Istorija padeda atskirti kvailį

Istorija padeda atskirti kvailį

Is­to­ri­ja pa­de­da at­skir­ti kvai­lį

Pil­no­je Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lė­je vy­ko su­si­ti­ki­mas su Sei­mo na­riu Gab­rie­liu­mi Lands­ber­giu ir is­to­ri­ku pro­fe­so­riu­mi Alf­re­du Bumb­laus­ku. Dis­ku­tuo­ta apie Lie­tu­vos ir pa­sau­lio atei­tį, vai­kų auk­lė­ji­mą mu­šant vy­te­lė­mis, ža­lin­gą pa­žy­mių sis­te­mą mo­kyk­lo­je ir at­si­ri­tan­čią kvai­lio­ji­mo epo­chą.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ko­kia Va­sa­rio 16-osios pra­smė?

Ki­tą­met Lie­tu­va švęs vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. 1918 me­tų Va­sa­rio 16-ąją bu­vo pa­si­ra­šy­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­tas. Net ke­tu­ri sig­na­ta­rai yra ki­lę iš Šiau­lių. Svars­ty­ta, kaip rei­kė­tų įpras­min­ti šią da­tą?

Is­to­ri­kas A. Bumb­laus­kas pa­brė­žė – pir­miau­sia svar­bu iš­siaiš­kin­ti, ko­kia yra Va­sa­rio 16-osios pra­smė, nes dau­ge­liui iki šiol neaiš­ku, kuo ji ski­ria­si nuo Ko­vo 11-osios ar Lie­pos 6-osios.

„Jei sa­ky­si­te, kad Lie­pos 6-ąją per vi­są Pa­lan­gos til­tą tie­sia­ma il­ga tris­pal­vė, iš is­to­ri­jos – du! Tris­pal­vė yra ne se­no­sios Lie­tu­vos spal­vos, o Va­sa­rio 16-osios spal­vos. Min­dau­go Lie­tu­vos spal­vos – si­dab­ras, auk­sas ir rau­do­na. To­dėl to­kio­mis pro­go­mis vi­suo­met siū­lau pa­mąs­ty­ti, ko­kius vals­ty­bės tarps­nius tu­rė­jo­me, ką nu­vei­kė­me, kas esa­me ir kur ei­na­me“, – sa­kė A. Bumb­laus­kas.

Sei­mo na­rys, Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų pir­mi­nin­kas G. Lands­ber­gis svars­tė, ar šian­dien Lie­tu­vo­je bū­tų žmo­nių, ku­rie at­lik­tų tą pa­tį veiks­mą kaip 1918 me­tais.

„Tai pa­grin­di­nis eg­za­mi­nas mū­sų bend­ruo­me­nei – ar tu­rė­tu­mė­me pa­kan­ka­mai drą­sos? Ar bū­tu­me tie, ku­rie už­tik­rin­tų tau­tos gy­va­vi­mą dar 100 me­tų?“ – klau­si­mus kė­lė po­li­ti­kas.

Dar­bas mo­kyk­lo­je – pro ša­lį

G. Lands­ber­gis kaip vie­ną pa­si­ruo­ši­mo atei­čiai bū­dų siū­lo per­sta­ty­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mą. Ji tu­rė­tų ug­dy­ti kri­tiš­kai mąs­tan­čius, kū­ry­bin­gus, em­pa­tiš­kus žmo­nes, ge­ban­čius ver­tin­ti ir pri­si­tai­ky­ti prie pa­sau­ly­je vyks­tan­čių po­ky­čių.

„Rei­kia su­stab­dy­ti vi­sas mo­kyk­li­nes pro­gra­mas! Bent jau is­to­ri­jos. Da­bar is­to­ri­jos pa­mo­ko­se mo­ko­ma vi­siš­kai ne to, ko rei­kia. Vi­suo­me­nė ne­pa­ruo­šia­ma ak­ty­viai lai­ky­se­nai. Ku­ria­mi mi­tai, mąs­to­ma iner­tiš­kai, tas, kas bu­vo su­gal­vo­ta prieš 100 me­tų, kar­to­ja­ma da­bar“, – var­di­ja A. Bumb­laus­kas.

Jis pa­žy­mi – len­kai da­bar yra mū­sų pa­grin­di­nis stra­te­gi­nis par­tne­ris, o mes te­be­dai­nuo­ja­me „Kri­to len­kai kaip la­pe­liai, lie­tu­viai – kaip mū­rai“ ar­ba „Tu­pi len­kas už kal­niu­ko, ži­ba akys kaip vel­niu­ko“.

„Ne­mo­ka­me taip in­terp­re­tuo­ti sa­vo is­to­ri­jos, kad ji mums pa­dė­tų gy­ven­ti, su­pras­ti sa­ve ir ki­tus“, – tei­gia is­to­ri­kas. Anot jo, pa­žy­mių ra­šy­mas yra be­veik kaip vai­kų mu­ši­mas – rū­šia­vi­mas, kai vie­nus pa­da­rai ge­res­nius, ki­tus – blo­ges­nius. Siū­lo to­kios sis­te­mos at­si­sa­ky­ti.

Pa­sak A. Bumb­laus­ko, dar­bas mo­kyk­lo­je dir­ba­mas pro ša­lį – ne­ži­no­me, kas yra Ko­vo 11-osios Lie­tu­va, neį­si­vaiz­duo­ja­me, ką per 25 me­tus ji mums duo­da: „Mes gy­ve­na­me pa­tį tur­tin­giau­sią Lie­tu­vos is­to­ri­jos pe­rio­dą – val­go­me so­čiau­siai per tūks­tan­tį me­tų, ma­to­me pa­sau­lį erd­viau­siai. No­rė­čiau, kad švie­ti­mo sis­te­ma at­si­suk­tų į au­gan­tį žmo­gų, ku­rio rei­kia mū­sų vi­suo­me­nei“.

Is­to­ri­kai at­pa­žįs­ta kvai­lius

Dis­ku­si­jo­je pri­si­min­ta, kad is­to­ri­kas yra ne tik pro­fe­so­rius A. Bumb­laus­kas, bet ir G. Lands­ber­gis, Vil­niaus uni­ver­si­te­te įgi­jęs šiuo­lai­ki­nės is­to­ri­jos ba­ka­lau­ro laips­nį. Jis ra­šė bai­gia­mą­jį dar­bą te­ma „Lie­tu­vos vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mas“.

„Ką po­li­ti­kui duo­da is­to­ri­jos pa­ži­ni­mas?“ – klau­sė ren­gi­nio mo­de­ra­to­rius, Sei­mo na­rys dr. Man­tas Ado­mė­nas.

„Is­to­ri­ja ir po­li­ti­ka yra vi­siš­kai neat­sie­ja­mos. La­bai su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, ka­da bai­gia­si po­li­ti­ka ir pra­si­de­da is­to­ri­ja.

Is­to­ri­ja šian­dien mus pra­tur­ti­na spren­di­mų priė­mi­mu, nes už kiek­vie­no is­to­ri­nio įvy­kio sto­vė­jo žmo­gus, ku­ris tu­rė­jo priim­ti spren­di­mą. Kiek­vie­nas spren­di­mas ir jo mo­ty­vai mums yra pa­mo­ka“, – ko­men­ta­vo G. Lands­ber­gis.

A. Bumb­laus­ko tei­gi­mu, kar­tais ne­su­vo­kia­me, kur ta is­to­ri­ja rei­ka­lin­ga. Vien pa­ki­šus va­do­vė­lį su­pra­ti­mas nea­teis.

„Is­to­ri­ja duo­da pa­pras­čiau­sią da­ly­ką – šiek tiek su­pra­ti­mo, kas yra dur­nius, o kas ne. Ne­ži­nau ki­to to­kio moks­lo. Daž­nai is­to­ri­kai – nuo­bo­dūs krapš­tu­kai, bet kvai­lių ma­žiau“, – dės­tė pro­fe­so­rius. Jo tei­gi­mu, is­to­ri­jos iš­ma­ny­mas tu­rė­tų bū­ti pa­ma­ti­nė po­li­ti­ko sa­vy­bė.

Pa­sau­lis ri­ta­si į kvai­lio­ji­mo epo­chą

Dis­ku­si­jo­je pa­lies­ta ir po­pu­liz­mo te­ma. „Kal­bant apie šių die­nų po­pu­liz­mo iš­ki­li­mą vi­sa­me pa­sau­ly­je, ar tai ne­ro­do, kad esa­me nau­jo pa­sau­lio ka­tak­liz­mo iš­va­ka­rė­se?“ – klau­sė M. Ado­mė­nas.

Is­to­ri­kas A. Bumb­laus­kas pri­pa­žįs­ta – klau­si­mas bjau­rus, nes nie­kas at­sa­ky­mo ne­ži­no: „Įsi­vaiz­duo­ki­me 1938 me­tus Eu­ro­po­je. Kas ti­kė­jo, kad kre­ti­nas Hit­le­ris su­kels ka­tak­liz­mus, nuo ku­rių čiau­di­me iki šių die­nų? O bu­vo pa­na­šiai – eti­nis na­cio­na­liz­mas, vo­kie­čių na­ci­jos iš­kė­li­mas. Kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad da­bar ka­ro ne­bus? Nie­kas nie­ko ne­ga­li pro­gno­zuo­ti. Pa­sau­lis ri­ta­si į keis­tą kvai­lio­ji­mo epo­chą. Tai tik­riau­siai pri­klau­so nuo to, kad Že­mės re­sur­sai iš­sieik­vo­ję“.

Pro­fe­so­rius at­krei­pia dė­me­sį, jog Ru­si­jo­je se­niai skam­ba min­tis, kad ša­lis yra at­stum­ta nuo va­di­na­mo­jo „auk­si­nio mi­li­jar­do“ – pi­ni­gų iš kles­tin­čių na­ci­jų su so­li­džia inf­rast­ruk­tū­ra. Vie­nas pa­grin­di­nių Ru­si­jos im­pe­rio­lo­gų sa­kė: „Va­ka­rai mums pa­li­ko tik du vaid­me­nis: bar­ba­rai prie var­tų ir pa­meist­riai“.

„Aš nai­viai rep­li­ka­vau: o kuo blo­gai bū­ti pa­meist­riu? Vi­si vi­du­ram­žių ce­chų meist­rai tu­ri pa­meist­rius, tai la­bai gar­bin­ga ro­lė. Čes­lo­vas Mi­lo­šas, ra­šy­da­mas sa­vo vie­ną iš gar­siausių kū­ri­nių, nuo­šir­džiai pa­va­di­no sa­ve „Os­ka­ro Mi­la­šiaus pa­meist­riu“. Ge­ni­jai ga­li sa­ve pa­va­din­ti pa­meist­riu, bet mū­sų Di­džia­jam bro­liui to ne­pa­kan­ka...“ – sa­kė A. Bumb­laus­kas.

Jis pa­žy­mė­jo – rei­kia la­bai su­si­kaup­ti, da­ry­ti tai, kas nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, nes nie­kas Lie­tu­vos per daug ne­gel­bės, „ne­tu­ri­me Ro­nal­do Rei­ga­no“. Jis pri­si­mi­nė šmaikš­tų bu­vu­sio JAV pre­zi­den­to R. Rei­ga­no po­sa­kį, kal­bant apie naf­tos kai­nas: „Aš pri­ver­siu ame­ri­kie­čius nu­si­riš­ti kak­la­raiš­čius, bet ru­sai nu­si­maus kel­nes“.

„Šmaikš­tūs žmo­nės kar­tais nu­le­mia pa­sau­lio li­ki­mą. Šmaikš­tuo­liai ku­ria pa­sau­lį. Kai pa­ma­tai rim­tą ir pik­tą vei­dą, ži­nok, vel­nia­va. Pap­ras­tai vi­si tei­suo­liai bū­na la­bai pik­ti – jie ži­no, kur pa­sau­ly­je yra blo­gio šak­nis, kur žy­dai, ma­so­nai, są­moks­lai, ką rei­kia nai­kin­ti... Nu­si­šyp­so­ki­me ir dirb­ki­me“, – re­ziu­ma­vo A. Bumb­laus­kas.

Ar muš­ti vai­ką rykš­te?

Dis­ku­si­jos kal­bė­to­jai su­lau­kė ir klau­si­mų iš au­di­to­ri­jos. „Vi­si ži­no­me kla­si­ką Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį, jį ger­bia­me. Jo žo­džiai „rykš­tė yr gers daikts pro­tui in gal­vą pa­va­ry­ti“, „rykš­tė kū­nui ne­vo­di­ja“, „rykš­tė lo­ty­nų mo­ko“. Juk sa­ko­ma, tė­vas mu­ša su mei­le, „tai, ką tė­vas neį­dės sū­nui, sve­ti­mi įdės. Sve­ti­mi jau su pik­tu­mu įdės“. Ar neį­si­bė­gė­jo­me su ne­lai­mės sim­bo­liu ta­pu­siu ke­tur­me­čiu į kraš­tu­ti­nu­mus? Ar tik­rai tei­sin­gai el­gia­mės?“ – klau­sė gar­baus am­žiaus vy­ras.

„Ra­šy­to­jas K. Do­ne­lai­tis gy­ve­no XVIII am­žiu­je. Jei pra­dė­si­me mo­ky­tis iš to am­žiaus pe­da­go­gų, di­dak­ti­kų, mąs­ty­to­jų ar to­li pa­ju­dė­si­me? Rei­kia tu­rė­ti gal­vo­je, kad tuo me­tu mer­gai­tėms net suo­lų nė­ra. Ra­šy­ti mo­kė tik ber­niu­kus, mer­gai­tes – tik skai­ty­ti. Jei pra­dė­si­me dai­ry­tis at­gal, ne­ži­nau, ar vi­suo­met at­ra­si­me tei­sy­bę. Ar jums neat­ro­do, kad šian­die­ni­nė mo­kyk­la bent kiek ge­res­nė, nes jo­je nė­ra rykš­tės?“ – klau­si­mu at­sa­kė is­to­ri­kas A. Bumb­laus­kas.

Jis rep­li­ka­vo, jog mu­ši­mas yra bau­džia­va, o Lie­tu­vo­je ji pa­nai­kin­ta 1860 me­tais – ne­mu­ša­mi gy­ve­na­me tik 150 me­tų.

„Jei dar apie anks­tes­nius lai­kus gal­vo­ti, tai anks­čiau gal­vas ka­po­jo. Is­to­ri­jo­je vi­so­kios vel­nia­vos yra. Vy­tau­tas sa­kė: „Mušk kaip sa­vus, kad sve­ti­mi bi­jo­tų“.

Pa­sak jo, iš is­to­ri­jos rei­kia mo­ky­tis la­bai su­bti­liai, kri­tiš­ku san­ty­kiu, „vi­sais bū­dais ka­bin­tis iš sa­vo bau­džiau­nin­kiš­kos praei­ties“.

Mo­ky­tis iš gė­dos

Klaus­ta, kaip is­to­ri­kai įsi­vaiz­duo­ja Eu­ro­pą, Lie­tu­vą, Šiau­lius po 30 me­tų?

„Is­to­ri­kai pa­pras­tai ne­šne­ka apie atei­tį. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vi­sa­da sie­kia­me at­pa­žin­ti dur­nių, pa­ma­ty­ti, kur yra gė­dos, ir iš jų mo­ky­tis. Iš te­ro­riz­mo jau mo­ko­mės. Iš gė­dų ne­si­mo­kom. Iki šiol te­be­tei­si­na­me An­ta­no Sme­to­nos pa­si­trau­ki­mą iš Lie­tu­vos per Lie­po­nos upe­lį. Klau­siu – kam sta­ty­si­me pa­mink­lą? A. Sme­to­nai ar tam šau­liui, ku­ris čiu­po jį už ran­ko­vės: a, kur bė­gi? Gal abiems? Gal ap­skri­tai iš­grį­si­me ke­le­lį Ky­bar­tuo­se, jau­ni­mą ve­ši­me į eks­kur­si­jas – kaip ge­ra prieš pa­bė­gant iš Lie­tu­vos pa­mąs­ty­ti apie tė­vy­nę. Bū­tų auk­lė­ja­mo­ji prie­mo­nė“, – svars­tė A. Bumb­laus­kas.

Is­to­ri­kas džiau­gia­si, jog prieš 25 me­tus lie­tu­viai pir­mą kar­tą ta­po pa­sau­lio is­to­ri­jos fak­to­riu­mi – pir­mie­ji „iš­ne­šė pė­das“ iš So­vie­ti­nės im­pe­ri­jos.

„Pra­gy­ve­no­me san­ty­ki­nai ge­rą lai­ką. La­bai ne­no­rė­čiau, kad jis pa­si­baig­tų. Lin­kė­čiau, kad vi­suo­me­nė są­mo­nin­gai su­vok­tų kas esan­ti, ką esa­me nu­vei­kę, ko­kias ver­ty­bes tu­ri­me. Esa­me Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos da­lis“, – ak­cen­ta­vo A. Bumb­laus­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Į po­li­ti­ką pa­su­kęs is­to­ri­kas Gab­rie­lius Lands­ber­gis ir is­to­ri­jos pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas dis­ku­ta­vo apie pa­sau­lio ir Lie­tu­vos atei­tį, švie­ti­mą, is­to­ri­jos pa­mo­kas da­bar­čiai.

Ren­gi­ny­je Šiau­liuo­se  (iš dešinės)  Alf­re­dą Bumb­laus­ką, Gab­rie­lių Lands­ber­gį, Man­tą Ado­mė­ną su­ti­ko Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas To­mas Pet­rei­kis (kai­rė­je).