Išsipildęs noras prilygtų stebuklui

Iš­si­pil­dęs no­ras pri­lyg­tų ste­buk­lui

Šiau­lie­čio Jo­no Na­vic­ko sva­jo­nė ne­skrie­ja į už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų esan­čias ša­lis, ji – ne apie mo­der­nų na­mą ir ne apie pra­ban­gų au­to­mo­bi­lį. 64 me­tų vy­ras sva­jo­ja apie įstik­lin­tą bal­ko­ną. Kad va­sa­ros die­no­mis sė­dė­da­mas prie lan­go ga­lė­tų gro­žė­tis gam­ta, o žie­mą pro ne­san­da­rias bal­ko­no du­ris vė­jas ne­pus­ty­tų snie­go.

Vis­kas grei­čiau­siai bū­tų ki­taip, jei vie­ni­šas žmo­gus jau be­veik tris de­šim­tis me­tų ne­bū­tų pri­kaus­ty­tas prie neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lio.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ope­ra­ci­ja ar­ba gy­vy­bė

Apie J. Na­vic­ko no­rą pa­ge­rin­ti bui­ti­nes są­ly­gas pir­mie­ji „Šiau­lių kraš­tui“ pra­bi­lo jo drau­gai. Vy­rai su­ta­rę da­ry­ti vis­ką, kad tik pa­dė­tų ne­ga­lią tu­rin­čiam bi­čiu­liui. Vis dėlto pi­ni­gai, ku­riuos iš­ga­li „su­si­mes­ti“, la­bai jau men­ki drau­go no­rui iš­pil­dy­ti.

Va­žiuo­ja­me į vie­ną iš J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės dau­gia­bu­čių. Čia Sa­vi­val­dy­bei pri­klau­san­čia­me so­cia­li­nia­me vie­no kam­ba­rio bu­te gy­ve­na Jo­nas.

Šiau­lie­tis kaip tik pra­ve­ria kai­my­ni­nio bu­to du­ris: juo­du su kai­my­ne Da­nu­te gė­rė ry­ti­nę ka­vą, šne­ku­čia­vo­si. Mo­te­ris pa­stū­mė­ja Jo­no ve­ži­mė­lį į jo bu­tą – ra­tu­kai ir ge­rie­ji kai­my­nai J. Na­vic­kui at­sto­ja prieš daug de­šimt­me­čių pa­ra­ly­žiuo­tas ko­jas.

J. Na­vic­ko stu­bu­ro li­ga iš­lin­do 1989-ai­siais. Tie­siog vie­ną ry­tą at­si­bu­do ir ne­be­ga­lė­jo iš­lip­ti iš lo­vos – dilg­sė­ji­mai nu­ga­ro­je ra­ki­no vi­są kū­ną.

Stu­bu­ro skaus­mai stip­rė­jo ko­ne kas die­ną.

Kau­no chi­rur­gų pro­gno­zės ne­bu­vo guo­džian­čios: ar­ba ope­ra­ci­nis sta­las ir di­džiu­lė ri­zi­ka, ar­ba, kaip sa­ko­ma, Am­ži­ną­jį atil­sį.

Po ope­ra­ci­jos me­di­kai pa­ro­dė iš stu­bu­ro išim­tus ke­lis su­ski­lu­sius tarps­lanks­te­li­nius dis­kus.

Ope­ra­ci­ja, kons­ta­tuo­ta, praė­jo sklan­džiai. Ta­čiau su pa­sek­mė­mis, apie ku­rias chi­rur­gai bu­vo prieš ją už­si­mi­nę. Tai­gi po ope­ra­ci­jos vy­ras, dir­bęs ka­ri­nia­me da­li­ny­je avia­me­cha­ni­ku ant sa­vų ko­jų ne­beat­sis­to­jo.

Net­ru­kus li­ko be šei­mos. Jo­nas ma­no, kad sky­ry­bos įvy­ko dėl jo ne­ga­lios. Nie­ko ne­kal­ti­na: pa­ts ne­no­rė­jo bū­ti naš­ta.

Ne tik ju­dė­ji­mo ne­ga­lia smo­gė Jo­nui. 1979-ai­siais, ta­da 26-erių avia­me­cha­ni­ką, su­ža­lo­jo dar­bo vie­to­je. Re­mon­tuo­jant lėk­tu­vo va­žiuok­lę ir ban­dant už­ves­ti pa­grin­di­nį už­rak­tą, įren­gi­nys nu­kir­to da­lį kai­rio­sios ran­kos plaš­ta­kos.

Li­gų tu­ri, sa­ko vy­ras, vi­są "bu­kie­tą". Jam diag­no­zuo­tas gal­vos sme­ge­nų in­fark­tas, te­ko pa­tir­ti žar­ny­no ope­ra­ci­ją, o ir prie šir­dies chi­rur­gai lie­tė­si.

„Ži­nau, kad ma­no li­gos neat­si­ra­do iš nie­kur – bu­vau ap­švi­tin­tas stip­rios ra­dia­ci­jos. Ta­čiau ka­ri­nia­me da­li­ny­je tai bu­vo di­de­lė pa­slap­tis“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Pa­lai­ko žmo­nių ge­ru­mas

Rei­kia gy­ven­ti šian­die­na. Džiau­gia­si prieš ke­le­rius me­tus iš­pil­dęs vie­ną iš di­džiau­sių sa­vo troš­ki­mų – įsi­gi­jęs au­to­ma­ti­nę skal­bi­mo ma­ši­ną. Jai Jo­nas tau­pė de­vy­ne­rius me­tus. Vis dėlto šio pir­ki­nio grei­čiau­siai bū­tų ne­tu­rė­jęs iki šiol, jei ne ge­ra­šir­džių žmo­nių paau­ko­ti trūks­ta­mi pi­ni­gai.

Iki to iš­sva­jo­to pir­ki­nio pa­ta­ly­nę ir dra­bu­žius Jo­nui skal­bė ge­rie­ji kai­my­nai.  Pa­šne­ko­vas šyp­so­si: įbėg­da­vo kai­my­nės duk­ra, pa­sku­bo­mis nu­trauk­da­vo pa­ta­ly­nės už­val­ka­lus, su­rink­da­vo dra­bu­žius – ir pro du­ris. At­neš­da­vo jau iš­ly­gin­tus.

„Tik nuo­sta­bių žmo­nių dė­ka aš dar gy­vas, tik kai­my­nų, se­sers, bi­čiu­lių dė­ka“, – neį­ga­lus vy­ras aki­mis pa­glos­to tarp­du­ry­je sto­vin­čią kai­my­nę Da­nu­tę. Jaut­rūs Jo­no žo­džiai ją su­grau­di­na.

„Sa­kom kai­my­nui, jei tik reiks, kreip­kis die­ną nak­tį – pa­dė­si­me, – ta­ria mo­te­ris. – Ge­ras žmo­gus, di­de­lis op­ti­mis­tas.“

J. Na­vic­kas patyrė ir ke­le­tą skau­des­nių kir­čių. Štai sy­kį so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, neį­ga­laus vy­ro pa­pra­šy­ta šiek tiek pa­tai­sy­ti jo lo­vą ir nu­va­ly­ti dul­kes, ne­ži­nia, juo­kais ar ne, bet at­sa­kiu­si, kad šie dar­bai jai ne­prik­lau­so, te­gu dul­kes va­lan­ti Jo­no su­gy­ven­ti­nė.

„Kad ži­no­tu­mė­te, kaip ma­ne tie žo­džiai įskau­di­no. Kaip aš ta­da ver­kiau. Ir kai­my­nės at­si­pra­šiau dėl to­kių žo­džių, ir jos vy­ro daug­kart“, – tar­si tai bū­tų nu­ti­kę va­kar, iš nau­jo su­si­grau­di­na pa­šne­ko­vas.

Ki­tą­dien Jo­nui su­strei­ka­vo šir­dis. Me­di­kai diag­no­za­vo prie­šin­fark­ti­nę būk­lę. Vėl li­go­ni­nė, vais­tai, prie­žiū­ra.

Grį­žu­sį iš li­go­ni­nės šiau­lie­tį glo­bo­jo kai­my­nai. Po­nia Da­nu­tė vais­tus lei­do, jos vy­ras ki­tais dar­bais gel­bė­jo, ne nuo­ša­ly­je li­ko ir ki­tų bu­tų gy­ven­to­jai.

„Kai­my­nams kar­tais sa­kau: aš jums at­si­bo­dau tiek, kiek ža­li barš­čiai. Jie net pra­si­žio­ti man ne­lei­džia. O man taip sar­ma­ta bū­ti naš­ta, kaip koks prie­li­pa kad bū­čiau... Vos aša­ros ne­by­ra“, – bur­no­je stai­ga už­stri­gu­sį grau­du­lį ban­do įveik­ti vy­ras.

Nes­le­pia: kar­tais užei­na toks liū­de­sys, taip šir­dis ima krau­juo­ti!

Di­džiau­sia fi­zi­nė kan­čia jį už­klum­pa prieš oro per­mai­nas – rau­me­nis ta­da plė­šo, są­na­rius ir kau­lus ge­lia ne tik vi­sa­me kū­ne, bet ir pa­ra­ly­žiuo­tų ko­jų. Skaus­mą mal­ši­na tik stip­rūs nu­skaus­mi­na­mie­ji.

Sva­jo­nė už 700 eu­rų

J. Na­vic­kui iš 280-ies eu­rų neį­ga­lu­mo pen­si­jos, su­si­mo­kė­jus už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas – bu­to nuo­mą, elekt­rą, van­de­nį – mais­tui ir vais­tams lie­ka 78 eu­rai.

Kuk­lus, tvar­kin­gas šiau­lie­čio būs­tas – šil­do­mas tik elekt­ra.

Iš men­kų pa­ja­mų gy­ve­nan­čiam žie­mos  mė­ne­siai – tik­ra pra­pul­tis.

Šil­do­si pa­tal­pas mi­ni­ma­liai. Nuo pa­tal­pų vė­sos šą­la ran­kos, ge­lia kau­lus, mau­džia są­na­rius.

Ši­lu­ma neiš­si­pus­ty­tų, jei kam­ba­rio, ku­ria­me ne­pa­kil­da­mas iš ve­ži­mė­lio pra­lei­džia kiau­rą žie­mą, lan­gas bū­tų bu­vęs san­da­rus, ne­su­pu­vu­siu rė­mu.

Net­ver­da­mas šal­čio vy­ras pa­si­kvie­tė meist­rus ir pa­pra­šė bent kam­ba­rio lan­gą už­san­da­rin­ti. Po re­mon­to tem­pe­ra­tū­ra bu­te pa­ki­lo po­ra laips­nių.

Ta­čiau apie iš­pu­vu­sio bal­ko­no rė­mo pa­kei­ti­mą J. Na­vic­kas ga­li tik sva­jo­ti. Nau­jiems rė­mams su stik­lais, ku­rie su­lai­ky­tų į kam­ba­rį plūs­tan­čią drėg­mę, skers­vė­jus ir net snie­gą, rei­kia apie 700 eu­rų. To­kie pi­ni­gai prie ve­ži­mė­lio pri­kaus­ty­tam vy­rui – la­bai di­de­li.

Pa­gal­bos krei­pė­si į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę, ku­riai šis bu­tas ir pri­klau­so. Jį ap­lan­kiu­sio val­di­nin­ko at­sa­ky­mas bu­vęs konk­re­tus: pi­ni­gų nė­ra.

„Lie­ka ti­kė­tis, kad ma­no sva­jo­nei pa­gy­ven­ti kiek šil­čiau bus lem­ta ka­da nors iš­si­pil­dy­ti... – sa­ko J. Na­vic­kas. – Tik la­bai bi­jau ar­tė­jan­čios žie­mos.“

Va­sa­rą sma­giau: ant ran­kų Jo­nas iš­mo­ko laip­ti­nės tu­rėk­lais nu­si­leis­ti į pir­mą aukš­tą. Kai­my­nams ten­ka tik neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį į lau­ką iš­neš­ti.

Pats nu­va­žiuo­ja į par­duo­tu­vę, su  kai­my­nais pa­bend­rau­ja, su su­tik­tais pa­žįs­ta­mais pa­juo­kau­ja. Ke­lio­nė na­mo – vėl ge­ra­no­riš­kų kai­my­nų pa­gal­ba.

Pil­kas vie­ni­šo žmo­gaus die­nas pra­skaid­ri­na už­su­kę bi­čiu­liai. Jie sako, kad ga­li įvyk­ti ir ste­buk­las.

Jo­nas no­ri, kad tas ste­buk­las bū­tų – nau­ji bal­ko­no rė­mai.

„ Die­vas atė­mė ma­no svei­ka­tą ir dar drib­te­lė­jo, bet tuo pa­čiu ap­rū­pi­no ge­rais žmo­nė­mis, – sa­ko pa­šne­ko­vas. – Ar­gi tai ne ste­buk­las?“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Neį­ga­laus žmo­gaus ke­lio­nė į lau­ką – laip­tų tu­rėk­lais. Ant ran­kų nu­si­leis­ti iš ant­ro­jo aukš­to, ku­ria­me gy­ve­na, rei­kia ma­žiau­siai pus­va­lan­džio.

Jo­no Na­vic­ko sva­jo­nė – nau­jai įstik­lin­tas bal­ko­nas. Da­bar­ti­niai rė­mai – vi­siš­kai su­pu­vę ir ne­su­lai­ko nei vė­jo, nei drėg­mės, nei lie­taus.

Šiau­lie­tis Jo­nas Na­vic­kas sa­ko esan­tis dėkingas li­ki­mui, ku­ris, nors ir atė­mė svei­ka­tą, bet ap­do­va­no­jo ge­rais žmo­nė­mis.