Įtikimiausia Šiaulių (Saulės) mūšio vieta – prie Mūšos ir Tautinio santakos

Įti­ki­miau­sia Šiau­lių (Sau­lės) mū­šio vie­ta – prie Mū­šos ir Tau­ti­nio san­ta­kos

Dr. Ro­mas Ba­tū­ra,

Is­to­ri­kas

Ne­sik­lai­din­da­mi pri­va­lo­me už­baig­ti pra­dė­tus me­mo­ria­lo tvar­ky­mo dar­bus.

Nuo se­no is­to­riog­ra­fi­jo­je įvai­rio­se vie­to­se bu­vo ieš­ko­ma 1236 m. Sau­lės mū­šio vie­tos, bet de­ri­nant įvai­rių šal­ti­nių duo­me­nis ap­si­sto­ta ties Šiau­liais, Mū­ša ir Tau­ti­niu ( da­bar­ti­nis Jo­niš­kio ra­jo­nas).

Ats­ki­rai 13 a. vid. mi­ni­ma „te­ra Sau­len“ ("Sau­lės že­mė") tę­sė­si į pie­tus nuo Mū­šos Šiau­lių apy­lin­kė­se (A. Sa­lys). Vė­liau 14 a. vid. „Sau­lės kraš­te“ mi­ni­ma Du­by­sos pi­lis (Bu­bių pi­lia­kal­nis) upės pa­čia­me aukš­tu­py­je ir ki­tos vie­to­vės, ne­ma­žas plo­tas nuo Mū­šos iki Du­by­sos aukš­tu­pio ir Šiau­lė­nų im­ti­nai. Šio plo­to cent­re per šimt­me­čius su­si­for­ma­vo svar­bi tarp­tau­ti­nių ke­lių san­kry­ža su Šiau­liais, čia at­se­ka­mais nuo 4-5 am­žiaus (žr. to­liau).

Pa­gal vė­les­nio 18 a. že­mė­la­pio duo­me­nis (F. Be­ning­ho­fe­nas, 1965 m.), bras­tos ties Tau­ti­nio žio­ti­mis žval­gy­mus (R. B., 1983 m.), kons­ta­tuo­ta, kad mū­šio įti­ki­miau­sia vie­ta yra Mū­šos ir Tau­ti­nio san­ta­ka. Čia nu­sta­ty­tas ir mū­šio lau­ko me­mo­ria­li­nis pa­mink­li­nis plo­tas (1992 m.), skir­tas pa­gerb­ti pa­sau­li­nio mas­to na­cio­na­li­nės gar­bės per­ga­lę.

Ir šian­dien lau­ko ke­liu­kas (svar­baus se­no­jo Ber­ly­no – Ry­gos ke­lio at­kar­pa), Jau­niū­nuo­se iš piet­va­ka­rių kir­tęs Tau­ti­nio upe­lį, to­liau ei­da­mas ly­giag­re­čiai Tau­ti­nio va­gos, ker­ta Mū­šą že­miau Tau­ti­nio žio­čių. Į va­ka­rus nuo šio se­no­jo ke­lio, tarp jo ir Tau­ti­nio upe­lio iki 20 a. me­lio­ra­ci­jos bu­vę rais­tas, pel­kės (į ku­rias nu­grimz­da­vu­sios žo­lės ieš­ko­ti bren­dan­čios kar­vės – pa­sa­ko­jo žmo­nės). Į piet­ry­čius nuo šio plo­to, žval­gant te­ri­to­ri­ją pa­mink­lo sta­ty­bai, ar­cheo­lo­gė B. Sa­lat­kie­nė 1997 m. po že­me ap­ti­ko už­dur­pė­ju­sį eže­ro pa­kraš­tį, sto­rą dur­pių sluoks­nį (ty­ri­mo brė­ži­nys – Ir kė­lė­si Lie­tu­va..., Šiau­liai, 2013, p. 38 – H. Smil­gys. Sau­lės mū­šio įam­ži­ni­mo epo­pė­ja). Tai­gi ka­dai­se se­na­sis ke­lias, Jau­niū­nuo­se kir­tęs Tau­ti­nį, ėjo apie vie­ną km il­gio už­da­ru plo­tu, tarp upe­lio, eže­ro ir pel­kių, iki pel­kė­tos Mū­šos bras­tos (grin­dos, til­to). Į vi­są tai neatk­reip­tas dė­me­sys nau­jai ban­dant spręs­ti mū­šio vie­tos klau­si­mą.

Šis pa­ke­lės plo­tas pa­lei Tau­ti­nį ir ki­tus mi­nė­tus van­de­nis, pel­kes pil­nai ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­tas Ka­la­vi­juo­čių or­di­no su­triuš­ki­ni­mui jį ak­li­nai už­siau­čiant, tarp van­de­nų ir pel­kių pa­sto­jant ke­lią už­tva­ro­mis prie Mū­šos bras­tos, o ga­li­mo prie­šo at­si­tau­ki­mo at­ve­ju – prie Tau­ti­nio upe­lio. Šia­me plo­te ras­ti ir se­no­vės gink­lai (kir­vis, ie­tis).

Kiek šian­dien su­vo­kia­ma, ši vie­ta la­biau­siai ti­ko mū­šiui, prie­šų už­blo­ka­vi­mui ties bras­ta per Mū­šą.

Mū­šio vie­tos klau­si­mą šian­dien ban­do­ma sie­ti su Šiau­lių že­mės cent­ro pro­ble­ma, cent­ru no­rint lai­ky­ti Šiau­lė­nus, nuo jų ban­do­ma ma­tuo­ti ir nau­jai ieš­ko­mą mū­šio vie­tą. Pas­ta­ruo­ju me­tu bū­tent Ku­di­nų pi­lia­kal­ny­je, Šiau­lės kal­ne prie Šiau­lė­nų ban­do­ma lo­ka­li­zuo­ti šal­ti­niuo­se mi­ni­mos Sau­lės že­mės cent­rą. Tei­gia­ma, kad Ku­di­nų pi­lia­kal­nis aukš­tes­nis ir di­des­nės aikš­te­lės nei Šiau­lių – Sal­du­vės. Ta­čiau tai ne es­mi­nis da­ly­kas.

Ku­di­nų Šiau­lės kal­no aikš­te­lės pa­kraš­čio py­li­mai neaukš­ti (vos vie­nas met­ras ir tai tik iš dvie­jų pu­sių), o gy­ny­bi­nės aikš­te­lės vi­du­rys iš­ki­lęs (virš pi­lia­kal­nio šlai­to Va­ka­rų kraš­to – 3,3 m, o virš šiau­rės ry­tų kraš­to – 6 m), tai mo­der­nes­nės gink­luo­tės epo­cho­je jau bū­tų pa­vo­jin­ga pa­tiems gy­nė­jams. Tai ro­dy­tų Šiau­lės kal­no grei­čiau apei­gi­nę, ne gy­ny­bi­nę pa­skir­tį. O tai pa­tvir­ti­nų pa­sa­ko­ji­mas, kad ant Šiau­lės kal­no bu­vu­si Per­kū­no baž­ny­čia, per­kūn­vie­tė, se­no­vės pa­pro­čiu bu­vo kū­re­na­ma ug­nis (B. Bu­ra­čas. Pa­sa­ko­ji­mai..., 1996, p. 177-178).

Ki­taip yra Šiau­lių – Sal­du­vės pi­lia­kal­ny­je kur py­li­mas ge­riau den­gia aikš­te­lę, bet svar­biau­sia – pi­lies kal­nas stip­riai įtvir­tin­tas – pa­pė­dė­se iš­kas­tas 10-30 m plo­čio, iki 4 m gy­lio grio­vys, prieš jį su­pil­tas ga­lin­gas 185 m il­gio, 3 m aukš­čio gy­ny­bi­nis py­li­mas.

Tai­gi pa­pė­dė, priei­gos prie pi­lies bu­vo ge­rai gi­na­mos. To­kie ga­lin­gi įtvir­ti­ni­mai liu­di­ja, kad pi­lia­kal­nis bu­vo nau­do­ja­mas gy­ny­bai 11 – 14 am­žiu­je bei anks­čiau ir ji nuo­lat to­bu­li­na­ma (Lie­tu­vos pi­lia­kal­niai, At­la­sas, II t., 2004, p. 454; A. Ša­pai­tė, Šiau­liai).

Ku­di­nų pi­lia­kal­nis kar­tais da­tuo­ja­mas I tūkst. – II tūkst. pra­džia, o Šiau­lių – Sal­du­vės I tūkst. – 14 a., tai yra eg­zis­ta­vęs ir 13 am­žiu­je.

Šiau­lių apy­lin­kių cent­ru jau 4 – 5 a. ga­lė­jo tap­ti Sal­du­vės kal­vos pi­lis (A. Tau­ta­vi­čius). Pag­rin­di­nė se­no­vės gy­ven­vie­tė Šiau­liuo­se bu­vo, kaip at­ro­do, ša­lia Sal­du­vės, ji va­di­no­si Šiau­liais (bu­vo iš­li­kęs ir pir­mi­nis kai­me­lis), gre­ta Lep­šių ka­pi­ny­nas (ra­di­niai gal nuo 6, 8 – 10 a.). Dab. mies­to cent­re se­nos gy­ven­vie­tės lie­ka­nos pa­ste­bė­tos ties Var­po ir Gluos­nių gat­vė­mis (7 – 15 a. sen­ka­piai), Vil­niaus ir Ku­dir­kos gat­vių san­kry­ža (sie­kia 6 a.), o taip pat pie­ti­nė­je mies­to da­ly­je (Laz­dy­nų g., 8 – 13 a. ka­pai), mies­to šiau­rės va­ka­rų da­ly­je, Vai­sių g. (4 – 5 a.), pie­ti­nia­me mies­to pa­kraš­ty­je 5 – 8 a. ka­pi­ny­nas ir dvi gy­ven­vie­tės Lie­po­riuo­se (4 – 8 a. bei kt.), iš­si­dės­čiu­sios da­bar­ti­niuo­se di­džiuo­siuo­se Šiau­liuo­se.

Tai­gi Šiau­liai stam­bi, se­na gy­ven­vie­tė su pi­li­mi, be­si­vys­čiu­si ša­lia svar­bios stra­te­gi­nės tarp­tau­ti­nės ke­lių san­kry­žos: Dau­gu­vos žio­tys – Ry­ga – Žiem­ga­la – Šiau­liai – Kryž­kal­nis – Til­žė – Tvanks­tė (Ka­ra­liau­čius) – Pa­vis­lys, o iš ry­tų – bal­tiš­kų že­mių gi­lu­mos, gal Pad­niep­rio – Vil­niaus – Kau­no – Upytės, link Klai­pė­dos, Šven­to­sios pa­jū­rio. Šian­dien nau­jai ir dar ryš­kiau tai at­spin­di Šiau­lių Zok­nių oro uos­tas pie­čiau Sal­du­vės ir Lep­šių.

To­kios stra­te­gi­nės svar­bos ap­gy­ven­di­ni­mo mas­to ne­pas­te­bi­me ties Šiau­lė­nais – Ku­di­nais, ku­rių pa­pi­lės gy­ven­vie­tė 2,5 ha. Tai­gi Šiau­lių – Sau­lės že­mės bei re­gio­no cent­ras nuo se­no bu­vo stra­te­gi­nę reikš­mę įgy­ją Šiau­liai.

Kai 1236 m. Ka­la­vi­juo­čių or­di­nas įsi­ver­žė į Lie­tu­vą,  Šiau­lių že­mę „...pra­dė­jo plėš­ti ir de­gin­ti pa­si­da­li­nę“ (Eil. L. K., 1902 – 1903 eil.), nio­ko­da­mas pa­gal ži­no­mą sa­vo ka­ria­vi­mo bū­dą iš pa­grin­di­nės sto­vyk­los, labiausiai ti­kė­ti­na Šiau­liuo­se (dab. mies­to cent­re). Pul­ta ir nio­ko­ta grei­čiau­siai įvai­rio­mis kryp­ti­mis, taip pat ga­lė­jo ir į piet­ry­čius. Tuo­met kaž­ku­ris prie­šo da­li­nys ga­lė­jo at­si­dur­ti pie­čiau da­bar­ti­nio Rad­vi­liš­kio, ša­lia Ber­žės ir ties Il­guo­čiais pa­lik­ti pėd­sa­kus (2016 m. dir­vo­je ras­ti du kir­vu­kai – jei paaiš­kės, kad jie ati­tin­ka laik­me­tį). Sie­ti šių ga­li­mų įvy­kių prie Ber­žės su pa­grin­di­niu 1236 m. mū­šiu, kaip ma­tė­me, ne­bū­tų pa­grin­do (plg. Sau­lės mū­šis...//Šiaulių kraš­tas, 2016 10 12; Ieš­ko­ma tik­ro­sios Sau­lės mū­šio vietos//Lietuvos ži­nios, 2016 10 17 – 18; A. Ta­mo­šiū­nas. Sau­lės mū­šis 780 – Šiau­lė­nų versija// Rad­vi­liš­kio kraš­tas. 2016 m. Nr. 1 (24), p. 20-24). Su­si­bū­ręs Šiau­lių sto­vyk­la­vie­tė­je prie­šas pa­trau­kė na­mo.

Nuo Šiau­lių į šiau­rę ke­lias ėjo per pel­kes, liū­nus, su­pan­čius Šiau­ri­nę Šiau­lių da­lį, Tal­šos (Telk­šos) pae­že­res ir prie Mū­šos, prie išė­ji­mo iš Šiau­lių že­mės prie­šui bu­vo už­kirs­tas ke­lias, jis su­triuš­kin­tas (pla­čiau R. Ba­tū­ra. Lie­tu­vos per­ga­lė Šiau­lių (Sau­lės mū­šy­je) 1236 me­tais. Š., 2005 – šal­ti­niai, is­to­riog­ra­fi­ja, pro­ble­mos, 2 Vo­kie­čių or­di­nų ag­re­si­jos fron­tai).

Sau­lės – Šiau­lių mū­šio lau­kas, įra­šy­tas į Res­pub­li­kos is­to­ri­jos pa­mink­lų są­ra­šą, 1992 m. su­da­ry­tas pa­mink­li­nės te­ri­to­ri­jos pla­nas. Pra­dė­ta me­mo­ria­lo sta­ty­ba. Vėl ke­lia­mas abe­jo­nes, trik­dan­čius sam­pro­ta­vi­mus dar kar­tą ap­ta­rė­me.

Ne­ma­žai su­gai­šus bū­ti­na at­gai­vin­ti per ne­su­sip­ra­ti­mą nu­trauk­tus Šiau­lių (Sau­lės) per­ga­lės me­mo­ria­lo dar­bus prie se­no­jo ke­lio į Li­vo­ni­ją, prie Mū­šos ir Tau­ti­nio san­ta­kos, Jau­niū­nuo­se (Jo­niš­kio raj.). Šiuo me­mo­ria­lu pa­gerb­tu­me ir vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį.

Šia­me at­mi­ni­mo lau­ke nuo 20 a. de­vin­to dešimtmečio pa­bai­gos ren­gia­mi is­to­ri­nės rug­sė­jo 22 die­nos mi­nė­ji­mai, skam­ba lie­tu­vių ir lat­vių gies­mės, bro­liš­kos tau­tos pa­ger­bia pro­tė­vių Lais­vės ko­vų at­mi­ni­mą, se­mia­si mo­ra­li­nių jė­gų. To­kia šios vie­tos pa­skir­tis.