Naujausios
Jurga Ivanauskaitė – nesudievinta, bet mylima
Trečiadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės Jurgos Ivanauskaitės (1961-2007) mandalų ir tapybos paroda. Šiauliuose J. Ivanauskaitės darbai eksponuojami pirmą kartą.
Svajūnas SABALIAUSKAS
redakcija@skrastas.lt
Pirmoji paroda Šiauliuose
Į parodą atvyko J. Ivanauskaitės mama dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, visuomenės veikėja Ingrida Korsakaitė. Ištraukas iš rašytojos knygų „Ragana ir lietus“, „Viršvalandžiai“, „Odė džiaugsmui“ ir „Angelo rūbas“ skaitė aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Skandalingąją knygą „Ragana ir lietus“ Lietuvoje bandyta uždrausti, bet tai buvo puiki reklama autorei: romanas išleistas latvių, estų, vokiečių, kroatų, švedų, čekų kalbomis. „Viršvalandžiai“ – išleisti po rašytojos mirties, knygą parengė mama I. Korsakaitė. Tai – Jurgos mintys paskutiniais gyvenimo mėnesiais.
„Angelo rūbas“ – pasikalbėjimai su angelais. Tuomet, pasak I. Korsakaitės, Jurga dar nežinojo apie savo mirtiną ligą. N. Bėčiūtei skaitant „Angelo rūbą“ ne vieno susitikimo dalyvio akyse kaupėsi ašaros.
Menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis ir Vytenis Rimkus pasakojo ir analizavo Jurgos kūrybos išskirtinumą ir jos gyvenimo laikotarpį pavadino epocha.
I. Korsakaitė apgailestavo, jog Šiaulių žemėje, kuri itin susijusi su giminės istorija, Jurgos paroda rengiama tik po jos mirties. Vis pritrūkdavo laiko galvojant: Šiauliuose paroda bus kitą kartą. Kito karto likimas nesuteikė. Jurga Ivanauskaitė mirė 2007 metais būdama 45-erių.
Iki knygos išleidimo – tyla
Prieš parodos atidarymą „Šiaulių kraštas“ kalbino Jurgos Ivanauskaitės mamą Ingridą Korsakaitę.
– Sakėte, kad Jurga jums niekada nerodė savo rankraščių. Kas jos literatūrinis krikštatėvis?
– Matydavau, kad ji kažką rašo, bet galvojau, kad dienoraštį. Ji užsidarydavo kambarėlyje ir sėdėdavo valandas. Ji niekam nesakė, kad turi „antrą planą“, nes jai nebuvo įdomi nei mokykla, nei studijos. Ji grįždavo ir rašydama pradėdavo savo fantazijose gyventi.
Ji gal nelabai pasitikėjo savo gabumais, norėjo kūrybą parodyti pripažintiems autoriams. Ji pasirinko Joną Mikelinską. Gal todėl, kad jis buvo mūsų šeimoje žinomas – mano mamos mokinys.
Bet pirmasis Jurgos padrąsinimas buvo žurnale „Moksleivis“, kur buvo atspausdinti keli Jurgos eilėraščiai, ji tada mokėsi M. K. Čiurlionio mokykloje. Dar ir jos piešinį – katiną išspausdino. Tuomet „Moksleivyje“ dirbo Onė Baliukonytė. Ji parašė Jurgai: gali rašyti, nemesk rašymo. Vėliau buvo spaudos apžvalga, kur Vytautas Rubavičius atkreipė dėmesį į Jurgos eilėraščius ir pacitavo kelias eilutes sakydamas, jog J. Ivanauskaitės tekstuose pajutęs tikrąją poeziją.
Jonas Mikelinskas tarpininkavo, kad Jurgos tekstai atsirastų „Nemune“. J. Mikelinskas buvo „perkūnsargis“, pasakęs, kad Jurgos kūryboje puikiai pajaustas kapitalistinio jaunimo gyvenimo būdas ir ideologija.
Jurga nerodydavo savo kūrinių, kol jie nebūdavo išleisti. Nesakydavo net apie ką rašo. Prašydavau, kad nors pavadinimą pasakytų. Ji atsakydavo: „Kai bus knyga, tada galėsi skaityti“. Vienintelį kartą ji pavadinimą atskleidė, kai rašė „Miegančiųjų drugelių tvirtovę“.
Kai išeidavo knyga, gaudavau ją pirmoji, su gražiais palinkėjimais. Pradėdavau iš vakaro skaityti, skaitydavau naktimis.
– Jurga susižavėjo Rytų kultūra. Kaip ji atrado Rytus?
– Ji Rytais žavėjosi nuo pat vaikystės. Iš Amerikos Jurga gaudavo žurnalą „National geographic“, kuriame pamatė Tibeto vienuolių nuotraukas. Padarė didžiulį įspūdį. Didelę įtaką turėjo 1991 metais Dalai Lamos vizitas į Lietuvą. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Jurgą pakvietė į katedrą, kai joje lankėsi Dalai Lama.
Tarybiniais metais Rytai buvo tarsi protestas viešai valdiškai-dviveidei nuomonei.
Per Dalai Lamos mokymą ji susižavėjo Tibeto senąja kultūra. Indijoje Jurga pradėjo ieškoti Tibeto salelių. Taip gimė jos knyga „Ištremtas Tibetas“. Kad ir kaip domėjosi kitomis religijomis, krikščionybė visuomet buvo šalia. Jurga laikė, kad Dievas yra vienas. Tik su juo žmonės bendrauja per vienokias ar kitokias metaforas.
Susitaikė su lemtimi
– Pakalbėkime apie paskutinę Jurgos knygą „Viršvalandžiai“, kai ją rašė gulėdama mirties patale. Šią knygą jūs parengėte spaudai po Jurgos mirties.
– „Viršvalandžiai“ pradėti rašyti, kai Jurga sužinojo diagnozę. Kai kas sako, kad Jurga Nacionalinę premiją gavo, nes sirgo tokia liga... kaip ligos pašalpą. Taip nebuvo. Jurga iš ryto sužinojo, kad jai paskirta Nacionalinė premija, o po kelių valandų diagnozę – ketvirtos stadijos sarkoma. Labai retos formos.
Ji pradėjo rašyti ir svarstyti: kas bus, kai jos nebus. Pradėjo skaityti filosofinę literatūrą, išreikšti savo santykį su gyvenimu.
Švedijoje ją kelis kartus operavo, bandė gelbėti. Ji ir ten rašė. Liko apmatai. Ėmiausi viską susisteminti. „Viršvalandžiai“ išėjo po jos mirties. Knyga turėjo didelį rezonansą ypač tarp sergančių, ar turinčių panašių problemų. Jurga knygos pradžioje tarsi pagrūmoja esantiems aukštybėse, kad taip nežaidžiama, o vėliau ateina supratimas, kad reikės gyventi, nesvarbu, kiek gyvenimo skirta.
Kai Jurga dar nežinojo apie savo ligą, ji kūrė Angelariumą: įvairių religijų skraidančias dievybes, kurios jungia dangų su žeme. Yra 12 angelų. Viename kūrinyje Angelas paminęs karste gulinčią moteriškę. Kitame – drasko leopardai ir tigrai – kaip kančios įvaizdis. O dar viename paveiksle Angelas tempia lyg už virvutės, lyg marionetę, mažą moters figūrėlę. O visas fonas išklotas votais. Šį paveikslą ji padovanojo ją gydžiusiam gydytojui.
– Lietuvoje neretai po mirties žmonės sudievinami, lyg atiduodant nesuvokiamą pagarbą. Su Jurga taip neatsitiko...
– Kol kas viskas vyksta natūraliai. Visų renginių iniciatyva vyksta ne iš manęs. Yra Jurgos skveras šalia jos buvusių namų, kuriame pastatytas Katinas.
Norėjau, kad Jurgos darbų paroda būtų Šiauliuose. O pavasarį noriu Jurgos parodą surengti Joniškyje.
NUOJAUTA: Jurgos Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė įsitikinusi, jog dukros kūryboje buvo nemažai pranašiškų ženklų.
PARODA: Personalinė Jurgos Ivanauskaitės paroda Šiauliuose surengta tik po jos mirties praėjus penkeriems metams.
Giedriaus Baranausko nuotr.
