Naujausios
Ne visiems specialioji mokykla būtina
– Kiek metų Jūsų vadovaujamoje progimnazijoje mokosi specialiųjų poreikių vaikai? Kodėl to ėmėtės? Ar Pakruojyje nėra specialiosios mokyklos?
– Įvairių poreikių mokiniai progimnazijoje mokėsi ir iki 2004 metų, kai pradėjau vadovauti progimnazijai. Specialiųjų poreikių mokiniai yra labai įvairių gebėjimų ir ne visi ir net prieš 20 metų tiko specialiajai mokyklai. O be to manau, kad visi vaikai turi mokytis toje pačioje mokykloje. Tik retais atvejais (labai didelių poreikių mokinys) turi mokytis specialiojoje mokykloje.
Taip, kiekvienas atvejis yra savotiškas iššūkis mokytojams ir vadovams. Man kaip vadovui labai padeda tai, kad viena pavaduotoja yra specialioji pedagogė. Bet kai pasiseka, kai matoma vaiko pažanga, yra labai geras jausmas.
Vieno recepto nėra
– Kaip sekėsi? Kokių problemų kilo? Ir kaip jas sprendėte?
– Kartu su mokyklos specialistais supratau, kad lengva nebus, bet tai labai reikalinga visiems (mokiniams, mokytojams, kitiems darbuotojams). O sekėsi visaip. Buvo atvejų, kai viskas vyko sklandžiai nuo pat pradžių. Buvo atvejų, kai adaptacija, ugdymo plano dėliojimas vyko ir kelis mėnesius. Vieno recepto nėra. Kiekvienas atvejis – labai skirtingas ir unikalus.
– Kaip į specialiųjų poreikių vaikus reaguoja bendraamžiai? Ar kitokie vaikai nepatiria patyčių?
– Jei individualių poreikių mokinys mokosi nuo 1 ar 2 klasės, dažniausia jokios netinkamos reakcijos nėra. Šiandien mūsų bendruomenė pripratusi, kad mokykloje mes kiekvienas esam individualus ir visi skirtingi.
Mokytojai auga kartu su mokiniu
– Ar mokytojams pakako kompetencijos ir empatijos pažinti ir suprasti kitokį vaiką?
– Drįsčiau sakyti, kad taip. Visais atvejais mokytojai ir auga kartu su „ypatingu“ vaiku. Patirtis ateina tik dirbant. Mokytojai dalyvauja įvairiuose mokymuose, bet patirtis įgyjama tik dirbant, bendraujant su kiekvienu vaiku.
– Kaip mokytojui pavyksta „pasidalyti“, kad užtektų dėmesio įvairaus lygio mokiniams? Kokiais metodais jie dirba, kad išmokytų ir gabiuosius, ir vidutinių gabumų, ir specialiųjų poreikių vaikus?
– Nėra lengva tai padaryti, bet stengiamės. Niekas neapsaugotas nuo klaidų. Iš jų irgi mokomės. Sakoma: „Kiekvienai spynai savas raktas“, taip ir kiekvienam mokiniui reikalingas savas metodas. Šiuo metu mokykloje dirba 9 mokytojo padėjėjai. Jie yra tikri „gelbėtojai“ mokytojams kasdieninėje veikloje.
– Kiek ir kokios pagalbos jiems teikia kiti specialistai: mokytojo padėjėjai, logopedai, socialiniai pedagogai etc.
– Šiuo metu mokykloje dirba visa pagalbos mokiniui specialistų komanda: 2 specialieji pedagogai, 2 logopedai, 2 socialiniai pedagogai, 9 mokytojo padėjėjai. Mokyklos vaiko gerovės komanda sprendžia kokiam vaikui kiek ir kokios pagalbos reikia. Kaip ir minėjau, kiekviena situacija yra individuali.
– Ar šių specialistų pakanka?
– Planuose yra pasipildyti 2-3 mokytojo padėjėjais.
Finansavimas galėtų būti didesnis
– Ar pakankamas mokyklų, mokančių specialiųjų poreikių vaikus, finansavimas?
– Be abejo, galėtų būti didesnis. Reikia nuolat atsinaujinti mokymo priemones. Motyvaciją labai kelia įvairios interaktyvios priemonės. Dėka projektų, šiuo metu apsirūpiname vidutiniškai.
– Lietuvoje keliama mokytojų trūkumo problema. Koks Jūsų progimnazijos mokytojų amžiaus vidurkis? Ar pasunkėjęs darbas su specialiųjų poreikių vaikais nepastūmėja jų keisti profesiją?
– Mokytojų trūkumas jaučiamas. Šiuo metu mokykloje dirba visi reikiami specialistai, dalykų mokytojai. Bet ateityje trūkumą galime pajusti ir mes. Mokytojai dirba dideliu krūviu, bet neteko girdėti, kad mokytojas, dėl specialiųjų poreikių vaikų nuspręstų keisti profesiją.
Mokosi pagal savo galimybes
– Ar specialiųjų poreikių vaikai spėja kartu su visais bendraamžiais baigti progimnaziją? Ar jie mokosi pagal bendrąsias programas?
– Vaikai mokosi pagal įvairias programas, kurios atitinka jų gebėjimus (pritaikytas, individualizuotas). Ir tai nėra joks trukdis baigti progimnaziją.
– Kur toliau mokosi specialiųjų poreikių vaikai baigę Jūsų progimnaziją?
– Mokinys, baigdamas progimnaziją, sulaukia tik 15 metų. Jis ir toliau privalo mokytis. Dažniausiai vaikai toliau mokosi gimnazijoje ir ten įgyja pagrindinį išsilavinimą – baigia 10 klasių.
– Gal galite papasakoti sėmės istorijų, kai kitokie vaikai pažangumu pasivijo bendraamžius, o gal juos net aplenkė?
– Nėra tikslo (o jis ir neįmanomas), kad individualių poreikių mokinys pažangume pasivytų ar net pralenktų bendraamžius. Kiekvienas vaikas mokosi pagal savo galimybes.
Įtraukiojo ugdymo tikslas – visavertis kiekvieno mokinio dalyvavimas ugdymo procese, atsižvelgiant ne į bendrą standartą, o į kiekvieno mokinio poreikius ir galimybes.
– Kokios specialiųjų poreikių vaikų svajonės apie ateitį? Ir kaip pavyksta jas įgyvendinti?
– Mes visi esame individualūs ir nepakartojami. Visi turime svajones, norime būti bendruomenėje. Ir visiems vietos užteks.
– Kiek ugdymo procese dalyvauja specialiųjų poreikių vaikų tėvai? Kokius lūkesčius jie turi?
– Tėvų dalyvavimas absoliučiai nesiskiria ir nuo kitų tėvų. Svarbiausia nepalikti tėvų vienų. Ir labai svarbi abiejų pusių komunikacija. Jei ji yra – viskas vyksta gana sklandžiai. Bet ši taisyklė tinka visiems tėvams, nepriklausomai nuo vaiko poreikių.
– Pastaruoju metu sparčiai daugėja įvairiausius sutrikimus turinčių vaikų. O gal tokių buvo ir anksčiau, tik jiems nenustatydavo diagnozės? Kokia Jūsų kaip pedagogo nuomonė?
– Manau, kad visada visko buvo. Dėmesys tam padidėjo, nes pagaliau visuomenė pradeda suprasti, kad visi esame lygūs ir turime gyventi, bendrauti kartu. Vaikams šiose situacijose nekyla problemų. Mums suaugusiems dar reikia keisti nuostatas. Bet tikiu, kad viskas įmanoma.
