Įvaizdžio kūrėjai kratosi „bachūrų“

Įvaiz­džio kū­rė­jai kra­to­si „ba­chū­rų“

Šiau­lie­tiš­ku žar­go­nu apie „ba­chū­rą“ iš pie­ti­nio ra­jo­no: tre­nin­gai, reg­bis, mei­lė ir pi­ni­gai. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta pa­ra­šė ro­ma­ną „Pie­ti­nia kro­ni­kos“ – gy­vą pa­mink­lą Šiau­liams apie mies­to uni­ka­lu­mą. Ra­šy­to­jas Šiau­lių įvaiz­džio kū­rė­jams siū­lo iš­si­va­duo­ti iš „tre­nin­gų“ komp­lek­sų ir pa­žais­ti. Jo nuo­mo­ne, Sau­lės mies­to įvaiz­dis – ati­trū­kęs nuo gy­ve­ni­mo.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Uni­ka­lus mies­tas Šiau­liai

Po­kal­bis su ra­šy­to­ju R. Kmi­ta – jo gim­ta­jame Šiau­lių pie­ti­nia­me ra­jo­ne, kuriame gy­ve­no nuo penk­tos kla­sės.

– Šiau­liuo­se pir­mą kar­tą skai­tė­te ro­ma­no iš­trau­kų. Ko­dėl tam pa­si­rin­ko­te ka­vi­nę-ba­rą?

– Man la­bai pa­tin­ka skai­ty­ti ba­ruo­se, ka­vi­nė­se, nes at­si­bo­do su­ktis vien tarp pub­li­kos, ku­ri do­mi­si li­te­ra­tū­ra, nuo­lat vaikš­to į li­te­ra­tū­ri­nius ren­gi­nius, skai­ty­mus.

Tu­ri­me la­bai daug įdo­mių au­to­rių, kū­ri­nių, bet žmo­nės jų ne­pas­te­bi, jie lie­ka tik kul­tū­ri­nė­je spau­do­je. Išė­ję iš mo­kyk­los ap­si­džiau­gia, kad ne­be­rei­kės skai­ty­ti kny­gų. Pa­da­rius skai­ty­mus, į kuriuos žmo­nės atei­na po dar­bo iš­ger­ti alaus, jie pa­ma­to, kad kny­gų bū­na įdo­mių.

Ra­šy­da­mas sa­vo ro­ma­ną „Pie­ti­nia kro­ni­kos“ gal­vo­jau apie skai­ty­to­ją, ku­ris nė­ra li­te­ra­tū­ros gur­ma­nas. Ma­no am­bi­ci­ja bu­vo, kad kny­gą skai­ty­tų net tie, ku­rie ne­skai­to. Ji iš da­lies pa­si­tei­si­no.

Sa­ko­ma, kad 90 pro­cen­tų skai­ty­to­jų Lie­tu­vo­je yra mo­te­rys, į tai orien­tuo­ja­si vi­si lei­dė­jai. Ma­no kny­gą per­ka, au­tog­ra­fų pra­šo daž­niau­siai vy­rai. Tai la­bai neįp­ras­ta.

– Pa­ra­šė­te po­pro­ma­ną, nors rim­tam li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui tai ga­li at­ro­dy­ti ne­so­li­du?

– Pop­ro­ma­nas – pra­ne­ši­mas skai­ty­to­jui, kad kny­ga nė­ra la­bai su­dė­tin­ga. No­rint ten ga­li­ma vis­ko įžvelg­ti. Ra­šy­da­mas pri­dė­jau įvai­riau­sių aliu­zi­jų į mo­der­nius lie­tu­vių ro­ma­nus, Bib­li­ją, taip kur­ti bu­vo įdo­miau.

Pop­ro­ma­nas yra nevi­siš­kai tas pa­ts, kas po­pu­lia­rio­ji li­te­ra­tū­ra. Tai iš vo­kie­čių li­te­ra­tū­ros paim­ta są­vo­ka – jie po­pro­ma­nu va­di­na bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jas, ku­rios daž­nai vy­ko tais me­tais, kai griu­vo Ber­ly­no sie­na.

Mū­sų li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai nė­ra įpra­tę kal­bė­ti apie po­pu­lia­rią­ją li­te­ra­tū­rą rim­tai. Ji nu­ver­ti­nama, yra išanks­ti­nis nu­si­sta­ty­mas, kad kny­ga nė­ra to­kia ver­tin­ga.

– Kny­gos ano­ta­ci­jo­je tei­gia­ma, kad kny­ga apie Šiau­lius, pa­ra­šy­ta Šiau­lių šne­ka – sta­to­mas pa­mink­las Šiau­liams. Ar jau­čia­tės pa­sta­tęs šį pa­mink­lą?

– Man ap­skri­tai pa­mink­lai ne­la­bai pa­tin­ka, nes tai nė­ra gy­va... Aš no­rė­jau pa­da­ry­ti gy­vą da­ly­ką.

No­rė­čiau, kad Šiau­liams tai bū­tų svar­bu, nes ro­ma­nų apie mies­tą be­veik nė­ra – tik 1988 me­tais iš­leis­tas Ka­zio Jan­kaus­ko „Ne pir­mas kar­tas“.

No­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad 1993–1996 me­tais, apie ku­riuos ra­šau, Šiau­liai bu­vo uni­ka­lus, keis­tas, iš­si­ski­rian­tis mies­tas. Tuo­met gro­jo la­bai įdo­mios mu­zi­kos gru­pės – ne­kal­bant apie „Vai­rą“, Vir­gį Sta­kė­ną, Gy­tį Paš­ke­vi­čių, „Jo­nį“, bu­vo al­ter­na­ty­vūs „Bix“, „Gin'Gas“, „Sau­lė“, „Žu­vys“. Bu­vo ren­gia­mos avan­gar­di­nio me­no pa­ro­dos, įvai­rūs per­for­man­sai.

Ša­lia to – tur­gus, spor­ti­nis gy­ve­ni­mas, vai­ki­nai žai­dė reg­bį, mer­gi­nos – žo­lės rie­du­lį. Mies­tas uni­ka­lus, nes šios spor­to ša­kos kaž­ko­dėl bu­vo po­pu­lia­rios bū­tent Šiau­liuo­se. Bū­ti­nai no­rė­jau pa­ra­šy­ti ro­ma­ną apie reg­bį. Kny­gos iš­trau­kų skai­čiau ir Šiau­lių reg­bio klu­bo „Vai­ras“ se­zo­no už­da­ry­me.

Ka­dan­gi ra­šiau šiau­lie­tiš­kai, no­rė­jau rea­bi­li­tuo­ti žar­go­ną. Jei­gu ma­no lai­kais kie­me, mo­kyk­lo­je, tarp drau­gų kal­bė­da­vai bend­ri­ne kal­ba, at­ro­dy­da­vo, kad kaž­ką iš sa­vęs lau­ži.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl daž­nai iš­vy­kus gy­ven­ti į ki­tus mies­tus sa­vo gim­to­sios tar­mės tar­si gė­di­ja­ma­si?

– Tai jau ant­ro­ji ma­no šiau­lie­tiš­ka kny­ga – pir­mo­ji Ped­ro Len­zo „Čia aš Va­ra­ta­rius“, ku­rią te­ko vers­ti kar­tu su Mar­ku­su Ro­du­ne­riu iš Ber­no tar­mės į šiau­lie­čių.

Vi­są lai­ką sau tą klau­si­mą už­duo­da­vau, bet tiks­laus at­sa­ky­mo ne­ži­nau.

Bend­ri­nė kal­ba ta­po nor­ma, tar­si sa­vai­me su­pran­ta­ma, tar­miš­ku­mas menks­ta. Su bend­ri­ne kal­ba šiek tiek per­lenk­ta laz­da – kal­bi­nin­kai tiek dir­bo ją šva­rin­da­mi, kad įva­rė žmo­nėms komp­lek­są. Esa­me nuo­lat įsi­tem­pę dėl bend­ri­nės kal­bos, nes mus įti­ki­no, kad jos ne­mo­ka­me, nuo­lat da­ro­me klai­dų, ją idea­liai mo­ka tik kal­bi­nin­kai.

Vi­si kal­ba­me taip, kaip kal­bė­jo tė­vai, drau­gai. Bend­ri­nė kal­ba yra dirb­ti­nis da­ly­kas. Ji ne­na­tū­ra­li. Kaip ga­li bū­ti blo­gai tai, su kuo užau­gai ir ko­kia kal­ba kal­bi? Ak­cen­tai bu­vo ne ten su­dė­ti. Rei­kė­jo aiš­kin­ti, ko­kio­se si­tua­ci­jo­se bend­ri­nė kal­ba rei­ka­lin­ga, bet ne­si blo­ges­nis, jei ja ne­kal­bi.

Kal­ba yra na­tū­ra­liai be­si­kei­čian­tis or­ga­niz­mas. Ne­ma­tau di­de­lių pro­ble­mų, kad įsi­lei­džia­me ang­liš­kus žo­džius. Rei­kės, su­si­kur­sim lie­tu­viš­kus, ne­su­si­kur­sim – bus ang­liš­ki. Svar­bu, kad iš­lik­tų pa­ti lie­tu­vių kal­bos sis­te­ma.

Da­bar ne­bė­ra gy­vy­biš­kai svar­bu bend­ri­nę kal­bą tvir­tin­ti to­liau. Kaip tik rei­kė­tų dau­giau dė­me­sio skir­ti re­gio­nams, dia­lek­tams, nes tai mirš­ta. Kal­bi­nin­kai į tai jau žiū­ri kaip į mu­zie­jų. Tar­mės – gra­žu, bet pa­smerk­ta iš­nyk­ti.

Man ne­pa­tin­ka li­te­ra­tū­ra, pa­ra­šy­ta bend­ri­ne kal­ba, kai, at­ro­do, vi­si žmo­nės tik taip kal­ba. Pa­var­to­ji slen­gą ar keiks­ma­žo­dį, tai dau­giau­sia, ką ga­li leis­ti kū­ri­ny­je. Jei bū­čiau sau lei­dęs ro­ma­ne su­ra­šy­ti vi­sus keiks­ma­žo­džius, kaip kal­bė­da­vo­me, jie bū­tų po kas tre­čio žo­džio... Man no­rė­jo­si na­tū­ra­laus kal­bos srau­to – žo­džių tvar­kos, in­to­na­ci­jos. Be keiks­ma­žo­džių taip pat neiš­si­ver­si, nes gat­vės kal­bos be jų nė­ra.

Su šiau­lie­čių kal­ba grį­žo tik­ru­mas

– Ap­ra­šo­mos is­to­ri­jos ro­ma­ne – lyg ke­lio­nė lai­ko ma­ši­na į praei­tį. Kaip jos at­si­ra­do? Kiek ro­ma­ne au­to­biog­ra­fi­nių de­ta­lių?

– Žmo­nės pra­dė­jo pa­sa­ko­ti as­me­ni­nes is­to­ri­jas, kai ku­rios jų ti­ko, pa­nau­do­jau kny­go­je. Ne­ma­žai is­to­ri­jų spe­cia­liai ieš­ko­jau to me­to Šiau­lių laik­raš­čiuo­se. Pa­vyz­džiui, pla­čiai nu­skam­bė­ju­si is­to­ri­ja, kaip pa­ro­dų rū­muo­se ras­ta nu­pjau­ta gal­va.

At­gai­vi­nau dau­gy­bę laik­me­čio de­ta­lių, ku­rios už­si­mirš­ta: ku­rią va­lan­dą va­žiuo­ja trau­ki­nys į Ry­gą, ko­kios kai­nos, ap­ran­ga, daik­tai, tur­gaus pre­kei­vių, per­par­da­vi­nė­to­jų is­to­ri­jos... Su­kau­piau laik­me­čio smulk­me­nų ar­chy­vą ir žiū­rė­jau, ku­rio­je vie­to­je tai ga­li­ma pa­nau­do­ti.

Sa­vo as­me­ni­nes is­to­ri­jas pa­nau­do­jau taip pat, kaip ir ki­tų. Ro­ma­ne rei­kia vis­ką mo­ty­vuo­ti, kad vis­kas pa­dė­tų kur­ti bend­rą ro­ma­no pa­sau­lio vaiz­dą. Taip is­to­ri­ja iš ta­vo gy­ve­ni­mo tam­pa la­biau li­te­ra­tū­ra nei pri­si­mi­ni­mu. At­min­tis ir­gi ku­ria ir per­ku­ria is­to­ri­jas, net tas pa­čias is­to­ri­jas vi­si pri­si­me­na skir­tin­gai.

– Ko­dėl ro­ma­ne per­so­na­žas žai­džia reg­bį? Jį žai­dė­te pa­ts?

– Žai­džiau ga­na rim­tai sep­ty­ne­rius me­tus. Ži­no­jau, kas tai yra. Reg­bis ro­ma­ne to­dėl, kad tai bu­vo ir iki šiol yra iš­skir­ti­nis Šiau­lių fe­no­me­nas. Šiau­liai nea­be­jo­ti­nai reg­bio sos­ti­nė Lie­tu­vo­je.

Reg­bis per­so­na­žą mo­ko ver­ty­bių, kaip ir mu­zi­ka, su­tik­tos mer­gi­nos, per­skai­ty­tos kny­gos. Reg­bis duo­da tam tik­rą eti­kos pa­ma­tą – mo­ko pa­pras­tu­mo, są­ži­nin­gu­mo, šva­raus žai­di­mo, sa­vo­tiš­ko džen­tel­me­niš­ku­mo, skie­pi­ja mo­ra­li­nes ver­ty­bes, pri­si­de­da prie kai­tos. Kiek­vie­nas spor­tas tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ją, nors apie tai nie­kas spe­cia­liai neaiš­ki­na. Eti­nius da­ly­kus pe­ri­mi in­tui­ty­viai.

– Kuo jums įdo­mus pie­ti­nis ra­jo­nas?

– Anks­čiau bu­vo to­kie ste­reo­ti­pai, kad cent­re gy­ve­no la­biau me­niš­ki žmo­nės, o pie­ti­nia­me – for­sai, ku­rių cent­re ne­prii­ma į šo­kius. Man ti­ko pie­ti­nis, iš ku­rio ki­lęs kny­gos per­so­na­žas, nes bu­vo svar­bu pa­ro­dy­ti jo kai­tą – kaip tre­nin­guo­tas pa­ca­nas pa­si­kei­čia, iš­si­ne­ria iš tre­nin­gų. Šiau­liai tu­rė­jo to­kį po­ten­cia­lą, ga­lė­jo pa­siū­ly­ti daug įvai­rių veik­lų, ku­rios jį iš­trau­kė. Mies­tas bu­vo la­bai įvai­rus – ne kiek­vie­nas toks yra.

– Šiau­liai nuo­lat kra­to­si „tre­nin­gi­nių“ įvaiz­džio, o ro­ma­ne jūs jį lyg pa­tvir­ti­na­te. Ko­kį da­bar­ti­nių Šiau­lių įvaiz­dį ma­to­te?

– Ži­no­ma, tre­nin­gai yra ste­reo­ti­pas, su ku­riuo man no­rė­jo­si pa­žais­ti. Tai sa­vo­tiš­kas triu­kas – kny­go­je per­so­na­žas ti­piš­kas „tre­nin­gi­nis“, bet jis pa­si­kei­čia. Už­si­ka­bi­ni už ste­reo­ti­po ir pa­skui jį su­griau­ni.

Tie žmo­nės, ku­rie gal­vo­ja apie Šiau­lių įvaiz­dį, ku­ria pla­nus, įvai­rias stra­te­gi­jas, ga­lė­tų kū­ry­biš­kiau su tuo pa­žais­ti. Ne tik bo­dė­tis ir vi­so­mis ga­lio­mis ban­dy­ti pa­neig­ti. Tai bergž­džias da­ly­kas. „Tre­nin­gi­niai“ yra iki šiol, to­dėl ne­rei­kia to neig­ti dirb­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis. Nai­vu, kad stai­ga su­kur­si­me Sau­lės mies­to įvaiz­dį – tai ati­trū­kę nuo gy­ve­ni­mo.

Apie šiuo­lai­ki­nius Šiau­lius ne­daug ga­liu ko­men­tuo­ti, nes at­va­žiuo­ju čia tik ap­lan­ky­ti tė­vų, drau­gų, bet ne­da­ly­vau­ju mies­to gy­ve­ni­me. Yra bend­ri da­ly­kai, ku­rie vi­suo­ti­nai ži­no­mi ir ap­ta­ri­nė­ja­mi, jie taip pat įvaiz­dį ku­ria. De­ja, ge­ros nau­jie­nos apie Šiau­lius pla­čiai ne­sklin­da.

No­ras ne­kal­bė­ti, ne­ma­ty­ti pro­ble­mi­nių da­ly­kų, kal­bė­ti, kad pas mus vis­kas ge­rai, atei­ty­je bus dar ge­riau, yra in­fan­ti­lus. Rei­kė­tų gal­vo­ti, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti, o ne bėg­ti nuo pro­ble­mų ir kar­to­ti, kad pas mus nė­ra „tre­nin­gi­nių“. Taip bū­da­vo so­viet­me­čiu – jei at­si­tin­ka ko­kia ne­ge­ro­vė – „tai ne ten­den­ci­ja, tik išim­tis, šiaip So­vie­tų Są­jun­go­je vis­kas ge­rai“. At­ro­do, kad Šiau­liuo­se daug kas ban­do taip kal­bė­ti.

– Ma­no­te, kad ro­ma­nas šiau­lie­čiams pa­dės į sa­vo mies­tą pa­žvelg­ti nau­jai, jį iš nau­jo pa­mil­ti?

– Ti­kiuo­si, nes pa­ts Šiau­lius iš nau­jo pa­mi­lau. Po mo­kyk­los iš­va­žia­vau ir gy­ve­nau Klai­pė­do­je, Vo­kie­ti­jo­je, Vil­niu­je, bu­vau ati­to­lęs. Dirb­da­mas prie kny­gos, grį­žau. Daug gal­vo­jau apie Šiau­lius, jų vei­dą. Ti­kiuo­si, kad kny­ga pa­dės ir mies­to įvaiz­džiui, žmo­nės bus pri­vers­ti kal­bė­ti apie Šiau­lius iš ge­ro­sios pu­sės.

Žmo­nės pa­jau­tė, kad su šiau­lie­čių kal­ba į li­te­ra­tū­rą or­ga­niš­kai atė­jo dau­gy­bė tik­rų da­ly­kų, ku­rių ne­su­kur­tum bend­ri­ne kal­ba: per­so­na­žai, men­ta­li­te­tas, yra kal­bos, tar­mės spal­va. Nes­var­bu, kur skai­tai, pa­jau­ti Šiau­lius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, poe­tas, ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta sto­vi gim­ta­ja­me Šiau­lių pie­ti­nia­me ra­jo­ne – „Pie­ti­nia kro­ni­komis“ pa­va­din­tas jo ro­ma­nas yra pa­ra­šy­tas šiau­lie­čių kal­ba.

Ra­šy­da­mas šiau­lie­tiš­kai Ri­man­tas Kmi­ta sie­kia rea­bi­li­tuo­ti žar­go­ną.

Ro­ma­ne „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ ra­šy­to­jas Ri­man­tas Kmi­ta no­rė­jo pa­ro­dy­ti, kad 1993–1996 me­tais Šiau­liai bu­vo uni­ka­lus, keis­tas, iš­si­ski­rian­tis mies­tas.

Ro­ma­ne Ri­man­tas Kmi­ta žai­džia su šiau­lie­čių kaip „tre­nin­gi­nių ir „for­sų“ ste­reo­ti­pais – juos pa­tvir­ti­na, o vė­liau – su­griau­na.