Naujausios
Palydėjome žiemą, gerokai patuštinusią žmonių pinigines. Kuriam laikui nutils prakeiksmai, adresuoti godiems šilumininkams. Bet bus kita žiema ir, žinoma, skambės tos pačios valdžios dainelės, kad susigundžiusių šiltintis savo būstus daugiabučiuose labai mažai. Kaunietis architektūros profesorius Kultūros ir meno premijos laureatas Jonas MINKEVIČIUS net neabejoja, kad šis būstų renovavimo procesas nuo pat pradžių buvo pasmerktas nesėkmei, tik valdžia to niekaip nenori pripažinti. Dar blogiau - profesorius pranašauja, kad sovietmečiu statytų daugiabučių laukia katastrofa, o jų gyventojų - nepavydėtina ateitis.
- Kad ir kaip gražiai valdžia ragintų žmones šiltintis būstus, senų pastatų atnaujinimo programa, išskyrus labai retas išimtis, beveik nejuda iš vietos. Atrodo, visi turėtų suprasti, kad žmogų pirmiausia reikia įtikinti, jog jam tai bus naudinga. Kai galimos naudos jis galės tikėtis nežinia kada, priversti jį patikėti beveik neįmanoma. Kaip jums atrodo renovacijos procesas, gal turite kokių receptų?
- Apie tai galima kalbėti daugeliu aspektų. Jeigu trumpai, pastatų renovacijos perspektyva labai liūdna. Masinės renovacijos nebus, nes tam reikia milijardų, o žmonės pinigų neturi. Matome tik parodomąją pusę. Fasadą nudažė, o vamzdynai seni, viskas kiaura.
- Energija brangsta, nerenovuotuose namuose gyventi bus vis brangiau. Tad kas tokių namų laukia?
- Tie sovietmečiu statyti namai tuoj bus nugyventi iki avarinės būklės, žmonės turės išsikraustyti. Kur? Jeigu pas mus kapitalizmas, kiekvienas žmogus ieško sau išeities. Kapitalizmo sąlygomis pasinaudojo vienas kitas, kuriems tos bėdos negresia. Mes 50 metų gyvenome socializme ir nuo jo neatpratome, dauguma žmonių mano, kad kažkas jais pasirūpins. Kad pasirūpintume tais žmonėmis, reikia pinigų, o jų nėra.
- Bet valdžia atkakliai ragina gyventojus būti sąmoningus ir imtis iniciatyvos.
- Tai yra išeities ieškojimas, kai jos nėra. Valdžia norėtų, kad procesas vyktų, bando žmones įtikinti. Nes nieko kito nebelieka. Telieka hipnozė. Ir vienas kitas susigundo, rekonstruoja. Bet masiškai - niekas. Mūsų gyvenamieji rajonai - katastrofiški, statyti prieš 40-50 metų, juose tuoj pradės trūkinėti vamzdžiai. Ne nuo sienų reikia pradėti, o nuo inžinerinių įrenginių. Tai labai svarbu. Renovacija susijusi su žmonių psichologija, su didelėmis išlaidomis. Juk daugiabučiuose gyvena vidutines arba mažesnes pajamas turintys žmonės. Turtingesni išsikrausto. Tai susiję su socialinėmis problemomis. Iš čia ir emigracija, ir visa kita. Todėl niekas negali rasti išeities. Šachmatų kalba - patinė situacija.
- Beje, renovacija ne visuomet pasiteisina. Turbūt vien apšiltinus sienas, pakeitus langus ar rekonstravus šildymo punktą gyventojas didesnio efekto nepajus, jeigu name bus likęs senas vamzdynas ir žmogus pats negalės savo bute reguliuoti šilumos. Galų gale kas kontroliuoja, kad visos rekonstrukcijos būtų atliktos taip, kaip priklauso?
- Į tą procesą ateina vis nauji žaidėjai, garantijų niekas neduoda. Čia kaip aukštoji matematika - lygtis su daug nežinomųjų. Ką bepaimsi - visur klausimai. Aišku, kad visiems būtų geriau, reikia daug pinigų. Iš kur jų paimti? Turėtų duoti valstybė. Ne taip kaip dabar - 15 proc. ir dar su bankais sudėtingi reikalai. Arba reikia, kad name gyventų pasiturintys žmonės. O daugiabučiuose gyvena vyresni žmonės. Jų finansinės galimybės ribotos. Dabar sako, jeigu 50 proc. gyventojų sutinka, galima šiltinti. O kaip tą žmogų priversi mokėti, kuris nenori? Versi žmogų badauti?
Bus išklausytaJ.Minkevičius: Renovacijai sąžinės trūko labiau nei pinigų (5)2012 balandžio mėn. 16 d. 10:36:00
Jaunius POCIUS, “Respublikos” žurnalistas
Palydėjome žiemą, gerokai patuštinusią žmonių pinigines. Kuriam laikui nutils prakeiksmai, adresuoti godiems šilumininkams. Bet bus kita žiema ir, žinoma, skambės tos pačios valdžios dainelės, kad susigundžiusių šiltintis savo būstus daugiabučiuose labai mažai. Kaunietis architektūros profesorius Kultūros ir meno premijos laureatas Jonas MINKEVIČIUS net neabejoja, kad šis būstų renovavimo procesas nuo pat pradžių buvo pasmerktas nesėkmei, tik valdžia to niekaip nenori pripažinti. Dar blogiau - profesorius pranašauja, kad sovietmečiu statytų daugiabučių laukia katastrofa, o jų gyventojų - nepavydėtina ateitis.
- Kad ir kaip gražiai valdžia ragintų žmones šiltintis būstus, senų pastatų atnaujinimo programa, išskyrus labai retas išimtis, beveik nejuda iš vietos. Atrodo, visi turėtų suprasti, kad žmogų pirmiausia reikia įtikinti, jog jam tai bus naudinga. Kai galimos naudos jis galės tikėtis nežinia kada, priversti jį patikėti beveik neįmanoma. Kaip jums atrodo renovacijos procesas, gal turite kokių receptų?
- Apie tai galima kalbėti daugeliu aspektų. Jeigu trumpai, pastatų renovacijos perspektyva labai liūdna. Masinės renovacijos nebus, nes tam reikia milijardų, o žmonės pinigų neturi. Matome tik parodomąją pusę. Fasadą nudažė, o vamzdynai seni, viskas kiaura.
- Energija brangsta, nerenovuotuose namuose gyventi bus vis brangiau. Tad kas tokių namų laukia?
- Tie sovietmečiu statyti namai tuoj bus nugyventi iki avarinės būklės, žmonės turės išsikraustyti. Kur? Jeigu pas mus kapitalizmas, kiekvienas žmogus ieško sau išeities. Kapitalizmo sąlygomis pasinaudojo vienas kitas, kuriems tos bėdos negresia. Mes 50 metų gyvenome socializme ir nuo jo neatpratome, dauguma žmonių mano, kad kažkas jais pasirūpins. Kad pasirūpintume tais žmonėmis, reikia pinigų, o jų nėra.
- Bet valdžia atkakliai ragina gyventojus būti sąmoningus ir imtis iniciatyvos.
- Tai yra išeities ieškojimas, kai jos nėra. Valdžia norėtų, kad procesas vyktų, bando žmones įtikinti. Nes nieko kito nebelieka. Telieka hipnozė. Ir vienas kitas susigundo, rekonstruoja. Bet masiškai - niekas. Mūsų gyvenamieji rajonai - katastrofiški, statyti prieš 40-50 metų, juose tuoj pradės trūkinėti vamzdžiai. Ne nuo sienų reikia pradėti, o nuo inžinerinių įrenginių. Tai labai svarbu. Renovacija susijusi su žmonių psichologija, su didelėmis išlaidomis. Juk daugiabučiuose gyvena vidutines arba mažesnes pajamas turintys žmonės. Turtingesni išsikrausto. Tai susiję su socialinėmis problemomis. Iš čia ir emigracija, ir visa kita. Todėl niekas negali rasti išeities. Šachmatų kalba - patinė situacija.
- Beje, renovacija ne visuomet pasiteisina. Turbūt vien apšiltinus sienas, pakeitus langus ar rekonstravus šildymo punktą gyventojas didesnio efekto nepajus, jeigu name bus likęs senas vamzdynas ir žmogus pats negalės savo bute reguliuoti šilumos. Galų gale kas kontroliuoja, kad visos rekonstrukcijos būtų atliktos taip, kaip priklauso?
- Į tą procesą ateina vis nauji žaidėjai, garantijų niekas neduoda. Čia kaip aukštoji matematika - lygtis su daug nežinomųjų. Ką bepaimsi - visur klausimai. Aišku, kad visiems būtų geriau, reikia daug pinigų. Iš kur jų paimti? Turėtų duoti valstybė. Ne taip kaip dabar - 15 proc. ir dar su bankais sudėtingi reikalai. Arba reikia, kad name gyventų pasiturintys žmonės. O daugiabučiuose gyvena vyresni žmonės. Jų finansinės galimybės ribotos. Dabar sako, jeigu 50 proc. gyventojų sutinka, galima šiltinti. O kaip tą žmogų priversi mokėti, kuris nenori? Versi žmogų badauti?
- Kaip tai daroma kitose valstybėse?
- Kituose kraštuose daroma paprastai. Sukviečia reporterius, kino operatorius ir jų akyse visą kvartalą pakelia į orą. O žmonės gauna kompensacijas, visokias lengvatas. Tie seni kvartalai dažnai trukdo spręsti šiuolaikines socialines problemas, tai jos ir pasibaigia. Yra įrodyta, kad senuose kvartaluose ir kriminogeninė padėtis prasta. Bet tai sau gali leisti turtingos valstybės. O pas mus tam jokių galimybių, tai tik utopija. Atsakinga Aplinkos ministerija - be tikro finansavimo, iždas praskolintas.
- Tai ko tiems daugiabučių įkaitams dabar tikėtis, ko laukti, ką daryti?
- Iš principo mums reikia keisti mąstymą, savo vidų. Visi nori vartoti, ir niekas negalvoja apie ateitį, niekas negalvoja, kad galima apsiriboti minimumu. Reikia tobulinti savo vidų. Per materializmą, godumą nematome tikrųjų vertybių. Kol bus taip, nieko žmogus nesugalvos. Taip, mes prie katastrofos slenksčio. Jeigu nebus gauta finansavimo. O jo nebus. Belieka tikėtis stebuklo. Bet jų nebūna. Tai reikia gyventi kukliau. Pradėti taupyti. Ir pradėti reikia nuo Seimo. Ten vis sales remontuoja. Tai ten apšvietimas jiems prastas, tai jau nugyventa. Išeina milijonai. Mūsų bėda, kad ubagais būdami norime rodytis lordais.
- Atrodo, taupyti galėtume daug kur. Bet iš kur bus pinigų, kai vienais metais išklojame Gedimino prospektą plytelėmis už šimtą milijonų, o kitąmet jį reikia vėl rekonstruoti, nes buvo nupirktos prastos plytelės?
- Gedimino prospektas - tai įrodymas, kad pas mus nėra atsakomybės. Atsakomybė yra sąžinė. Jeigu sąžinės nėra, atsakomybė formali. Reikia bijoti Dievo. Valdžia leidžia milijonus, bet tai žmonių sunešti milijonai. Jeigu valdininkas nebijo juridinės atsakomybės, tai yra dar kita - atsakomybė amžinybei. Taip bus, kol valdininkas nesupras, kad jis rizikuoja ne tik trumpu gyvenimu.
