
Naujausios
Kaimą išsaugojo meilė tėvų žemei
Pakruojo rajono Pašvitinio seniūnijoje yra Meilionių kaimas. Išskirtinis tuo, kad melodingas jo pavadinimas – vienintelis toks toponimas Lietuvoje. Šiandien kaimą nuo išnykimo saugo viena sodyba. Ją naujam gyvenimui prikėlė ūkininkė Gražina Voronavičiūtė-Petronienė.
Genė JUODYTĖ,
Sodyba ėjo iš rankų į rankas
Kažkaip neįprastai mūsų ausiai skamba: kaimas su viena sodyba. Anksčiau sodybų Meilioniuose buvo kur kas daugiau, bet tik Vlado Voroničo pasistatytoji atlaikė laiko ir istorijos vėtras.
Deja, gyvenimu naujuose namuose jam neilgai teko džiaugtis. Pokaryje buvo nuteistas ilgiems metams kalėjimo sovietų lageryje. Mirė grįžęs į Lietuvą 1957-aisiais.
Netekusi savininko, Vlado Voroničo sodyba ėjo iš rankų į rankas. llgai jos nenorėta atiduoti ir teisėtiems paveldėtojams. Tik 1997 metais čia apsigyveno Vlado dukterėčia Gražina Voronavičiūtė-Petronienė.
Gražinai Petronienei Meilioniai – gimtinė. Čia ji ir augo. Baigusi Kauno politechnikos institutą, daug metų dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių filiale. Meilioniuose gyveno ne tik tėvai, bet ir nemažai giminaičių. Šis kaimas – jos tėvo Juozo Voroničo giminės lizdas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Gražina Petronienė vis dažniau susimąstydavo apie grįžimą ten, kur giminės šaknys. 1991-aisiais, priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ suprato, kad tas laikas atėjo.
Stiprybė – iš gimtinės ir tėvo
Erškėčiuotas buvo sugrįžimo į gimtinę kelias. Neužteko atgauti žemę ir pradėti ją dirbti. Reikėjo įsikurti, rasti vietą, kur apsigyventi (tėvų namų nebebuvo). O erškėčiais kelią barstė ir valdžios žmonės, kuriantys netobulus įstatymus, ir vietos žemės ūkio bendrovės vadovai, nenorėję pripažinti teisėtų žemės savininkų.
Buvo laikas, kai Gražina pažiūrėti, kaip tėviškėje veši pasėliai, atvykdavo iš Šiaulių, kur tuo metu gyveno. Autobusu pasiekdavo Binėnus, o likusius du kilometrus iki Meilionių – pėsčiomis. O juk dar reikėdavo grįžti atgal. Tai truko trejus metus, kol susirado laikiną gyvenamąją vietą Draudeliuose.
Iš pažiūros nedidukė ir trapi moteris, kad įsitvirtintų savame sodžiuje įveikė daug sunkumų. Jos ištvermė, drąsa, atkaklumas – verti atskiros knygos. Iš kur visa tai? Iš kaimo žmogaus prigimties nedejuoti, neverkšlenti, o darbu nugalėti sunkumus? O gal moterį užgrūdino Sibiras, į kurį su mama ir broliais bei seserimi pokario metais buvo ištremti?
Tačiau Gražinai tikroji stiprybės versmė buvo ir yra gimtinė. Jos oras, jos laukai, jos medžiai. Kai visa tai turi, rodos, kalnus nuverstum.
„Ir iš tėvelio, – šypsosi vienintelė Meilionių kaimo gyventoja, – Jis buvo tvirtas žmogus“.
Neatpažįstami šiandien Meilioniai: kur buvo sodybos – plyti laukai. O Gražinos ūkio sodyboje, šalia senų sodo medžių į viršų stiebiasi jaunos obelaitės, prie jų glaudžiasi spalvingi aviliai. Moteriai gera, kad čia, o ne kur kitur, savo paskutiniąsias gyvenimo dienas praleido jos mama. Džiugina ir tai, kad jau kuris laikas kartu ūkininkauja Šiauliuose gyvenantis sūnus Mindaugas. Jam patikėta ir visa turima ūkio technika.
Dažni Meilionių svečiai dukra Diana su vyru Arvydu, Gražinos sesuo Nijolė bei broliai Kletas, Juozas ir Jonas. Kiekvienas jų – tvirta atrama.
Vyresnėlis G. Petronienės brolis Juozas rūpinasi jau nebeveikiančiais Meilionių kaimo kapeliais. Kartu su žentu Arvydu Garla juos aptvėrė tvorele. O dabar visi su nekantrumu laukia šiltesnių dienų, kuomet buvusioje tėvų sodybos vietoje sodins mišką. Tegul gyvi medžiai primins išėjusius.
Knygoje – giminės ir kaimo istorija
Jauniausias Gražinos brolis Jonas Voronavičius – technologijos mokslų daktaras, buvęs diplomatas – parašė ir praėjusiais metais išleido knygą „Tas vyšnių skonis“.
Pasinaudodamas istoriniais šaltiniais, artimųjų atsiminimais, J. Voronavičius papasakojo apie genealoginio medžio Voroničų šaką, prasidedančią 1770-aisiais, pabandė išaiškinti, kaip susiformavo ir iš kur kilo Voroničų (Voronavičių) pavardė. Pateikdamas ne vieną faktą iš Meilionių praeities, žmonių gyvenimų, autorius iš užmaršties prikėlė ir kaimo istoriją.
J. Voronavičius rašo, jog pagal Pašvitinio bažnyčios 1872 metų parapijiečių sąrašą Meilioniuose buvo 71 gyventojas. Tuo metu ten gyveno ir keturiolika Voroničų giminės žmonių: Mykolo, Protazo, Vincento Voroničų ir sesers Juzefos Tomkevičienės šeimos.
Knygos autorius teigia, kad iki Pirmojo pasaulinio karo už sodybų aptvarų į pietus buvo krūmynai, tarmiškai vadinti kulynais. Pradėjus keltis į viensėdijas, krūmus imta kirsti, jų vietoje sėti linus. Tuo metu žemė dar buvo suskirstyta rėžiais, vadintais sėdimais, pakrižiniais, siaurukais, pasieniais, stokais. Meilioniuose geriausiai linus užauginti ir sutvarkyti sekdavosi Raguliui.
Anot J.Voronavičiaus per rėžius ėjo Lazdynbala (lazdynais apaugusi žema vietovė). Rytais kildavęs toks rūkas, kad nė per žingsnį nesimatydavę. „O tų vasaros rūkų šiltumas! Kokios krisdavo rasos...“
Kaimo ganyklos Meilioniuose buvo bendros. „Įšventindami“ naują piemenį, apipildavo vandeniu. Tikėdavo, kad augs vešli žolė, karvės duos daug pieno. Pavasarį, kai vyrai per kaimą jodavo arti, juos taip pat apipildavo vandeniu. Savotiškos vandens šventės vykdavo per Užgavėnes. Vakarais atvykėlius iš gretimų kaimų „pavaišindavo kibirais vandens“.
Valstiečių ūkiai augo
Laimingiausi Meilionių istorijoje buvo tarpukario metai. Laisvoje Lietuvoje žmonės pradėjo gyventi geriau. Pirko žemes, statėsi namus. XX a. pradžioje Meilionių kaime buvo ne vienas ūkis, turėjęs po kelias dešimtis hektarų žemės.
Meilioniečiai Ragulis ir Sakalauskas žemės nuomojosi iš apylinkių dvarininko Kosto Komaro. Kitas stambesnis Meilionių ūkis priklausė Gabrieliui Voroničui. Jo valdose buvo 40 hektarų. Mykolas ir Vincas Voroničai turėjo po 25 hektarus žemės. Sodiečiai Rozonas ir Marcijonas Urmonas, o vėliau ir pastarojo sūnus Vladas, žemes nuomojosi iš vieno stambiausių Melioniuose žemvaldžio Virgilijaus Lapinsko.
Dirbdami daugiau žemės, meilioniečiai įsigijo to meto modernios žemės ūkio technikos. 1922 metais Pašvitinio valsčiuje kuliamąsias turėjo ūkininkai Ignas Sabas iš Daugalonių, Rozalija Tamulienė iš Tubinių ir Jonas Kalninis iš Vainiūnų dvaro.
Meilionietis Juozas Voroničas kuliamąją įsigijo 1924 metais ir kūlė iki pat 1940-ųjų. Per šešiolika metų kūlė ne tik savame valsčiuje, bet ir už Žeimelio, Linkuvos, Pakruojo. Kuliamąją mašiną buvo nusipirkęs ir jo brolis Vladas Voroničas.
Ne tik kuliamąsias, bet ir traktorius pirko sodiečiai. 1938-ųjų Pašvitinio valsčiaus statistikos duomenimis „Internecional“ ir „Fordson" traktorius buvo įsigiję meilioniečiai Juozas ir Vladas Voroničai, Antanas Bagdonas iš Voronių, Povilas Kaniušas iš Mikniūnų ir Jonas Šivickas iš Vainiūnų dvaro, Stasys Malinauskas iš Kivylių.
Traktoriai buvo ne tik naujovė ano meto kaime, bet ir paspirtis: traktorius ne tik pats judėjo, bet ir tempė kuliamąją. Su tokia technika ūkininkai kulti važiuodavo net iki Šiaulių.
Tėvas turėjo malūną
Su viltimi žvelgdamas į ateitį, savo gyvenimą kūrė ir Gražinos tėvas, buvęs Lietuvos savanoris bei šaulys Juozas Voroničas. Jis malūną pasistatė per du mėnesius, ruošdamasis vesti.
Jauno malūno savininko išrinktoji Liucija Gudjurgytė buvo kilusi iš apsišvietusios Laborų kaimo ūkininkų šeimos. Jos motinos brolis buvo rašytojas Konstantinas Jasiukaitis, o Liucijos brolis Juozas Gudjurgis – žurnalistas, savaitraščio „Mūsų laikraštis“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuotaka buvo baigusi mergaičių žiemos žemės ūkio mokyklą, priklausė „Pavasarininkų“ organizacijos Laborų kuopai.
Ir Juozo ne prastesnio būta. Garsėjo ne tik kaip sumanus ūkininkas, bet ir kaip vienas iš techninių naujovių pradininkų Pašvitinio valsčiuje. Nepaisydamas, kad gretimame Starkonių kaime buvo vėjinis malūnas, jis 1936-ųjų vasarą pasistatė modernesnį – sukamą vidaus degimo variklio.
Tačiau Gražinos tėvelio statytas malūnas, kaip ir sodyba, nebeišliko. Meilionius lygiais laukais pavertė 1977 metais per kaimus ir vienkiemius ėjusi melioracija.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
LAIMĖ: Gražina Petronienė jaučiasi tvirta ir laiminga grįžusi prie giminės šaknų.
SODYBA: Beveik dvidešimt metų šis, dabar Gražinai Petronienei priklausantis namas – vienintelis Meilionių kaime.