Itališkas „Saulės mūšis“

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

Ita­liš­kas „Sau­lės mū­šis“

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos kvie­ti­mu ita­lų me­ni­nin­kas Gui­do Bi­sag­ni iš Pje­mon­to re­gio­no pri­si­dė­jo prie vie­šų­jų erd­vių me­no kū­ri­nių ple­ne­ro „Sau­lės pa­gro­bi­mas“. Ant Dvi­ra­čių mu­zie­jaus sie­nos jis su­kū­rė abst­rak­čią kom­po­zi­ci­ją „Sau­lės mū­šis“, skir­tą Sau­lės mū­šio ju­bi­lie­jui.

And­rė ŠNAPŠ­TY­TĖ

andre@skrastas.lt

Su­ža­vė­jo me­di­niai na­mai

Su Gui­do Bi­sag­ni su­si­ti­ko­me ša­lia Dvi­ra­čių mu­zie­jaus. Kal­bė­jo­mės apie kū­ry­bi­nį pro­ce­są, gat­vės me­ną ir gy­ve­ni­mą Ita­li­jo­je, jo įspū­džius Lie­tu­vo­je.

– Šiau­liuo­se esa­te sa­vai­tę. Kaip čia jau­čia­tės?

– Man la­bai pa­tin­ka. Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti no­rė­jau se­niai. Kar­tą te­ko vie­šė­ti Es­ti­jo­je, ta­čiau čia esu pir­mą kar­tą. Šiau­liai – la­bai gra­žus, ža­lias ir ra­mus mies­tas. Ma­ne ypač ža­vi ža­lu­ma bei mies­to se­no­ji da­lis – ne­di­de­li me­di­niai na­mai. Tai tar­si mies­tas par­ke.

Su drau­gu ap­lan­kė­me Kry­žių kal­ną, ku­ris man pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Ma­ne la­bai su­ža­vė­jo ir kai­mo vie­to­vės. Bu­vo­me Kur­tu­vė­nuo­se. Tai – vie­nos gra­žiau­sių ma­no ma­ty­tų vie­tų.

Mies­te lan­kiau­si Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos bei Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­juo­se. Ap­lan­kė­me Ša­rū­no Sau­kos pa­ro­dą „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je. Aiš­ku, bu­vau ir Dvi­ra­čių mu­zie­ju­je. Jis man ga­na ar­ti­mas, nes nuo ma­žens va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu be­veik kas­dien.

– Už­sii­ma­te dvi­ra­čių spor­tu?

– Ne, ta­čiau dvi­ra­čiu va­ži­nė­ju la­bai daž­nai. Nors Ales­sand­ria, mies­tas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra ne­di­de­lis, ja­me la­bai daug au­to­mo­bi­lių. Žmo­nės ne­sup­ran­ta, kad dvi­ra­tis – ge­ra ir grei­ta trans­por­to prie­mo­nė, ypač ten, kur ak­ty­vus eis­mas. Gy­ve­nu vie­to­je, kur kraš­to­vaiz­dis tik­rai pui­kus. Va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu spė­ju juo pa­si­gro­žė­ti.

– Gal­būt gra­žus kraš­to­vaiz­dis įkve­pia kur­ti?

– Tik­riau­siai di­džiau­sią įta­ką ma­no kū­ry­bai da­ro avan­gar­das ir ypač anks­ty­va­sis abst­rak­cio­niz­mas. Ma­no dar­bai vi­sa­da yra abst­rak­tūs. Pir­miau­sia jūs pa­ma­to­te tik spal­vas ir for­mas. Bet kiek­vie­nas kū­ri­nys tu­ri min­tį. Bū­na taip, jog reikš­mę sa­vo pie­ši­niuo­se at­ran­du tik po ke­lerių me­tų. Įk­vė­pi­mas atei­na ne­ju­čia, iš ma­nęs pa­ties. Jo­kios mū­zos ne­tu­riu.

Di­de­lė kom­po­zi­ci­ja – dvie­jų die­nų dar­bas

– Ką vaiz­duo­ja jū­sų pie­ši­nys ant Dvi­ra­čių mu­zie­jaus sie­nos?

– Šiai sie­nai kaip sim­bo­lį nau­do­jau ap­skri­ti­mą, nes tai la­bai abst­rak­ti ir tik­riau­siai pa­ti to­bu­liau­sia for­ma. Apsk­ri­ti­mas ga­li reikš­ti sau­lę ar­ba me­tų ra­tą. Daž­niau­siai vi­si ma­no dar­bai yra su­si­ję su tam tik­ru lai­ko pa­si­kei­ti­mu.

Tai, ką da­rau, vi­suo­met yra dva­siš­ka, kar­tais ne­sup­ran­ta­ma. Ma­nau, kad me­nas vi­sa­da tu­ri iš­sau­go­ti dva­sin­gu­mą, nes ki­tu at­ve­ju jis yra vi­siš­kai be­pras­mis.

– Kaip pa­si­rin­ko­te spal­vas? Ar jos ką nors sim­bo­li­zuo­ja?

– Man pa­tin­ka kont­ras­tai. Ne tik spal­vų, bet ir fi­gū­rų. Vi­si ma­no dar­bai tu­ri lo­giš­ką­ją ir ne­lo­giš­ką­ją da­lis. Pas­ta­ruo­ju me­tu nau­do­ju juo­dą spal­vą sa­vo pie­ši­nio ne­lo­giš­ka­jai da­liai. Pir­miau­sia su­ma­niau juo­dą ra­tą, o vi­sos ki­tos spal­vos atė­jo sa­vai­me.

– Ša­lia jū­sų pie­ši­nio yra se­ni gra­fi­čiai. Ar jie ne­truk­dė?

– Man svar­bu ne už­deng­ti erd­vę, bet dirb­ti su ja. Net ne­svars­čiau jų pa­slėp­ti. Tai yra gat­vės is­to­ri­jos da­lis. Da­lis žmo­nių gat­vės me­ną lai­ko bū­du pa­gra­žin­ti na­mo sie­ną. Tai la­bai pa­vir­šu­ti­niš­kas po­žiū­ris. Gat­vės me­nas ir tu­ri lik­ti gat­vės me­nu, o ne gat­vių puo­šy­ba ar de­ko­ra­vi­mu. Jei kas nors no­ri at­nau­jin­ti sie­ną, ge­riau kvies­ti tą, ku­ris ga­li tą na­mą su­tvar­ky­ti. Ne ma­ne, aš – me­ni­nin­kas.

– Sa­vo pie­ši­nį pa­va­di­no­te „Sau­lės mū­šis“. Ko­dėl?

– Do­mė­jau­si Lie­tu­vos ir šio kraš­to is­to­ri­ja. Ka­dan­gi ple­ne­ras skir­tas Sau­lės mū­šio ju­bi­lie­jui, nu­spren­džiau sa­vo kū­ri­nį pa­va­din­ti bū­tent taip.

– Ką vei­kia­te Ita­li­jo­je?

– Ita­li­jo­je tar­si gy­ve­nu tarp sa­vo mies­to ir Mi­la­no, ku­ria­me tu­riu ga­le­ri­ją. Taip pat bend­ra­dar­biau­ju su ki­to­mis ša­lies ir už­sie­nio me­no ga­le­ri­jo­mis. Na­muo­se daž­niau­siai dir­bu stu­di­jo­je. Ten­ka daug ke­liau­ti. Tai yra vie­na ge­riau­sių ma­no dar­bo da­lių. Tu­riu ga­li­my­bę ap­lan­ky­ti nau­jų pa­sau­lio vie­tų, su­si­pa­žin­ti su tų vie­to­vių kul­tū­ra bei is­to­ri­ja. Tai – ne­pa­kar­to­ja­ma pa­tir­tis.

– Ko­kie di­džiau­si skir­tu­mai tarp gat­vės me­no Ita­li­jo­je ir Lie­tu­vo­je?

– La­bai di­de­lių skir­tu­mų ne­pas­te­bė­jau. Aiš­ku, ski­ria­si pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra. Lie­tu­vo­je ma­ne la­bai su­ža­vė­jo me­di­niai na­mai. Jie ne­pa­kar­to­ja­mi. Nes­pė­jau ap­lan­ky­ti ša­lies sos­ti­nės, tad ti­kiuo­si, jog dar tu­rė­siu ga­li­my­bę su­grįž­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SVE­ČIAS: Gui­do Bi­sag­ni, gra­fičių kū­rė­jas, – abstrakčių for­mų gerbėjas.

KŪ­RI­NYS: Me­ni­nin­kas Gui­do Bi­sag­ni Šiau­liuo­se su­kū­rė kom­po­zi­ci­ją „Sau­lės mū­šis“.