Išmokti gyventi paprastai

Išmokti gyventi paprastai

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Žur­na­lis­tė

Kai at­va­žia­vau, vai­kai bė­gio­jo se­na­me Zu­bo­vų dva­ro par­ke. Da­ly­va­vo ak­ci­jo­je „Iš­gel­bė­kim vai­kus“. Ant krū­ti­nių pri­kli­juo­tais ak­ci­jų lip­du­kais, jie lau­kė sa­vo ei­lės prie bė­gi­mo ta­ke­lio ri­bos, ki­ti dai­rė­si at­gal ir šūks­niais ra­gi­no at­bė­gan­čius pa­siek­ti fi­ni­šą.

Man su­si­da­rė įspū­dis, kad jie ne­si­var­žo, ku­ris at­bėgs pir­mas. Na, gal vie­nas ki­tas. Ki­ti tie­siog bė­ga. Nela­bai grei­tai. Bė­ga ir su­sto­ja, drau­gų pa­ra­gin­ti vėl bė­ga, kad pa­siek­tų fi­ni­šą. Ra­tas, ku­rį tu­ri api­bėg­ti tarp se­nų par­ko me­džių, ne­di­de­lis. Bet jiems tai – iš­šū­kis.

Tie vai­kai mo­ko­si Da­bi­ki­nės spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je, ir jiems dau­ge­lis da­ly­kų se­ka­si ge­ro­kai sun­kiau, ne­gu ki­tiems Da­bi­ki­nės kai­mo vai­kams. Ne­gu ki­tiems vai­kams ap­skri­tai.

„Sun­kūs mū­sų vai­kų su­tri­ki­mai. La­bai sun­kūs“,– vė­liau sa­kys ma­žiu­kų mo­ky­to­ja In­ga. Ne­žiū­rint tų su­tri­ki­mų, vai­kai mo­ko­si, spor­tuo­ja, dek­la­muo­ja ei­lė­raš­čius, dai­nuo­ja, žai­džia, spren­džia sa­vo vai­kiš­kas pro­ble­mas, skun­džia­si ir džiau­gia­si. Kaip vi­si, kaip vi­sur.

Da­bi­ki­nės spe­cia­lio­ji mo­kyk­la šie­met Ak­me­nės ra­jo­ne pri­pa­žin­ta ge­riau­sia. Šios mo­kyk­los spe­cia­lio­ji pe­da­go­gė me­to­di­nin­kė Ra­sa Da­ni­le­vi­čie­nė no­mi­nuo­ta Me­tų mo­ky­to­ja. To­kia pro­ga ma­no bu­vu­si mo­ki­nė (aš vie­nuo­li­ka me­tų mo­kiau vai­kus lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros) pa­kvie­tė pa­si­žiū­rė­ti, kaip ji dir­ba ir už ką mo­kyk­la bu­vo įver­tin­ta.

Per vi­są po­kal­bį Da­bi­ki­nė­je šios mo­kyk­los di­rek­to­rė Bi­ru­tė Ele­na Ja­kai­tie­nė taip ir ne­su­konk­re­ti­no, už ką toks įver­ti­ni­mas. Ji daug pa­sa­ko­jo apie vai­kus, apie jų rei­ka­lus, apie ne­si­bai­gian­čius re­mon­tus pa­tal­po­se, kur, ma­no aki­mis, jau ir re­mon­tuo­ti ne­bė­ra ko – vis­kas su­tvar­ky­ta.

Po­kal­bį su di­rek­to­re ke­lis kar­tus nu­trau­kė koks nors svar­bus rei­ka­las. Svar­bus – tai keb­lių klau­si­mų spren­di­mas su at­sa­ky­mo čia ir da­bar rei­ka­lau­jan­čiais ug­dy­ti­niais.

„Ar aš ga­liu va­žiuo­ti į fut­bo­lo var­žy­bas?“,– sun­kiai ta­ria­mais žo­džiais ir aki­mis, ku­rio­se įra­šy­tas gy­ve­ni­mo ir mir­ties klau­si­mas, ko­ri­do­riu­je į di­rek­to­rę krei­pia­si ber­niu­kas. Jis, kaip vė­liau paaiš­kė­jo, pa­ts ne­žai­džia fut­bo­lo. Bet žai­džia jo drau­gas. Tas drau­gas kar­tais ir skriau­dė­jas, bet ber­niu­kui la­bai svar­bus. „Stok­hol­mo sind­ro­mas?“,– klau­siu di­rek­to­rės. „Kaž­kas pa­na­šaus“,– nu­si­šyp­so ji, ir su­sa­ko są­ly­gas, ku­rias vai­kas tu­ri įvyk­dy­ti, jei no­ri va­žiuo­ti su fut­bo­li­nin­kais.

Ar tos są­ly­gos bus įvyk­dy­tos – ne­ži­nia, gal bus pa­mirš­tos, kas be­veik na­tū­ra­lu šiems vai­kams, bet nuo­lat kar­to­jant kaž­kas juk tu­ri lik­ti at­min­ty. Kaip fak­tas, kaip įpro­tis. Kaip ki­taip išug­dy­ti kant­ry­bę, at­sa­ko­my­bę, tvar­kos ir el­ge­sio vie­šu­mo­je nor­mas?

Klau­siu di­rek­to­rės, kaip ji žiū­ri į to­kių vai­kų in­teg­ra­ci­ją bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se.

Di­rek­to­rė liūd­nai šyp­te­li. „Da­bar ta ma­da jau at­slūgs­ta. Čia dau­giau eko­no­mi­niai da­ly­kai – Jo Di­de­ny­bė Krep­še­lis. O vai­kui sun­ku. Pas­ku­ti­nio suo­lo vai­kai... Iš svei­kų, pro­tin­gų ty­čio­ja­si, o čia...“,– di­rek­to­rė nu­su­ka akis, pa­mąs­to.

„Ži­not, jei sun­kus vai­kas gi­mė ge­ro­je šei­mo­je, ta­da dar kaž­kaip įma­no­ma in­teg­ruo­ti, jei su juo na­muo­se bus rim­tai dir­ba­ma, už­sii­ma­ma, jei ug­dy­mas pa­gal mo­ky­to­jų re­ko­men­da­ci­jas bus tę­sia­mas na­muo­se kas­dien, kas mi­nu­tę. O ši­tie vai­kai...Jie iš to­kių na­mų, kur...“,– di­rek­to­rė vėl nu­ty­la ir nu­su­ka akis. Klau­siu, iš ko­kių. Di­rek­to­rė liūd­nai šyp­te­li ir neat­sa­ko. Ji disk­re­tiš­ka.

Da­lis vai­kų čia per­kel­ta iš Ven­tos glo­bos na­mų. Jie ne­tu­ri nie­ko – nei ki­tų na­mų, nei ma­mų, ko­kios jos ten be­bū­tų. Na, bio­lo­giš­kai, aiš­ku, tu­ri. Ne­tu­ri gy­ve­ni­me. Ir nie­kam, iš­sky­rus šios mo­kyk­los pe­da­go­gus, ne­rei­ka­lin­gi.

Kol di­rek­to­rė ko­ri­do­riu­je su pul­ke­liu vai­kų spren­džia dar vie­ną „gy­vy­biš­kai svar­bią“ pro­ble­mą, žiū­riu į ka­ban­tį di­džiu­lį ek­ra­ną, ku­ria­me ka­lei­dos­ko­pu bė­ga mo­ki­nių gy­ve­ni­mo aki­mir­kos. Štai čia jie „Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko šo­ko­la­di­nė­je. O čia prie jū­ros. Čia vėl kaž­ko­kio­je eks­kur­si­jo­je, čia ga­mi­na mais­tą, čia links­mi­na­si, siau­čia ap­si­ka­bi­nę.

Gal­vo­ju: ka­da jie bū­tų pa­ma­tę jū­rą, jei aug­tų sa­vo ne­lai­min­go­se šei­mo­se? Ka­da ir kaip ap­žiū­rė­tų did­mies­tį, gra­žio­jo­je Rū­tos fab­ri­ko šo­ko­la­di­nė­je li­pin­tų iš šo­ko­la­do sal­dai­nį ir ska­nau­tų? Kas tuo­se na­muo­se, kur (čia tik aš taip ne­gra­žiai įta­riu. Mo­kyk­lo­je man nie­kas to tie­siai ne­pa­sa­kė) šal­ta, kur ne­šva­ru, kur ne tik kny­gos ar la­vi­na­mo­jo žais­lo – val­gyt daž­nai nė­ra ko, nė­ra kuo šil­tai ir šva­riai už­si­klo­ti, kas tuo­se na­muo­se vež­tų vai­kus pa­žiū­rė­ti kon­cer­to ar spor­to var­žy­bų, pa­lai­gy­ti pra­mo­gų par­ke, pa­smal­sau­ti, kaip gy­ve­na ki­ti vai­kai ki­tuo­se mies­tuo­se.

Jūs sa­ky­sit, tai ko tuos vai­kus ga­li­ma iš­mo­ky­ti? To pa­ties pa­klau­siau ir aš. Sa­ko, pa­grin­di­nių da­ly­kų: pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, sa­vo hi­gie­na ir bui­ti­mi. Iš­mok­ti ne­su­dė­tin­go ama­to. Iš­mok­ti gy­ven­ti pa­pras­tai, nes su­dė­tin­gai gy­ven­ti jiems jau pa­skir­ta gam­tos – Die­ve duok su tuo su­si­tvar­ky­ti...

Čia vai­kai gau­na bū­ti­nas ži­nias ir pa­grin­di­nius gy­ve­ni­mo įgū­džius. Ir prie­žiū­rą. Čia mo­ky­to­ja, auk­lė­to­ja, pa­dė­jė­ja iš vei­do, iš pu­sės ju­de­sio su­pran­ta, ka­da vai­kui rei­kia pri­gul­ti ir pail­sė­ti, kad „neį­si­siū­buo­tų“, kad nu­si­ra­min­tų. Ki­taip su­ne­rims, pra­dės krės­ti kvai­lys­tes, ku­rias su­val­dy­ti reiks daug pa­stan­gų. Juk ši­tų vai­kų reak­ci­ja į sve­ti­mą, jų net ne­lie­čian­tį žmo­gų ga­li bū­ti aud­rin­ga.

Pa­ti pa­ty­riau, kaip jau­nes­nių­jų mo­ki­nių kla­sė­je ber­niu­kas, man užė­jus, po mi­nu­tės pra­dė­jo grau­džiai bal­su verk­ti, ir pa­va­duo­to­ja tuoj pat iš­ve­dė ma­ne lauk. Vai­kas taip rea­guo­ja į sve­ti­mą, ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų. „Dėl to pu­sę me­tų su juo bu­vo la­bai sun­ku kla­sė­je. Ver­kė, blaš­kė­si. Kol ta­pau sa­va,“ – vė­liau paaiš­kins mo­ky­to­ja.

Aš – ne sa­va. Vai­kas bi­jo. Kaip jis sa­va­ran­kiš­kai gy­vens?

„Mo­ko­mės. Tam ir esam“,– at­sa­ko ma­ne ly­din­ti di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Da­lia Ba­kai­tie­nė.

Me­tų mo­ky­to­ja ti­tu­luo­ta Ra­sa Da­ni­le­vi­čie­nė ma­ne, nors ir man­da­giai, bet vis tik ne lai­ku (ką tik pra­si­dė­jo pa­mo­ka), įė­ju­sią į kla­sę, taip pat man­da­giai nu­krei­pia at­gal du­rų link su pa­brėž­ti­nai aiš­kiai iš­dės­ty­tu paaiš­ki­ni­mu: „Mes la­bai jau­čiam sve­ti­mus žmo­nes pa­mo­ko­je. Mes la­bai iš­si­blaš­kom“,– ir at­si­svei­ki­na.

Aš išei­nu iš kla­sės su­si­gė­dus dėl sa­vo ne­sup­ra­ti­mo. Ši­tie vai­kai – ne paukš­tu­kai zoo­lo­gi­jos so­de. Nė­ra ko spok­so­ti. Čia vyks­ta mo­ky­mo pro­ce­sas. Ir man ne­ga­li­ma jo trik­dy­ti. Nes aš iš­va­žiuo­siu, o mo­ky­to­jai liks su įaud­rin­tais vai­kais, su tais, ku­rie kaž­ku­rio­je kla­sė­je tie­siog pri­bė­go, ap­si­ka­bi­no, pa­kė­lė akis į ma­ne ir vil­tin­gai nu­si­šyp­so­jo: „Ma­ma...“.

Vai­kai mo­ko­si tie­siog pa­pras­tai gy­ven­ti. Yra kom­piu­te­rių kla­sė, kur kom­piu­te­ris – ir mo­ky­mo prie­mo­nė (yra spe­cia­lių ug­dy­mo pro­gra­mų), ir lan­gas į pa­sau­lį.

„O kaip ki­taip? Juk tu­rės gy­ve­ni­me ir mo­kes­čius su­si­mo­kė­ti, ir pas gy­dy­to­ją už­si­re­gist­ruo­ti“,– aiš­ki­na man in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­ja.

Aš ste­biuo­si. Daž­nas tų vai­kų sun­kiai kal­ba, ne­ra­šo – kaip jie su kom­piu­te­riu?

„O, čia vis­kas tvar­ko­je. Rai­džių ne­pa­žįs­ta, bet žai­di­mus su­si­ran­da“,– juo­kia­si mo­ky­to­ja. Ir man links­miau. Jie – vai­kai. Kaip vi­si vai­kai, įni­kę į kom­piu­te­rį. Tik neieš­ko nie­ko su­dė­tin­go, tie­siog ruo­šia­si gy­ven­ti pa­pras­tą gy­ve­ni­mą.

Iš­mok­ti gy­ven­ti pa­pras­tai vy­res­nė­liai mo­ko­si ir vir­tu­vė­je, kur jiems skir­ta at­ski­ra pa­tal­pa ir įreng­ta pa­pras­ta kuk­li na­mų vir­tu­vė su tra­di­ci­nėm spin­te­lėm, vi­ryk­le, plau­tu­ve. Čia jie mo­ko­si ga­min­ti, skir­ti, kas tin­ka pie­tums, o kas – pus­ry­čiam ir va­ka­rie­nei. Pa­tys ga­mi­na, pa­skui pa­tys val­go. Na­muo­se, jei­gu to­kius ir tu­ri, jie ši­to­kio pa­vyz­džio ne­ras. Na­mie tai, kas va­di­na­ma vir­tu­ve, at­ro­do vi­sai ki­taip.

Prie pa­pras­to gy­ve­ni­mo ir ap­lin­kos pra­ti­na­ma vi­sur: dau­gu­mo­je kla­sių vie­nas kam­pas įreng­tas kaip ma­žu­tė sve­tai­nė su minkš­ta­suo­liais ir sta­le­liu. Pa­var­gu­siems pa­mo­ko­je pail­sė­ti – tar­si na­mie. Pa­siš­ne­kė­ti, pa­žais­ti. Kad ne vien „val­diš­ki“ suo­lai ir len­ta. Juk daž­nam iš jų vi­du­ry pa­mo­kos ga­li tek­ti pa­si­trauk­ti – dėl svei­ka­tos, dėl nuo­var­gio. Ge­riau da­bar ir čia pat, nei vė­liau pas me­di­kus.

Ir mie­ga­mie­ji įreng­ti kaip na­mai: su ge­ro go­be­le­no lo­va­tie­sė­mis, ki­li­mais, sta­le­liais, kny­gų len­ty­no­mis, su bend­rais poil­sio ir žai­di­mų kam­ba­riais, ku­riuo­se – plaz­mi­niai te­le­vi­zo­riai, pa­to­gūs sėd­mai­šiai. Kad vai­kai ži­no­tų – gy­ven­ti rei­kia taip. Šva­riai, tvar­kin­gai, jau­kiai.

„Aš pa­ti bai­giau ši­tą mo­kyk­lą“,– vė­liau pa­sa­kys di­rek­to­rė. Ir tai – šven­ta tie­sa. Tik tuo­met tai bu­vo Da­bi­ki­nės aš­tuon­me­tė, į ku­rią, ve­di­na jau­nes­niu bro­liu už ran­kos, šeš­to­kė Bi­ru­tė sa­va­ran­kiš­kai per­si­kraus­tė iš Ak­me­nės. Ne­pa­ti­ko jai anas in­ter­na­tas. Tė­vai gy­ve­no kai­me ša­lia Da­bi­ki­nės, tai mer­gai­tė nu­ta­rė, kad taip pa­to­giau. At­va­žia­vo, pri­si­sta­tė di­rek­to­rei ir pra­ne­šė, kad čia liks.

Di­rek­to­rė priė­mė vai­kus, pa­skam­bi­no ma­mai, ir tik ki­tą die­ną ma­ma at­va­žia­vo pa­ra­šy­ti pra­šy­mo, kad jos vai­kus priim­tų Da­bi­ki­nė­je.

Vė­liau, aiš­ku, te­ko moks­lus baig­ti Ak­me­nė­je, dar vė­liau – Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me, bet dar stu­di­juo­da­ma bu­vo pa­kvies­ta dirb­ti į Da­bi­ki­nę, ta­pu­sią spe­cia­lią­ja mo­kyk­la. Taip čia ir pa­si­li­ko – vi­sam gy­ve­ni­mui. Gal to­dėl toks na­mų po­jū­tis šio­je mo­kyk­lo­je?

Na­mai – vi­sur. Gra­žiai pri­žiū­ri­mo­je mo­kyk­los ap­lin­ko­je, kie­me, mie­ga­mų­jų kor­pu­se, val­gyk­lo­je, ku­rio­je ma­žiu­kai „ter­liu­kai“ sė­di su sei­li­nu­kais ir mo­ko­si tvar­kin­gai val­gy­ti. Mo­ko­si, ir vis iš­si­ter­lio­ja. Kaip pa­sa­koj – per barz­dą var­vė­jo. Vai­kai...Paaugs – ne­be­si­ter­lios.

Ir tik vie­nas kam­ba­rys šio­je mo­kyk­lo­je yra ki­toks. Ste­buk­lin­gas. Jį va­di­na sen­so­ri­niu kam­ba­riu. O ja­me – de­vy­nios pa­slap­tys už vie­ne­rių du­rų. Tik­ra pa­sa­ka, kur vis­kas švie­čia ir mir­ga, kur ga­li­ma gu­lė­ti cha­no pa­la­pi­nė­je, ste­bė­ti sa­ve tar­si at­si­vė­ru­sia­me dan­gu­je – veid­ro­dy­je virš gal­vos ir iš švie­čian­čių gi­jų pin­ti ka­sas.

Ar­ba kris­ti į įva­rias­pal­vėmis švie­somis iš apa­čios nu­švies­tą bur­bu­lų ba­sei­ną. Ar­ba ste­bė­ti, kaip stik­li­niais vamz­džiais van­de­niu ky­la ir lei­džia­si oro bur­bu­liu­kai.

Dar ga­li­ma ant švies­len­tės dė­lio­ti mo­zai­ką, žais­ti švie­so­mis, spal­vo­to­mis lem­pu­tė­mis, smul­kiais daik­tais. Ir ap­si­gy­ven­ti pa­sa­ko­je, nes juk vai­kams, atė­ju­siems čia la­vin­tis, mo­ky­to­ja ne­sa­ko, kaip man: „Ši­tas ug­do smul­kią­ją mo­to­ri­ką, ši­tas la­vi­na fan­ta­zi­ją, ši­tas – tie­siog ra­mi­na“. Jiems čia ga­li­ma tie­siog bū­ti ir jaus­tis ste­buk­lo da­li­mi. Tie­siog mė­gau­tis, aug­ti ir la­vė­ti.

Vai­kai po pa­mo­kų bu­vo su­grį­žę į kam­ba­rius, ruo­šė pa­mo­kas ar­ba žiū­rė­jo te­le­vi­zo­rių, kai su­si­ruo­šiau iš­vyk­ti. Lau­ke bu­vo žvar­bu, iš Da­bi­ki­nės kai­mo na­mų ka­mi­nų ki­lo dū­mai. Mer­gai­tė, pa­ri­mu­si ant pa­lan­gės, žiū­rė­jo į tuos kai­mo na­mus kaž­kaip il­ge­sin­gai. Ki­ti vai­kai žai­dė pul­ke­liais ar­ba pa­vie­niui var­tė spal­vo­tas kny­gas, šne­ku­čia­vo­si tar­pu­sa­vy­je ar­ba se­kio­jo auk­lė­to­jas su ne­si­bai­gian­čiais klau­si­mais ir rei­ka­lais.

Ma­žie­ji krebž­dė­jo pri­žiū­ri­mi pe­da­go­gų. Vy­res­ni kaž­ką pla­na­vo ves­ti­biu­ly­je prie išė­ji­mo, švie­siap­lau­kis vai­ki­nu­kas rik­dė ne­šio­ja­mą gro­tu­vą. Vai­kai, re­gis, kaip vi­si.

Vai­kai, ku­rie mo­ko­si gy­ven­ti pa­pras­tą gy­ve­ni­mą.

Ta­ku nuo mo­kyk­los.

Mokyklos direktorė Birutė Ja­kai­tie­nė (kai­rė­je) ir metų mokytoja Rasa Da­ni­le­vi­čie­nė.

Bend­ra­bu­ty­je.