Kai angelai sargai šalia...

Kai an­ge­lai sar­gai ša­lia...

Aud­rius At­ko­ce­vi­čius šian­dien vaikš­to pri­si­lai­ky­da­mas laz­de­le. Vy­ras su­grį­žo iš ten, iš kur ne­re­tai ne­grįž­ta­ma: be­veik pu­sant­ro šim­to pa­rų rea­ni­ma­ci­jo­je, dau­gy­bė dirb­ti­nės ko­mos sean­sų, pra­ras­ta me­di­kų vil­tis ir ar­ti­mų­jų at­si­svei­ki­ni­mas...

Ste­buk­las įvy­ko. Aud­rius vėl ka­bi­na­si į gy­ve­ni­mą ir daug ko mo­ko­si iš nau­jo. Ke­lio­nė į ana­pus ir at­gal pa­ska­ti­no pa­ma­ty­ti tik­rą­sias ver­ty­bes. Jo an­ge­lai sar­gai – vi­sa­da ša­lia.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vil­tis ir kai jos ne­bė­ra

Ko­vą Aud­riui su­ka­ko 40 me­tų. Per gim­ta­die­nį iš San­ta­riš­kių jis par­vež­tas na­mo, Į Šiau­lius.

Prieš tre­jus me­tus še­ši laip­te­liai į dau­gia­bu­čio laip­ti­nę ir dar de­vy­ni – iki lif­to Aud­riui bu­vo neį­vei­kia­mi. Lif­tas ir ke­lio­nė juo į de­vin­tą aukš­tą – į šei­mos bu­tą – tvir­to­vę, kur be­veik vis­ką te­ko pra­dė­ti nuo pra­džių.

Prog­re­suo­jan­ti li­ga ne­grįž­ta­mai bu­vo pa­žei­du­si kai ku­rių gy­vy­biš­kai svar­bių or­ga­nų veik­lą, o dėl il­ga­lai­kės ko­mos su­ny­kę rau­me­nys, są­na­riai. Nuo­la­ti­nis de­guo­nies trū­ku­mas or­ga­niz­me ne­pa­žei­dė tik gal­vos sme­ge­nų – lei­do vis­ką pri­si­min­ti, gir­dė­ti ir su­vok­ti pra­šy­mus pa­kel­ti ran­ką, ban­dy­ti sės­tis. Aud­rius vis­ką su­vo­kė, ta­čiau pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo – ko­jos, ran­kos bu­vo, bet ne­bu­vo rau­me­nų.

Rea­bi­li­tuo­tis pa­dė­jo spe­cia­lis­tai ir bran­giau­si žmo­nės, ku­rių dė­ka Aud­rius sa­ko, ne­pai­sant ry­ti­nių skaus­mų ir vis dar ap­nin­kan­čių juo­dų min­čių, šian­dien jau ga­li šyp­so­tis. Pa­ma­žu su­grįž­ta į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą – bend­rau­ja su bi­čiu­liais, žmo­nos ir vai­kų pri­lai­ko­mas ap­si­lan­ko teat­re, nuei­na į kon­cer­tą.

„Ma­no an­ge­lai sar­gai vi­sa­da bu­vo ir yra ša­lia“, – sa­ko šiau­lie­tis. Ir aiš­ku: jo an­ge­lai – tai ar­ti­miau­si žmo­nės, ku­rie bu­vo ša­lia ir ti­kė­jo, kai net me­di­kai ne­be­tei­kė vil­ties.

Trys pro­cen­tai

Koš­ma­ras pra­si­dė­jo 2014 me­tų spa­lį. Aud­rius pa­si­ju­to pra­stai, ėmė trūk­ti oro. Krei­pė­si į me­di­kus, jiems simp­to­mai lei­do spė­ti le­gio­ne­lio­zės in­fek­ci­ją.

Tu­ber­ku­lio­zės ir plau­čių li­gų kli­ni­kos re­gist­ra­tū­ro­je pra­ra­do są­mo­nę.

To­liau – 43 pa­rų mie­gas – me­di­kų su­kel­ta ko­ma – ban­dy­mas bent da­li­nai at­sta­ty­ti pa­žeis­tus plau­čius ir pa­leng­vin­ti stai­ga iš­lin­du­sio sep­sio pa­sek­mes.

Aud­rius sa­ko iki šiol aiš­kiai pri­si­me­na sap­nus ko­mo­je. Bu­vo ra­mu, ge­ra, ap­lin­kui ne­gir­dė­jo pyp­sin­čių rea­ni­ma­ci­jos apa­ra­tų. Ta­čiau žmo­nos In­gos, gy­dy­to­jų, ap­tar­nau­jan­čio per­so­na­lo bal­sai bu­vo aiš­kūs ir su­pran­ta­mi.

Pri­si­me­na gir­dė­jęs žmo­nos at­ne­ša­mus jam gar­su įra­šy­tus vai­kų laiš­kus (sū­nui ta­da te­bu­vo 8-eri, duk­rai –15, to­kio am­žiaus vai­kai į rea­ni­ma­ci­ją neį­lei­džia­mi, – red. past.), me­na jos klau­si­nė­jęs, kaip jiems se­ka­si, ką vei­kią. Klau­sė min­ti­mis.

Mie­go­da­mas ma­tė dir­ban­čias rea­ni­ma­ci­jos se­su­tes, ne­by­liai tei­ra­vo­si, ką jos čia vei­kia, ar daug dar­bo, ar le­ga­liai dir­ba.

Pri­si­me­na ma­tęs sa­ve gu­lin­tį. Iš šo­no, iš vir­šaus. Tar­si nuo­trau­ko­je. Da­ly­va­vo rea­ni­ma­ci­jos gy­ve­ni­me. Be bal­so, be skaus­mo, be oro trū­ku­mo, be ma­žiau­sio ju­de­sio.

Mor­fi­no su­kel­tuo­se gra­žiuo­se sap­nuo­se Aud­rius sa­ko ne­tu­rė­jęs nė ma­žiau­sios nuo­jau­tos, kad mirš­ta. Nors prie jo lo­vos sto­vė­ju­sius me­di­kus ir gir­dė­jo kal­ban­čius, jog vil­ties iš­sau­go­ti gy­vy­bę li­kę ne dau­giau tri­jų pro­cen­tų.

Po 43 pa­rų San­ta­ros kli­ni­kų me­di­kai Aud­rių ry­žo­si ža­din­ti: pa­žeis­tus plau­čius me­di­ka­men­tais da­li­nai pa­vy­ko at­sta­ty­ti.

At­si­mer­kęs vy­ras pir­miau­sia pa­ma­tė žmo­nos akis. To­liau gy­dy­to­jų klau­si­mai: kuo var­du, kiek me­tų, iš kur, koks da­bar pa­ros lai­kas. Li­go­nis at­sa­kė ne­suk­ly­dęs. Gi­lus ato­dū­sis: sme­ge­nys vei­kia!

Pa­ju­din­ti ga­lė­jo tik ran­kų pirš­tus. Per 43 pa­ras su­nyko ko­ne vi­si ga­lū­nių rau­me­nys.

Laip­tai na­mo

Į li­go­ni­nę Šiau­liuo­se jį, ta­da 36 me­tų vy­rą, pa­ties žo­džiais, par­ve­žė lyg ko­kį mė­sos ga­ba­lą.

Po mė­ne­sio gy­dy­mo – rea­bi­li­ta­ci­ja Pa­lan­go­je. Pa­de­dant vi­sa­da gre­ta bu­vu­siai žmo­nai ir per­so­na­lui, po tru­pu­tį mo­kė­si ju­dė­ti, iš nau­jo ban­dė vers­tis ant šo­no, sės­tis, val­gy­ti. Di­de­lių va­lios pa­stan­gų dė­ka ga­liau­siai iš­mo­ko iš lo­vos per­lip­ti į neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį.

Po 50 pa­rų pri­lai­ko­mas at­si­sto­jo. Su­ny­kę rau­me­nys pa­ma­žu ėmė tar­nau­ti.

Na­muo­se še­šių laip­tų į laip­ti­nę ir dar de­vy­nių iki lif­to Aud­rius ne­bū­tų įvei­kęs vie­nas.

Ieš­ko­jo tre­ne­rio, ku­ris pa­dė­tų sun­kiam li­go­niui rea­bi­li­tuo­tis. Su­ti­ko tik vie­nas – kul­tū­riz­mo tre­ne­ris Ar­vy­das Nau­jo­kas.

Į tre­ni­ruo­čių sa­lę, esan­čią už ke­lių šim­tų met­rų nuo na­mų, A. At­ko­ce­vi­čių at­vež­da­vo žmo­na, o tre­ne­ris atei­da­vo pa­si­tik­ti prie au­to­mo­bi­lio.

Pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba da­vė re­zul­ta­tą: po pus­me­čio in­ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių pas tre­ne­rį Aud­rius iš­mo­ko nu­vyk­ti pa­ts, dar vė­liau ir atei­ti pės­čio­mis.

Ge­rė­jant svei­ka­tai vy­ras pra­dė­jo dirb­ti va­dy­bi­nin­ku, ku­riuo dir­bo iki li­gos. Jo, tu­rin­čio tik 25 pro­cen­tų dar­bin­gu­mą, darb­da­vys, šiau­lie­tis vers­li­nin­kas Ag­nius Gi­dei­ka, neat­lei­do, o su­tei­kė ga­li­my­bę dirb­ti.

Ste­buk­las be vil­ties

Ta­čiau or­ga­niz­mo imu­ni­te­tą pa­žei­du­sios le­gio­ne­lio­zės pa­sek­mė – 2017 me­tų pa­bai­go­je su­tri­ko inks­tų veik­la, at­si­nau­ji­no stip­rus du­si­ni­mas. Aud­rius pri­si­me­na: bu­vo sek­ma­die­nio va­ka­ras, bet šei­ma ap­si­spren­dė ne­lauk­ti: nu­ve­žė į Res­pub­li­ki­nę Šiau­lių li­go­ni­nę. Pir­ma­die­nį – į San­ta­riš­kes.

Po sa­vai­tės inks­tų funk­ci­jos ga­lu­ti­nai su­tri­ko. Nusp­ręs­ta li­go­nį vėl gramz­din­ti į ko­mą.

Sau­sį – kri­ti­nis mo­men­tas. Da­bar Aud­rius ži­no, kad ta­da sto­jo ne tik inks­tų, bet ir vi­sų ki­tų gy­vy­biš­kai svar­bių or­ga­nų veik­la. Pla­kė tik šir­dis.

„Trum­pam pa­bu­din­tas iš ko­mos no­rė­jau mir­ti. Ban­džiau tai pa­sa­ky­ti. Aš pa­si­da­viau. Bu­vau su­ny­kęs ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai. Gar­su ne­ga­lė­jau pa­pra­šy­ti, kad iš­jung­tų gy­vy­bę pa­lai­kan­čius apa­ra­tus – dėl įsta­ty­tos tra­cheos­to­mos ga­lė­jau tik žiop­čio­ti. Bet ar­ti­mie­ji su­pra­to, ko pra­šau“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Me­di­kai šį­kart ne­be­da­vė nė vie­no pro­cen­to vil­ties. Pas­kam­bi­nę ar­ti­mie­siems pa­ra­gi­no pa­sku­bė­ti, kad spė­tų.

At­sis­vei­ki­ni­mas su žmo­na ir at­vy­ku­siu šei­mos drau­gu, sa­ko Aud­rius, bu­vo keis­to­kas. Vie­to­je „su­die“ vy­ras iš­gir­do ar­ti­miau­sių žmo­nių ryž­tin­gą kal­bą, jog jis per­ne­lyg stip­rus yra, kad pa­si­duo­tų ir kad pri­va­lo ko­vo­ti, nes yra rei­ka­lin­gas.

Iki šiol ne­sup­ran­ta, kaip, bet kal­ba įkvė­pė. Pa­gal­vo­jęs, kad ne­ga­li taip sau paim­ti ir išei­ti. O čia dar duk­ros per­duo­ti žo­džiai: „Tė­tis ne­tu­ri tei­sės mū­sų pa­lik­ti“.

Da­bar svars­to, gal jam pa­dė­jo kaž­kas iš aukš­tai? Ži­no, kad už jo gy­ve­ni­mą mi­šias ne vie­no­je baž­ny­čio­je bu­vo už­pir­kę tė­vai, drau­gai ir jau mi­nė­tas dar­bo­vie­tės, ku­rio­je A. At­ko­ce­vi­čius dir­ba iki šiol, sa­vi­nin­kas.

Gy­dy­to­ja re­zi­den­tė Eri­ka Šal­čiū­tė be­vil­tiš­ko­je si­tua­ci­jo­je pa­siū­lė ko­vo­ti ne įpras­ti­niais me­di­ka­men­tais, o ki­to­kia jų su­dė­ti­mi.

„Ži­nau, kiek jė­gų ir už­si­spy­ri­mo pri­rei­kė tai mer­gai­tei, kad pavyk­tų San­ta­riš­kių pro­fe­so­rius įti­kin­ti, kad jos sis­te­ma ga­li su­veik­ti“, – sa­ko Aud­rius.

Vy­ras sa­ko, kad ga­li­ma va­din­ti tai ste­buk­lu, ga­li­ma įvar­dy­ti ir ki­taip, bet sis­te­ma tik­rai su­vei­kė: po ke­lių die­nų „nu­ra­šy­to“ li­go­nio or­ga­nų gy­vy­bi­nės funk­ci­jos ėmė la­bai iš lė­to at­si­sta­ty­ti.

Ko­vo pra­džio­je dar kar­tą, jau šeš­tą, A. At­ko­ce­vi­čiui bu­vo su­kel­ta dirb­ti­nė ko­ma.

Ko­vo 13 die­ną, per 40-ąjį gim­ta­die­nį, vy­ras su­grį­žo na­mo.

Gy­dy­to­jai E. Šal­čiū­tei Aud­rius siun­čia ty­ri­mus, ap­ra­šo sa­vi­jau­tos po­ky­čius. Gy­dy­to­ja Aud­riaus iš­gi­ji­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos is­to­ri­ją ke­ti­na nu­švies­ti me­di­kų kon­fe­ren­ci­jo­se.

Dė­kui dė­kui

Po in­ten­sy­vios rea­bi­li­ta­ci­jos Aud­rius jau ke­lios sa­vai­tės kaip su­grį­žęs į se­ną­ją dar­bo­vie­tę. Su­si­jau­di­na kal­bė­da­mas apie sa­vo va­do­vo Ag­niaus ge­ru­mą, ku­ris jam, ri­bo­to dar­bin­gu­mo žmo­gui, ne tik su­tei­kė tin­ka­mas dar­bo są­ly­gas, dėl tris kar­tus per sa­vai­tę po ke­tu­rias va­lan­das trun­kan­čios dia­li­zės pa­lan­kų dar­bo gra­fi­ką. Svar­bus Aud­riui ir va­do­vo pa­drą­si­ni­mas, kad jis pri­va­lo kuo dau­giau bend­rau­ti ir neuž­si­da­ry­ti sa­vy­je.

La­biau­siai Aud­rius dė­kin­gas sa­vo žmo­nai In­gai, bu­vu­siai ša­lia jo net ta­da, kai jai pa­čiai la­bai rei­kė­jo pa­ra­mos.

„Ačiū drau­gams, ku­rie ma­no žmo­ną ir vai­kus pa­lai­kė, kai jiems bu­vo sun­ku, – sa­ko vy­ras. – Ti­kė­ji­mas yra ste­buk­las. Bran­giau­si žmo­nės įne­šė in­dė­lį į ma­no gy­ve­ni­mą. Ma­no už­duo­tis – sveik­ti“.

Aud­rius šian­die­ną ži­no, kad yra 100 pro­cen­tų pa­si­ren­gęs ko­vo­ti už gy­ve­ni­mą.

Lai­mė kvė­puo­ti

„Kad jūs tik ži­no­tu­mė­te, ko­kia lai­mė yra kvė­puo­ti!“ – vi­so po­kal­bio me­tu Aud­rius pir­mą­syk pla­čiai nu­si­šyp­so.

Sa­ko anks­čiau ne­ma­žai kly­dęs: dir­bo ne­skai­čiuo­da­mas va­lan­dų, per mė­ne­sį nu­va­žiuo­da­vo ir po 7 000 ki­lo­met­rų, rū­kė, var­to­jo al­ko­ho­lio, ma­žai il­sė­jo­si. Ta­da at­ro­dė, kad tiks­las yra vie­nas: už­dirb­ti kuo dau­giau pi­ni­gų ir įsi­gy­ti bu­tą, nau­ją au­to­mo­bi­lį, so­dy­bą.

„Da­bar man vien kvė­puo­ti yra di­de­lė ver­ty­bė. Pa­va­sa­ris yra ver­ty­bė. Sup­ra­tau, kad ma­ne su­pa daug ge­rų žmo­nių, ku­riems esu la­bai dė­kin­gas. Da­bar į vis­ką žiū­riu daug pa­pras­čiau ...“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Aud­rius At­ko­ce­vi­čius už įvy­ku­sį ste­buk­lą – su­grį­ži­mą į gy­ve­ni­mą – la­biau­siai dė­kin­gas bran­giau­siems žmo­nėms, ku­rie vi­sa­da bu­vo ša­lia ir ti­kė­jo jo iš­gi­ji­mu. „Ti­kė­ji­mas tik­rai da­ro ste­buk­lus“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Pa­sak Aud­riaus, tik mir­ti­mi ga­lė­ju­si pa­si­baig­ti li­ga lei­do jam su­pras­ti, kad di­džiau­sios ver­ty­bės yra ša­lia.