„Neturiu milijonų, milijardų, bet turiu garbę, – priduria. – Be to, esu sveikas.“
Vladas turi staliaus staklininko specialybę. Tačiau ieškotis darbo jis nemato prasmės: lentpjūvėje tiek neuždirbtų.
Klausiami, kokių „gėrybių“ randa šiukšlių konteineriuose, vyrai gudriai susižvalgo. Šnekesnis Vladas nusmaukia striukės rankovę – ant jos apyrankė. „Auksinė, su praba“, – šypsosi pašnekovas.
Abiejų pajamos – daugiausiai už konteineriuose randamą metalo laužą. Vladas sako, kad kiti per dieną tiek neuždirba, kiek jiedu.
O uždirba esą tiek, kad nusiperka, ko panorėjęs. Ne išimtis ir buteliukas. „Ką čia slėpti? Išgeriam“, – sako vyrai.
Pasiteiravus, ar leistų nufotografuoti judviejų valdas, Vladas gudriai išsiviepia: jei tik duotume kapeikų.
Trijų eurų fotosesijai užtenka su kaupu. Pažadame, kad veidų laikraštyje nebus.
Santūresnis Darius sako, kad jam gėda prašyti kieno nors pagalbos. Kaip jis gyvena, nežino ne tik draugai, bet ir artimiausi žmonės.
Giminių sako turintis, bet nenori jiems įkyrėti. Jei susitinka mieste, pabendrauja. Tačiau apie namus palapinėje – nė žodžio. Jei būtų gyva mama, eitų pas ją.
Darius sako pripratęs taip gyventi. Išmoko prisitaikyti. Nesvarbu, kad prisiminimai kankina, ir per šventes traukte traukia pas vaikus.
„Ateis dar ir mūsų laikas, reikia kantrybės. Gyvensim kaip ir jūs, žmonės“, – atsisveikindamas sako Vladas. Sako eisiąs į vidų, lauke net jam darosi žvarboka.
Palapinėje Vlado laukia ištikima jo draugė kalytė Čipa. Ją prieš septynerius metus nusipirko už „bambalį" alaus.
Darius atsisveikindamas paprašo nebandyti jiems padėti. Tegu, sako, viskas lieka, kaip yra.
Vyrai ir jų šuo planuoja šią žiemą praleisti palapinėje prie Žaliūkių malūno.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VIRTUVĖ: Laužavietę benamiai vadina virtuvike.
ŽIEMA: Palapinė prie Žaliūkių malūno. Čia benamiai praleis žiemą.
DRAUGYSTĖ: Kalytė Čipa saugo valdas. Ji ir geriausia draugė.
STRIUKĖ: Reikalingas radinys – žieminė striukė. Benamis neatsidžiaugia tokia sėkmė.
NAMAI: Krūmai Architektų gatvės pašonėje nuo pavasario tapę namais dviems benamiams.
